Pavasarinis bėgimas – lengvas desertas

Žinote, mieli skaitytojai ir skaitytojos, kuo esu užsiėmusi ir kodėl taip mažai laiko randu su jumis čia pabendrauti? Bėgioju ir bėgioju, arba, kaip liaudyje sakoma – lakstau… Draugė man kartą sako: „Tu ką, olimpiadai ruošiesi?“ O aš nė nemirktelėdama atsakau: „Tai aišku, kad ruošiuosi, o ką, tu – ne???“ – Cha cha cha… Juokauju. Kad laikas labai jau įtemptas ir verčiantis suktis dar greičiau nei greitai, tai tas tiesa. Tai ta dalis, apie bėgiojimą, kaip ir tiesa. Tai va, žinote, ne maratonui ar sprinto varžyboms ruošiuosi, o visą dėmesį ir meilę skiriu naujajai savo knygai – nepykite dabar dėl dėmesio stokos. Pažadu, kad kartu su knyga jums bus atlyginta už kantrybę ir ištikimybę 🙂

Na, o kad orams atšilus ir žiemines gūnias nusimetus nereikėtų bėgti „pavasarinio maratono“, siūlau vietoj sunkių, baisingai nuodėmingų (nors ir skanių iki dangaus) desertų mestis prie lengvesnių.

Dalinuosi vienu savo naujos pažįstamos Audros receptu, kuri yra diplomuota šefė, labai domisi Portugalijos virtuve. Atsimenate draugę-Odetą, kuri taip pat yra didi Portugalijos gerbėja bei gi mylėtoja? Tai va, jos caldeinara receptas jums buvo tada pasiūlytas. Apie draugę Odetą dar pasakysiu taip: vienas portugalas, ją sutikęs, sakė, kad ji labiau portugalė, nei pačios portugalės – va taip va. Taigi, jos receptu galite pasikliauti.

Trumpai prisiminus ankstesnius nusidavimus apie Portugalijos virtuvę, grįžtu prie žadėto pavasarinio lengvumo (nebūtinai už lango – svarbu, kas žmogaus viduj). Minėtos naujos pažįstamos – keptų obuolių receptas. Atrodo, kad kas čia tokio – kas nemoka iškepti obuolių ir kam čia rūpi toks dalykas, bet va pabandykite ir pamatysite, kaip Portugalija į jūsų virtuvės duris pasibels tuos obuolius kepant šiek tiek kitoniškai.

(lauramauk.blogspot.com foto)