Pradėsiu paprastai ir aiškiai: šią vasarą norėčiau kuo daugiau žmonių įtikinti pamėginti pirmą kartą išsivirti uogienės. Oi nemanykite, kad noriu pasakyti: dabar imkime ir visą vasarą praleiskime prie didelių emaliuotų puodų, kol nepripildysime uogienėmis sandėliuko ar kamaros nuo grindų iki lubų. Man kažkaip atrodo, kad mes linkę į pernelyg uolų, net maniakišką atsargų kaupimą (žinau apie ką kalbu, nes man pačiai šis jausmas nesvetimas…)
Bet kad patiems išsivirti uogienės verta, galiu prisiekti ranką ant dar karšto uogienės indelio uždėjus. Vos pradedu virti uogienę iš karto patiriu nepakartojamą pasididžiavimo savimi ir namų ramybės jausmą. Man tai primena vaikystę ir pačias kvapniausias vasaros akimirkas.
Aš, pavyzdžiui, praėjusią vasarą pasidaviau šaldymui ir prišaldžiau visą šaldiklį uogų, o uogienių išsiviriau minimaliai. Todėl žiemą buvo akimirkų, kai uogienę teko pirkti. Kaip ten bebūtų šaldytos uogos yra šaldytos uogos, o uogienė yra uogienė. Visko reikia turėt žiemai atėjus. Iki šiol man geriausias desertas yra skrebutis su uogiene. O prie blynų?? O ant varškės pusrytinės? O žiemą, kai pradeda gerklę skaudėti ar drebulys krėsti? Visais šiais atvejais man reikia uogienės.
Todėl kai manęs dar žiemą cukraus produktų gamintojas „Dansukker“ paklausė, ar nenorėčiau išmokyti lietuvius virti uogienes kitaip ir pareklamuoti cukrų uogienėms – aš neilgai svarsčius, sutikau.
Pirmą kartą apie uogienėms virti skirtą specialų cukrų sužinojau Anglijoje. „Jam sugar“ jis vadinosi. Ir kai Londone kulinarijos mokykloje mokiausi virti braškių uogienę (man, lietuvei, tai buvo juokingai lengva užduotis), tai ją virėm būtent su uogienėms skirtu cukrumi. Na o, Lietuvoje analogas būtų „Dansukker“ cukrus uogienėms.
Kuo ypatingas „Dansukker“ cukrus uogienėms ir kodėl britai bei skandinavai seniai verda uogienę būtent su specialiu uogienėms skirtu cukrumi?
- Pirmiausiai, tai šis cukrus geras tuo, kad taupo mūsų laiką – prie viryklės pakanka pastovėt vos 10-15 minučių.
- Iš to trumpo stovėjimo prie puodų išplaukia kitas geras faktas – per tiek minučių uogos ir vaisiai nesuverda, jie išlaiko savo ryškią spalvą, sodrų kvapą ir, reikia tikėt, daugiau vitaminų.
- Bet labiausiai man patinkantis dalykas šiame reikale yra uogienės konsistencija. Nesvarbu, ar uogienę verdate pirmą ar tūkstantąjį kartą, jei virsite uogienę su „Dansukker“ cukrumi uogienėms ji gausis tobulo tirštumo, kuris lengvai papuoš skrebutį ar trupininio pyrago nesugadins. Tokią uogienę bus tikrai negėda ir dovanų geriausiai draugei ar kaimynei nunešt…
- O svarbiausia yra skonis, kai valgai ir negali sustoti… Taip, uogienės pareiga būti saldžiai, bet ne per saldžiai, kad net dantis gelia tas saldumas. Tai va su „Dansukker“ cukrumi virtoje uogienėje cukraus saldumas neužgožia natūralaus vaisių ar uogų skonio, nes „Dansukker“ cukraus uogienėms reikia perpus mažiau nei įprasto cukraus.
Iš kur tie stebuklai??? Laikai keičiasi – anksčiau turėjome tik paprastą cukrų ir laidinį telefoną, o dabar yra cukrus uogienėms ir išmanusis telefonas… Man pačiai uogienėms skirtas cukrus – tai išmanusis vasaros cukrus.
Kuo jis kitoks nei paprastas cukrus? Nes ten yra pektino. Kas per dalykas yra pektinas? Natūralus tirštiklis, kuris randamas vaisių ląstelių sienelėse, daugiausiai jo yra obuoliuose ir citrusiniuose vaisiuose. Ir dar šiame specialiai uogienėms skirtame cukruje yra kalio sorbato, kurio natūraliai randama šermukšnių uogose. Tai jis veikia kaip konservantas ir neleidžia uogienėms rūgti ar pelyti.
Štai ir visas stebuklas. Jei uogienę su paprastu cukrumi, reikia virti ilgai, kad sumažėtų skysčio kiekis, tai su cukrumi uogienėms pakaks virti vos 10-15 minučių, nes pektinas čia iškart atliks savo darbą.
Tiesą sakant, aš su „Dansukker“ cukrumi uogienėms išbandžiau dešimt receptų ir nė karto juo nenusiviliau. Dar praėjusiais metais viriau Uogų asorti ir nuostabų Obuolių ir cukinijų chutney, o šiemet paruošiau septynis naujus uogienių receptus. Taigi teko ne vieną puodą uogienės išvirti ir tas keletą dienų, kai buvo verdama uogienė, mano lofte tvyrojo ypatinga nuotaika. Kažkaip uogienė suteikia sparnus…(ha ha ha ne joks ten ne redbulis, bet aišku kiekvienam savo….Man tai uogienė).
