Na tai ką, mieli ponai ir ponios. Iš tiesų tai neapsimetinėkime – ponios, nes dažniausiai skaito mano blogą moteriškos giminės atstovės. Nors aš pati statistikos netikrinu, bet širdimi jaučiu. Žinokite, tas karolių rašymas man pačiai į naudą, net labai, nes tik taip galiu surikiuoti tą įvykių gausą, kuri nusirita per savaitę. Man svarbu trys dalykai: pačiai pamatyti gerų dalykų, juos ištransliuoti kuo plačiau ir patirti gerų emocijų. Tiesą sakant, visą praėjusią savaitę su vaikais buvome vieni, nes Tomas buvo išvykęs. Tai mano dienos buvo gana trumpos, bet pliusas yra toks, kad miegoti ėjau anksti – su vaikais.

Jei penktadienį buvote mieste, kaip aš, tai matėte patys ir dvigubus teigiamos oro temperatūros skaičius ir tą visuotinį džiugesį – PAVASARIS. Na, aš jums rimtai sakau, kad neatsimenu, kada buvau mačiusi daugiau žmonių gatvėse.

Ir pati pirmą kartą pasėdėjau kavinėje lauke. Wauwauwau! Pilies Kepykla. Buvo užvesta prekiauti bandelėmis su varške ir dešrelėmis. Bet, matyt, nevisai gerai sekėsi, kad po kelių metų veiklos buvo pakviestas pastiprinimas ir geriausias Lietuvos šefas Deivydas Praspaliauskas su savo komanda ten įvesti naują tvarką. Ir voilà, – dabar čia galima valgyti skanią, su burokėlių sultimis keptą duoną, sumuštinius ir skanučius desertus. Štai, koks nuostabiai geras buvo šis sumuštinis su tunu ir putpelių kiaušiniais…

Kitas pavasariškas nutikęs dalykas – tai šaltibarščiai. Juos gaminau prancūzams, Kino Pavasaryje rodomo filmo Steak Revolution kūrėjams Vèrane ir Franc. Jiems patiko, mums taip pat.

Burokėlius naudojau keptus, citrinų sultys – dėl rugštelės ir žalias tarkuotas burokėlis vardan spalvos ir traškumo. Kefyras ir šlakelis pieno. Visi prisimename tą pirmą šaltibarščių šaukštą. Aš esu sezonų žmogus ir noriu tokia būti. Nes man Kalėdinės dainos nesuteikia džiaugsmo vasarą, kaip ir šaltibarščiai sausio mėnesį visai neskamba. O va, pavasariui atėjus, šaltibarščiai yra wowowow!

Kas dar? Na kas, na kas… Praėjusį pirmadienį žvaliai pradėjau sportu, po to visą dieną elegant valgymas – jokių pyragų, ir nieko. Ir paskui su reikalais į Jurgis ir Drakonas einu, ir ką jus sau galvojate, aptarinėjame visokius ten meniu atnaujinimus, tai ką… Negali, žmogus, tik kalbėti, reikia ragauti. Ir va, bac, – nesupranti, kas atsitiko, bet jau valgai sau pizza rolls, rupšnoji rukolą su parmos kumpiu, suleidęs dantis į šiltą ir skanią picplokščiaduonę… Vaje vaje…

Na, bet nesigraužiame. Kitas dalykas, kuris atsitiko šią savaitę, tai man suplyšo mėgstamiausi mano džinsai. Taip taip, toje vietoje. Sėdau į mašiną ir bac. Na, nešiojau juos gerus ketverius metus ir medžiaga tokia, žinote, gana plona, ėmė ir sudilo. Tai dabar nežinau, ką daryti, nes nesu radusi nieko panašaus.

Dar praėjusi savaitė buvo Vaikų linijos inicijuota BE PATYČIŲ veiksmo savaitė. Šiemet ir aš prisidėjau, ir daviau savo baisią nuotrauką iš paauglystės norėdama palaikyti visus tuos mažus ir jaunus ir, kuriems reikia palaikymo ir padrąsinimo, kad viskas bus gerai, ir nesitaikstykite su tais, kurie jus skriaudžia, aukite viduje, stiprėkite!

Na, o mes visi pradėkime nuo savęs ir netoleruokime šlykštaus elgesio. Savo pažįstamiems ir sau, ir savo šeimai – visada žinokite, kad yra Vaikų linija, ir yra būdų gauti pagalbą, svarbiausia nebijoti ir jos paprašyti. Štai čia, matote, Robertas, Vaikų linijos vadovas.

O dar vienas dalykas, kuriuo LABAI gyvenau visą praėjusią savaitę – tai yra LAUKIMAS: kada, kada, kada, kada pasirodys naujas žurnalas…