Gal todėl ir mūsų moteriško kolektyvo surengta fotosesija nuostabioje Ingridos sodyboje Aukštaitijos kaime visa tokia ant sparnų gavosi….
Uogienių virimo patarimais ir receptais dalinsiuos visą vasarą. Pasidalinkite ir jūs savo istorija, kaip pirmą kartą pabandėte uogienės išsivirti? Kas jums yra uogienių virimas? Ir pas jus atkeliaus mano „Kepinių knyga“ ir „Dansukker“ cukrus uogienėms. Tikrai šįkart prizų nebus per mažai…
Labai panašu į mokamą reklamą…Reikėtų prierašo su raide R arba Užsak. Nr….:)
Uogienės… mmm… Iš įvairiausių uogų, vaisių. Kvapnios, saldžios. Mano virtuvės istorijos prasidėjo apie 11-us, 12-us metus. Kai mama būdavo darbe pirmiausia pabandžiau kepti pyragus. Tiksliai, tiksliai pagal receptą. Ir po šiai dienai kepu pagal recepto raidę. Kepiniai puikiai gavosi, buvo išbandyti įvairiausi mamos receptai ir „gudriojo sąsiuvinio”, paskum iš naujai pirktų receptų knygelių (tuomet jos buvo retenybė ir naujovė). Tada mamos man buvo patikėtas ir uogienių virimas. Nedrąsūs pirmieji bandymai – su sėkmėmis ir pridegusiu puodo dugnu. Bet tai nesutrukdė ir toliau mylėti uogienes. Smaližiauti, smaližiauti ir dar kartą smaližiauti. Uogienės tai smaližių džiaugsmas. Kadangi save galiu priskirti tik prie smaližių, tai tęsti ir nebereikia, viskas ir taip aišku 🙂 Nesuprantu kaip kažkas ( pvz. vyras, kaimynų berniukas) gali nemėgti uogienių… Na bet čia jau jų problema. Aš laukiu šiųmečių uogų ir įsisuksiu į kvapnų ir saldų užsiėmimą. Aš taip mėgstu uogienes, jog net nemoku marinuoti… Reiks eit į marinavimo kursus matyt :)))
Ačiū už naujieną apie specialų cukrų, būtinai pasinaudosiu
sveiki,Beata,
uogienių virimą prisimenu nuo pat vaikystės-pirmiausiai tekdavo pririnkt ir perrinkt didžiausius kibirus uogų arba dar blogiau-su žiogeliu išgliaudyt maišą vyšnių :))) pakyrėdavo,tikrai.Paskui jos būdavo kruopščiai sveriamos,sunormuojamas cukrus ir dideliausiam bliūde sumaišomas su uogom.Taip tos dienos vargai ir baigdavosi.
Kitą rytą mama užkaisdavo didelį katilą su vakarykščios dienos rezultatu ir kaitindavo,graibydama putas.
-Tai melasa,-sakydavo.-Ji tinkama tik išmesti.
Kai putojimas liaudavosi ir uogienėj pradėdavo darytis tik virimo burbulai,mama imdavo nuo stalo jau paruoštus stiklainius ir juos pašildžius garais,supildavo verdančią uogienę.Kiek drėgna šluoste apvalydavo indus-tada būdavo pats grožis : ant stalo armija stiklainių,o namie nuostabus aromatas…visada magėdavo paragaut likučių…Uogienių pamenu būdavo visokių-braškių,aviečių,gervuogių,mėlynių,žemuogių,serbentų,agrastų,bruknių su kriaušėm arba obuoliais…rudenį-daug obuolienės…nuėjus į rūsį tik reikėdavo atsidaryt spintą ir žinot,ko nori 🙂 Šiandien tokių kiekių niekaip nesuvartojam 🙂
Taigi uogienės virimas kaip ir kraujyje.O visą laiką buvus tik šviesios atminties mamos pagalbininkė,pirmąsyk savarankiškai uogas viriau jau ištekėjus ir pradėjus krautis savo sandėliukus 🙂 Ir tai buvo anytos įduotos braškės…Kaip pavyko ? Puikiai,nes labai gerai prisimenu mamos nurodymus,ir uogienes taip verdu po šiai dienai.Jei noriu tirštesnės-dedu daugiau cukraus ir ilgiau paverdu.Skystesnės-gali būt cukriuko ir mažiau.Obuolienes išvis šutinu be cukraus,uždarytas aliuminio puode,kol sukrenta,ir tik tada jo įsidedu-pagal skonį.Gaunasi greit ir gerai. Tiesa,gaminu daug mažiau,nes nebėr mažiukų šeimoj…Verdu visas,kiek privengiu egzotinių (su apelsinų žievelėm ir pan)-nes tenka jas išmesti,nepaklausios 🙂 .Visgi nieko nėra geriau,nei paprastumas 🙂
Sveiki Beata,
Mano pažintis su uogienių cukrumi buvo netikėta. Tiesiog apsipirkinėdama pastebėjau, kad šiam cukrui akcija. Pamaniau, pabandysiu. Kaip tik tai buvo braškių metas. Išsiviriau braškių uogienės su mėtų lapeliais (super). Žiemą, kai mama prižiūrėjo mano vaikus, paskambinusi klausė, kaip aš padariau braškių drebučius. Nesupratau klausimo :))))) Kai grįžau namo, paragavau savo virtos uoginės…. Skonis nerealus, o konsistencija dar nerealesnė :))))) Dabar visom draugėm rekomenduoju ir pati virsiu šiemet tik su šiuo cukrumi 🙂
Miela Beata, ačiū už nuostabų ir savalaikį aprašymą uogienių tema:) peržiūrėtas filmukas neabejotinai įkvėpe mane uogienėms, būtinai virsiu šiemet!
Gal ir ne pirmasis, bet pats pats smagiausias uogienės virimas įvyko praėjusią vasarą.
Svečiavausi pas tėvus. Gana ankstų rytą aš atsikėlusi nutipenau po dušu, o mama stojo prie viryklės – virė braškių uogienę. Ji tikrai tai darė ne pirmą kartą, nors šiaip nėra didelė virtuvės gerbėja. Ir štai aš smagiai besipliuškendama girdžiu kaip mama rėkia: ATEEEEEIK. Ir net kelis sykius. O balsas tai jau toooks, kad šoku iš dušo, visa šlapia, nuoga, plaukai varva, užsimetu permatomą suknelę, įbėgu į virtuvę, o ten mano mama, užsikaitusi du didžiausius puodus su uogiene jų nesuvaldo :DDD Braškės lipa lauk, o ji nespėja viena visko tramdyti :DDDD Tai va tokia šlapia ir sexy pabaigiau virti uogienę ir ėjau pabaigti dušo procedūrų :))) Uogienė pavyko žiauriai skani!!!!
Sveiki visi,
Uogienes savarankiškai pradėjau virti prieš metus, vasarą. Kai serbentai sunokina pirmus vaisius, kai braškės raudonosės kviečia jas valgyt, kai avietės gražuolės nesustodamos sirpsta. Galvodavau, kad jau uogienių virimas, tai ohoho koks darbas. Visad prisimindavau mamos verdamą braškių uogienę..Taigi..supratau, laikas virti uogienę. Serbentai krito į puodą, pyliau uogienių cukraus, maišiau. Tas jausmas, kai ragauji savos uogienės su nieko nepalyginamas. Taigi, galų gale, ant stalo atsirado sūris, namų gamybos marmeladas. Prasidėjo testavimas 🙂 Kviečiu visas ir visus, virti ir gaminti, ragauti ir dalintis, ir NEPIRKTI uogienių 🙂
Ka tik skanavo koleges mano gaminta „Vasaros uogiene” ir vis kartojo kad neimanoma sustot, nei rugsti nei saldi, gaivi. Man tai senai ne naujiena, naudoju uogienems tik si Dansker cukru ir kol kas pasiliksiu prie jo, galetu tiksiek tiek pigesnis buti
puikios nuotraukos
dabar maxsimoj nebeliks cukraus uogienems:))
Sveiki,
be uogienių neįsivaizduoju namų – braškių, agrastų, serbentų… O ypatingoji, visų mėgstamoji-vyšnių. Prisimenu iš vaikystės jų prikvipusius vasaros namus, o dabar ir mano namai jomis prakvimpa. Verdu tradicines, bet išbandau ir ką nors nauja-taip gimė juodųjų serbentų su bananais(mmm…nuostabi), obuolienė su imbieru ir žaliosiomis citrinomis. Tavo, Beata, nuotraukoje matosi, kad lupi rabarbarus, tai klausimas-kqaip iš jų išvirti uogienę? Mielai išbandyčiau 🙂
Mano pirmoji uogiene. Prisimenu dar ir siandien ta kvapa! Buvau tokia patenkinta, kad net nufotografavau visa procesa. Prisipazinsiu: uogienes virdavo mama arba teta. Vaikysteje labiausiai megdavau laizyti putas nuo uogieniu. Mama jas nugriebdavo i lekstute ir man tai buvo didziausias delikatesas. Dabar gyvenu toli nuo mamos, nebeiseina parsivezti mamos uogieniu, o ir ji jau daug maziau verda. Kuri laika pirkdavau uogienes, bet pernai nutariau: viskas, laikas! Dabar virsiu pati. Nusipirkau braskiu ir cukraus ir tada namie susigriebiau, o kiek dabar cia to cukraus reikia, kad tikrai gera uogiene iseitu. Laime, turiu viena gera pazistama, kuri virtuveje jauciasi labai uztikrintai. Paskambinau jau ir viska uzsirasiau. Zinau, daug informacijos yra internete, daug knygu yra, bet man labiausiai patinka, kai kas nors gyvai pamoko arba parodo. Naudojau uogieniu cukru. Turiu prisipazinti, kad ji pirkdama jau susipainojau, nes ju buna ivairiausiu. Bet pasirinkau pastaraji, kur reikia cukraus deti per puse maziau nei uogu. Kai jau viskas pasverta ir surusiuota virti uogiene vienas malonumas. Mane irgi apeme neapsakomas dziaugsmas ir palaima bei pasididziavimas, kad as pati isviriau! Tas virimas yra geris. Svarbiausiai pasiruosti viska is anksto: stiklainiukus su dangteliais, vietos jiems susideti ir ispilstyti. Tiesa uogas pries virdama siek tiek pasmulkinau.
Aisku, kad pasiruosiau per mazai stiklainiuku uogienei. Ir niekaip nesuradau nieko, su kuo geriausiai pasisektu ispilstyti uogiene. Tada prisiminiau, kodel pas mama kabedavo toks kreivas samtis su snapeliu sone. Va tokio ir man butu reikeje!
Man kaip nepatyriusiai uogieniu virejai sunkiausi darbai buvo ispilstymas ir virtuves sutvarkymas! Nes uogienes pribego visur.
Pati graziausia akimirka buvo kai sustaciau zemyn galva stiklainiukus ant svaraus virtuvinio ranksluoscio ir sutvakiau virtuve. Kodel sustaciau zemyn galva net nezinau. Mama ir mociute taip darydavo. Pastovejo stiklainiukai kelias dienas virtuveje, didziavausi savo darbu kaip mazas vaikas! Is to dziaugymo net ir etiketes padariau. Uogiene buvo pati skaniausia.
Siemet turiu noru ir planu issivirti abrikosu uogienes ir zinoma dar karta virsiu braskiu uogiene. Jau dziaugiuosi, kad visi mazuciai tusti stiklainiukai, kurie neranda sau vietos mano virtuve bus uzpildyti skaniausiom uogienem.
Man butu idomu kaip tu Beata stiklainiukus pries tai paruosi. As ismokusi esu is mamos pakaitinti juos 100 laipsniu karstumo orkaiteje. Bet ar butinai to reikia?
Ir butinai dalinkis savo patyrimais ir atradimais uogieniu pasaulyje!
Aciu!
Ieva
Mieloji Beata, gal galetute parašyti braškių uogienes su stebuklingu cukrumi receptą, ir kaip paruošti stiklainiukus jai. Šiais metais nusprendžiau ir aš virti pirma karta uogiene. Kaip ir sakė te, šaldytos uogos yra šaldytos, o uogiene, oi ta su blynais uogiene 🙂
Mano pirmoji uogienė – žinoma kaime pas močiutę. Virdavo ji visokias: žemuogių, mėlynių, braškių, aviečių. Bet aš labai gerai prisimenu, kaip darydavom juodųjų ar raudonųjų serbentų drebučius. Metalinė speciali mašinėlė uogom sutrinti, marlė sultims išspausti, medinis šaukštas… Tų drebučių buvo labai didelis dubuo ir pats pagrindinis dalykas, reikėdavo ilgai maišyti, kad cukrus ištirptų, bet tik į vieną ir tą pačią pusę. Močiutė sakydavo: „kitaip nestovės”… 🙂 Burtai 🙂
Man uogienes virimas daugiausia asocijuojasi su vasaromis Latvijos Engures miskuose, kur su tevais vykdavom i melyniu rinkimo stovyklas-atostogas…Amzinatilsi Mama buvo uzkietejusi uogautoja, nuo ankstyvo ryto, kai mes dar palapinese knarkdavom, su kibiru ir melyna striukele po pusyna prie uogu lankstydavosi. O paskui, kai jau pilna 10l kibira pririnkdavo, eidavo musu su broliu ir tete zadint, pusryciu gamint…Kai prisimenu, net geda darosi, kokia tingine buvau, o mama apie mus sokinedavo kaip karalaicius. Reikejo paciai suaugti ir daug ka gyvenime patirti, kad suprasciau, kad nevertinau mamos, kol ji buvo gyva ir tas nenusakomas ilgesio iki asaru jausmas iki siol smaugia gerkle…Man melyniu uogiene yra Mama. Nekesdavau tu uogu, kai jas reikedavo rinkt, su broliu pesdavomes, kas geresni plota uzsiims, kojos uztirpdavo betupinejant apie tuos smulkius uogu krumelius…Paskui uogas perrinkdavom ir mama jas cukrumi uzpildavo..Neplaudavo, pusynai buvo toli nuo keliu, salia juros. Verdant, su putomis kas nereikalinga, nusiimdavo. O koks dziaugasmas budavo, su uogomis tai dienai pabaigus, lekt prie juros! As savarankiskai uogienes(daugiausia braskiu, obuoliu, serbentu ir vysniu) pradejau virti, kai mama iskeliavo amzinyben, nes tetis ir jaunesnysis brolis buvo smaliziai ir uogienes buvo privalomas atributas rusy. Nelengva buvo jaunai panelei, bet gerai, kad mama visko ismokiusi buvo, tai nebuvau kaip is medzio iskritusi…Nebuvo megstamiausias darbas, bet suteikdavo kazkiek tai pasididziavimo savimi. Sunkiausia buvo stiklainius paruost, kiek kartu rankas nusiplikydavau su verdanciu vandeniu, garais arba uogiene bepilant…Ojjj, kai pagalvoju dabar, net nesitiki, kad mociuciu pasonej, anei tetu jokiu nebuvo, pati seimininkaudavau, kol pamote nepasirode…O pamotele raganele, tai man uogieniu nei kompotu virt nebeteko. Dabar jau ilgokai gyvenu uzsieny ir buna keista, kad ten moerys taip didziuojasi, jei keleta stiklainiuku kokios nors uogienes issiverda, lyg zygdarbi butu atlikusios 🙂 O ir mano gyvenimo draugui imponuojanciai atrodo, kai as be jokiu problemu ziemai atsargas ruosiu. Jis namie virtos uogienes buvo tik vaikystej kazkada karta ragaves…Uogiene yra siluma, jaukumo ir saugumo jausmas, tikru namu atributas.
Su Dansukker uogienių cukrumi susidūriau prieš kelerius metus, kai kažkurioje knygutėje radau apelsinų džemo receptą ir susigundžiau jį išbandyti. Pamenu kaip išviriau uogienę su šiuo cukrumi, sudėjau į stiklainius ir po to, kai užsukau stiklainius, juos apverčiau aukštyn kojom (iš įpročio – nes mama taip darydavo, kol atauš). Iki šiol juokinga prisiminti savo, o vėliau ir kitų reakciją, kai apvertusi uogienių stiklainiukus atgal, uogienė liko sustingusi viršuje, o stiklainio dugne liko tuščias oro sluoksnis. kuris taip ir „nenusileido” 😀 štai tokia „magiška” uogiene teko vaišinti artimuosius ir draugus 😀 smagi patirtis 🙂
Tikrai pritariu ir neįsivaizduoju savo uogienių be šio cukraus…. Kai pirmą kartą viriau aviečių uogienę su paprastu cukrumi, kol laukiau. kad mano uogienė tinkamai sutirštės – man įvyko nelaimė, prideginau visą puodą ir uogienė „kvepėjo” ne be avietėm, o svilėsiais ir buvau nutarusi, kad uogienių daugiau nebevirsiu, kol man nepatarė bendradarbė išmėginti naujojo Dansker uogienių cukraus…. Nuo to laiko viskas pasikeitė. Aš po truputį išsiverdu įvairių uogienių: aviečių, braškių, mėlynių, pernai pabandžiau ir cukinijų džemo pagaminti…. Mano šeimos žiemos tikrai kvepia vasara…. Siūlau tikrai išmėginti visos ir į savo virtuvę įsileisti uogienių cukrų…. Skaniai uogienėmis kvepiančių namų ir kuo daugiau žvarbius žiemos vakarus skaninkime šaukšteliu savo pačių virtos uogienės…..
Su termiškai apdorotais rabarbarais elgtis reik labai atsargiai. Jie, kaip ir rugštynės, virti turi daug oksalo rūgšties, kuri kaupiama organizme, o “išvesti” ją kūno labai sunku. Neitralizuojama taip: verdant įdedama kreidos keli gramai. Beje ir švieži rabarbarų kotai, bei rugštynės valgomi jauni tik pavasarį. Nusistovėjus šiltiems orams (rodos virš +17 C), tiksliai dabar nepamenu, arba brandinantys sėklas – LABAI KENKSMINGI !
oi mielosios, kokia svajinga uoginga diskusija, tiesiog malonumas paskaityti :)) Ačiū jums!!! užsinorėjau uogeinę virti vėl :))
AČIŪ
Sveika Beata,
Tik perskaičius šį straipsnį mano veide atsirado šypsena, turbūt įdomu dėl kokios priežasties? 🙂
Pasidalinsiu savo pirmos uogienės virimo įspudžias kurie man dabar ir sukelia juoką. Ogi viskas prasidėjo kai man buvo 17 metų, nuvažiavau pas tėtį į kaimą rudenį, šalia miškas, nuėjau aš ten prisirinkti ir pavalgyti mėlyniu, žinoma po ilgos kovos su uodais man pavyko prisirinkti kokius 3 litrus šiu uogu. Nusprendžiau iš jų isivirti uogienę, pasakius mamai kad ketinu virti uogiene, ji man pasakė kad sergant moteriškomis bėdomis negalima nieko konservuoti nes dangteliai nušaudo. Kadangi aš esu iš prigimties užsispytusi tai nusprendžiau įrodyti kad mano uogienei nieko nenutiks. Kadangi dar buvau labai jaunutė ir nepatyrusi šiame reikaliuke pamaniau kad pridėjusi daug cukraus mano uogienė laikys kuo puikiausiai. (dėl uogienės laikymo ir neklydau) tai va pasiėmiau savo tas uogas susibėriau į katiliuka ir pradėjau virti.. į savo nedidelį uogų kiekį pridėjau tikrai nemažai cukraus ir viriau labai ilgai.. išsterilizavus stiklainius sukračiau savo tiršta uogienę į stiklainius.. (kadangi esu draugiška pamenu vieną stiklainiuką padovanojau tuometinio draugo mamai). Na ir ka atėjo ta diena kai atsidariau savo uogienės stiklainiuką , kadangi dangteliu nebuvo nušaudę ir nesimatė jokių pelijimo ar rūgimo žimių dėl to labai džiaugiausi, bet pamėginus pakabinti šaukštelį uogienės nepasisekė , sulanksčiau šaukštelį.. ji buvo kieta kaip akmuo.. 🙂
Kai buvau maža kaime reikėdavo priskinti daug vyšnių, skindavo visi: ir anūkai, ir tetos, ir dėdės, po to, uogienei reikdavo išimti kauliukus, atsimenu, kaip sėdėdavom ilgai ir išiminėdavom tuos kauliukus plaukų špilkom (tuo laiku dar nebuvo mandresnių įrankių), apsitaškiusios ir veidus ir visur kur tik įmanoma, dirbdavom lauke, pavargdavom, įgrisdavo, atrodė, užaugus niekada to nedarysiu, tačiau jau kelios vasaros ir pati juos išiminėju ir verdu tokią skystoką vyšnių uogienę, nes tokios tikrai nei nusipirksi ir ji nepakartojama su manų koše. Toks virimas ir ilgas ruošimas šios uogienės – tai tarsi nostalgija kaimui, vaikystei, vos ne ritualas, tradicijų tąsa, vidurvasaris, ir pasitenkinimas, kad dabar tai jau ne močiutės, o mano darbas. Vyšnių kompotai jau ne be toks malonumas, viens- du ir paruošta.
O as dar niekad nesu virus uogienes… man tas atrodo taip sudetinga… noreciau siemet pabandyt. Turiu serbentu. Gal sakau susiimsiu moraliskai ir pabandysiu. 🙂
Man uogienės irgi ka-koks stebuklas, vien jau dėl to, kad jas virdavau net ir tada, kai buvau dar labai jauna, neturėjau vaikų ir net nelabai ją mėgau:) Kokio velnio, turbūt paklausite:) Tiesiog. Nes taip reikia:) Nes užaugau šeimoje, kurioje beveik nusikaltimas būtų uogienę pirkti, mat kai augau, klausydavau ilgiausių istorijų apie tai, kaip mama, dar vaikas, gūdžiais pokario laikais išsiilgusi saldumynų slinkdavo į sandėliuką… uogienės vogti. Uogienė tos kartos vaikams būdavo didžiausias stebuklas ir labai saugomas močiutės, kuri akylai prižiūrėdavo, kad gausi šeimyna neištuštintų šio saldėsio atsargų dar žiemai neįpusėjus. Tai va, įkvėpta tokių pasakojimų aš tas uogienes jau nuo paauglystės verduosi kasmet, nors taip ir nepamėgau labai:). Bet mano uogienė – tai ne šiaip „sandėliukas neaiškaus saldaus marmalo”. Man ji turi būti ypatinga. Mėgstu visokius mišinius: vaisiai su uogomis, cukinijos su apelsinais ir pan. Man reikia „egzotikos”. Ir verdu po nedaug ir būtinai mažulyčius indukus, kad atidarius ilgai šaldytuve nestovėtų. O šiais metais būtinai išmėginsiu tą aprašytąjį cukrų!
Labas uogos!
As siemet vel bandysiu virti gervuogiu uogiene. Praeitais metais viriau pirma karta savo gyvenime ir tai buvo situ juodu uogu skanumynas. ( man 27 metai) Netoli kur gyvenu, palei upe ir pievose (‘Marshes’)auga daugybe dideliu gervuogiu krumu. Lietuvoje man neteko tokiu matyti. Nors zinau, kad gervuogiu buna ir musu salyje, (vis delto internetas rastas receptas lietuviskai), bet cia Anglijoje ju auga daug! Didziuliai spygliuoti krumai prisipirna labai skanias uogas 🙂 As sugebejau gerokai susibraizyti savo guminius kol prisiskiniau. Ir gervuogiautoju buvo tiek kaip musu miskuose grybautoju per derliu, (bet turbut dar daugiau :))
Viriau su metomis ir ciobreliais. Labai skani isejo!
Tik siemet pasistengsiu susiorganizuoti anksciau, kad dar liktu ir man sviezesniu, nes tikrai yra kas jas skina 🙂 su maisiukais, viedriukais ateina, vaikais ir sunimis 🙂 krumai tik bruzda 🙂 ir maziukus stiklaniukus pradejau jau kaupti… Nesiu dovanu kolegei veliau, mat ji turi soda, ir sako, kad naikina ta gervuogiu kruma kur salio jos sklypo auga, mat jos kaip piktzoles cia, labai issibujoja.. buvo nustebusi kaip pasakiau, kokia skani uogiene iseina 🙂 Tai tiek 🙂 grazios skanios vasaros!
Mmm, uogienėėė..niekad jų per daug nemėgau, bet visi užaugam, sukuriam šeimas..ir vieną dieną supranti, kad žiauriai norisi skaniai gaminti..o receptų galybės..tik raitok rankoves ir pirmyn..mėgstu eksperimentus 🙂 pirmąją uogienę viriau praitą vasarą – slyvienę su juoduoju šokoladu ir brendžiu, mmm..pasaka 😉 kaip ir Jums Beata, šaldytos uogos mums nepasiteisino, vienas jas vartoju kokteiliams, nes gaila išmest 😀 šiandien kaip tik viriau braškių džemą 🙂 ir iš tieų, tas jausmas, tas kvapas, mmm.. Lyg sparnai pakeliantys aukštyn..lyg Kalėdos kvepiančios cinamonu ir mandarinais.. Virsiu dar ne vieną uogienę šiemet, nes tai nepakartojama..
Sveiki,kaip supratau beatos paprašė anglijos lietuvėms pareklamuoti šį cukrų,nes lietuvoje gyvenančios moterys jį puikiai ir seniai žino.Tačiau kaina jo ,,kandžiojasi”.Ir ypač pritariu,kas čia minėjo,kad visas skanumas yra paprastume ir natūralume.Praktiškai,jei pirkti uogas ir šį cukrų-nebeverta virti uogienės-kaina ta pati,kokia jau gali ir nusipirkti.ir niekas man nepakeis senovinio cukraus.Tik ,deja,ir cukrus dabr pasikeitęs-ar pastebėjote,kad jo daugiau reikia,negu anksčiau ir ne todėl,kad saldžiau norisi.Bet apie uogienes…Mūsų šeimoje pati populiariausia yra juodųjų serbentu nevirtauogienė-drebučiai.Ją gamino dar mano babytė.taigi,Juoduosius serbentus nuplauti,sumalti,ar sugrūsti,išspausti sultis,ir i indą pilti sultis ir cukrų.1l sulciu-1kg cukraus.tada sukti,sukti…kol sutirštės.Supilstyti i paruoštus švarius stiklainius,sandariai uždaryti-visi vitaminai niekur nenuvirę,o atsidarius-pasklinda šviežių serbentų skonis.Na,o jei norite iš raudonų serbentų pasidaryti drebučių-va,tada reklamuočiau ir aš nepagailėti ant ,,uogienių” cukraus,Nes raudonųjų serbentų sultis reikia užvirinti,ir su šiuo cukrumi tikrai gaunasi puikios spalvos ir kvapo drebučiai.Bje,raudoni serbentai vasarą tikrai buna beveik daugelio dovanojami-tik reikia patiems nusiskinti.Iš viso,kam brangu pirkti turguje uogas,neturite patys,ieškokite budų-įsiprašyti pas kaimynę į sodą arba pas ūkininkus-tikrai mžesne kaina ir savomis rankomis nuskintos uogos bus mielesnes už pirktas.Ir geros vasaros visoms.O,Beatai-dažniau pabendrauti su paprastomis merginomis ir sumažinti savo knygų kainas :)bent jau Lietuvos moterims.:)
Mielosios,
labai džiaugiuosi, kad vis daugiau jaunų mamų verda uogienes ir kita. Keista, kai mamos sako, kad vaikai nevalgo uogienių. Jei jie negavo nuo mažens, tai gal ir nevalgo.
Mano trumpas patarimas. Verdant uogienę nusipilu sirupo (įdedu kiaurasamtį ir semiu). Taip išverdu džemus, o pakaitinus sirupą iki virimo ir išpilsčius į mažus indelius, turiu visokių rūšių ir visiems atvejams.
Beatai ačiū už įdomų puslapį.
Visoms linkiu kūrybos virtuvėje.
Miela Beata,
ačiū labai už puikią uogienių virimo idėją! Čia man didžiausias paskatinimas. Prisimindama vaikystės praleistas vasaras braškių lysvėse ir agrastų krūmuose, juodųjų serbentų skonį, didžiuliuose emaliuotuose puoduose verdamos aviečių uogienės kvapą ir mediniu šaukštu ją maišančią močiutę, jau praėjusią vasarą buvau sau pasižadėjusi nieko nepadedama išvirti pirmąją uogienę. Ach bet tos vasaros – dienos lėkė ir pralėkė, o šaldytuvas mano virtomis uogienėmis taip ir nepraturtėjo.
Bet ši vasara bus kitokia! Ne tik dėl to, kad pasaulio šviesą išvys mano pirmoji atžalėlė, bet ir kad mano praėjusios vasaros pasižadėjimas bus ištęsėtas!
Tad raitojuos rankoves ir jau laukiu nesulaukiu pirmosios uogienės recepto.
[…] net 8 uogienių istorijų nugalėtojas (na niekaip negalėjau susilaikyti ir apsiriboti trim, kai tiek geros emocijos ir įkvėpimo jūs, moterys, pažėrėt). Taigi mano „Kepinių knyga“ ir „Dansukker“ cukrus uogienėms iškeliauja […]
Beata, minėjote, jog su šiuo uogienėms skirtu cukrumi galima virti ir obuoliene. Ji išstovėtų iki žiemos?
Labai ačiū 🙂
Dar vienas klausimas iskilo. Uogienes reikia pilti tik i uzsukamus stiklainiukus? Ar, tarkim, galima i tuos stiklinius indus, kurie neuzsisuka, bet uzsidaro ir uzsispaudzia sone metaliuku ? Tikriausiai uogienes neisbutu iki ziemos nesugede?
Beje, siandien jau ismeginau braskiu ir nektarinu uogiene. Ji puiki. Aciu 🙂
Aš uogienių virimą atsimenu tik iš vaikystės…Kilogramai braškių, serbentų, vyšnių, kilogramai cukraus ir didelis didelis puodas… O jau obuolienės darydavom tai turbūt apie trisdešimt trilitrinių…Dar kol nebuvo šaldiklių. Kai jie atsirado, atsimenu, kad iš pradžių teta, o vėliau ir mama pareiškė, kad uogienių virti nebeapsimoka. Gal ir neapsimoka. Pati dabar irgi tik šaldau. Ir ne tokiais kiekiais 🙂 Tačiau šaldymas neturi tos uogienės virimo magijos, nors tu ką. To beprotiškai fantastiško saldumo. Man atrodo, kad dabar, kai tikrai turime daug daugiau žinių apie sveiką mitybą nei sovietmečiu, nebemokame pasisaldinti gyvenimo… tikromis naminėmis uogienėmis…:)
Dabar, kai pagalvoju, tiek jau metų pragyvenau, o savarankiškai uogienės niekada nesu virusi! Tiesa, labai mėgstu naminę uogienytę – žiauriai saldžią… Uogienė yra uogienė – turi būti saldi – ir nieko čia nepadarysi :)) Tie prisiminimai liko nuo to laiko, kai močiutė uogienę virdavo, o skanesnės negu naminė aviečių arba bruknių su obuoliais / kriaušėmis niekada niekur jokioje parduotuvėje neteko nusipirkti. Bet vat kalbant apie močiutės uogienės virimo procesą, kuriame aš buvau asistentė, jis trukdavo tikrai dvi valandas, o kur dar visi stiklainių kaitinimai, paskui uogienės išpilstymai… Taip ir stovi akyse: milžiniškas katilas uogų, karšta kaip pragare, ir aš su mediniu šaukštu dirbu išsijuosusi – maišau, putas graibau… ir svarbiausias reikalavimas maišant – maišyti tik į vieną pusę! kame čia logika??:)) Matyt, visi šitie reikalai ir atmušė norą virti ilgam laikui :)) bet dabar kažkaip tikrai susigundžiau ir, manau, savaitgalį jau turėsiu pirmą uogienės derlių 🙂
Niekas nepasidomėjo cukraus kaina. Pensininkams ji per didelė.
Prisiminiau smagią istoriją su tom uogienėm 🙂 virti tekdavo su mama iš sodo parsivežtas uogas arba surinktas miške, nieko čia kaip ir naujo, visos verdam. BET… uogienės virimas įsiminė kai pirmą kartą su vaikinu, taip taip – vaikinu – dabar jau vyru, bandėme virti raudonųjų serbentų džemą, nes aš labai mėgstu ant skrebučio užsitepti džemo ir su kavyte sau skaniai kramsnoti. Taigi susitvarkę uogas mes labai nuoširdžiai ilgai virėme tą raudonųjų serbentų džemą ir pervirėme tikriausiai, nes vietoje tirštumo gavosi vis skysčiau 🙂 Bet manasis vyrukas nesutriko ir atvėsinus visą mūsų taip uoliai virtą džemą perkošė ir užvirėme su cukrumi iš naujo, gavosi viskas puikiai, džemas sustengo 🙂 Mama linksmai šypsojo stebėdama mūsų eksperimentus. Dabar kartais verdu uogienes vaikams.
Kad jau Beata pradėjo vilioti savo prizais, tai, sakau, ir aš savo „dvylekį” įkišiu ;). Metų man jau nemažai, patirties taip pat… Tačiau Beata moka iš atminties ištraukti tai, kas, atrodė, seniai pamiršta. 🙂
Prisimenu vaikystę. Ji nebuvo gausi uogienėmis, nes buvo pokario metas ir cukraus stigo ir pinigėlių, bet užtat, jeigu tik man, kaip vaikui nutikdavo kas nors nemalonaus, tai mano Močiutė ištraukdavo (net nežinau iš kur) stiklainėlį kvapnios braškių uogienės. O skanumėlis jos!!! Uogytės traška burnoje, o sirupas tįsta kaip medus… Uogienes galėjome pradėti valgyti tik tada, kai atšaldavo orai (užšaldavo), nes iki tol ir šiaip visokių rudens gėrybių būdavo. Kai jau pati tapau „gaspadinė” vis norėjau išsivirti tokio „stebuklo”, bet kažkodėl nepavykdavo. Tada pradėjau klausinėti tetų, nes Močiutės nebebuvo ir jos išdavė paslaptį, kad uogytes pirmiausiai reikia užpilti cukrumi, palaikyti kol išsiskirs sultys, sultis užvirinti ir užplikyti uogeles ir taip kartoti 3 kartus. Ketvirtą kartą sirupą pavirti kol liks tik pusė, suberti uogas, užvirinti ir supilstyti į švarius stiklainius. Bet dabar taip ilgai vargti nebereikia. Valio!!!
Viriau braškes su rabarbarais pagal Beatą. Labai skanu, visiems patiko, vaišinau net bendradarbius. Tik va bėda, kad dabar parduotuvėse nebeliko uogienių cukraus. Ir įdomu, kodėl pas mus nebūna pirkti atskirai pektino, jis toks geras dalykas visokiems gaminiams. UK žinau būna
miela Beata jau viriau jusu recepto uogiene labai skanu visiems patiko ka vaisinau dar viriau su citrinos sultim ir labai skani uogiene gavosi musu mieste galima parduotuvese nusipirkt butent to cukraus.
Mes su mama kiekvienais metais ir marinuojame, ir rauginame, ir kompotus darome, ir uogienes verdame. Uogienėms būna skirti rūgštesni vaisiai ir uogos, saldesni keliauja į šaldiklį. Dabar skaitau mamai komentarus ir abi stebimės kaip nei karto nepabandėme virti uogienių su uogienių cukrumi, nors ir matėme parduotuvėje, bet tikriausiai atbaidė didesnė kaina. Šiemet būtinai pabandysime šį cukrų, nes kaip tik laukia vėlyvesnių ir rūgštesnių juodųjų serbentų skynimas 🙂
Sveiki… Nesame mes uogienių gerbėjai, bet avietes verdu jau keli metai – žiemą tai tobula vakaro arbata… Juoduosius serbentus (jau seniai su uogienių cukrumi) verdu dėl to, kad tai močiutės trupininio pyrago pertepimas… Visada, kai skanaujam šio pyrago, šeimai pasakojų tą pačią istoriją: kaip vaikais būdami per šeimos balius lįsdavome į senelio lovos palovį valgyti močiutės iš anksto prikepto serbentų trupininio. Ji prikepdavo ne vieną blėką, supjaustydavo ir, sudėjusi į didelį metalinį bliūdą ir uždengusi rankšluosčiu, pakišdavo palovin. Pastovėjęs kelias dienas pyragas būdavo dieviškas…
Man klausimas vienas kilo labai aktualus: tas uogienes, su šiuo cukrumi išvirtas, reikia laikyti šaldytuve?
Ačiū už atsakymą. bet iškilo dar vienas gudrus klausimas: jei laikosi ne šaldytuve, tai stiklainius reikia kažkaip ten labai jau ypatingai paruošti?paprastai išplauti nepakanka?
Arteja obuoliu metas ir as jau baisiai svajoju apie namie virta obuoliene…=)nesu dar jos pati virus,todel ieskau patarimu kaip isvirti skania,su kokiu cukrumi,kokiais priedais ir t.t,kad obuoliene nebutu „nuobodi”. Beata,padesi?=)
As virdamas uogienes dedu cukru neziuredamas jo pavadinimo ir visa laika gaunasi geras produktas.Taip kad Danu cukrus yra tik kvaila reklama.
Laba diena, taip pektino randama šermukšniuose, bet pektinas DAN cukruje yra chemijos produktas, įsiskaitykie reklamą, nieks nepasakė, kad būtent natūralus pektinas, gamtoje randamas įdėtas į cukrų. Taip kad, ponia Beata reklamuoja cukrų su nenatūraliu petinu, tai yra chemiškai sukurtu.
Na va, taip gerai pradėjai. Rašai, kas pirmą kartą verda. O kurgi proporcijos?
Laba diena, Beata. Žinau atostogų metas, o dar ir malonūs mamytės rūpestėliai. Labai prašau pasidalinti patirtimi. Mėlynės. Šįmet be proto brangios. Kažką gaminant, klysti negalima. Reikia skubaus patarimo. Danske sugar turiu viena kg. Mėlynes pirkau. irgi apie viena kg. Kaip pagaminti greitai, skaniai ir be uogų plėvelių? Ačiū iš anksto.