Transliacija iš praėjusio sekmadienio ryto

Sekmadienis, devinta valanda ryto. Prieš dešimt metų scenarijus būtų toks: namie tylu ramu, Beata ir Tomas miega… Miega na bent iki dešimtos valandos, paskui slankioja po namus, paskui kažkas daro pusryčius, kažkas skaito, arba niekas nieko nedaro, eina pusryčių ir laikraščių.  Dešimt metų į priekį, gyvenimas verda vidutiniškai nuo pusės aštuonių… rimtai verda: verdama košė, plikoma arbata, jau plyšauja telikas, žvanga puodukai ir caksi šaukšteliai…

Aš nesu mėgėja ilgai voliotis lovoje ir reikalauti ten visokių karalienės treatmentų a la pusryčiai į lovą, šviežiai spaustos apelsinų sultys ir visokie kitokie niekai. Man vieną kartą metuose tokios terapijos užtenka, o šiaip – pabudome ir kelkimės. Kuo anksčiau pradedi darbus, tuo daugiau padarai ir, vos tik leidi tinginiui užsėsti ant sprando, iš karto viskas pradeda strigti. Todėl man visai negaila tų ankstyvų rytų, kurie prasidėjo nuo to karto, kai jau teko pasidauginti ir susilaukti kūdikių. Taigi šis receptas iš tokio ankstyvo ryto, jau Vilniuje.

Mano vaikų niekada nereikia raginti ko nors pamakaluoti, man kaip tik reikia save treniruoti, kad aš laikyčiau ramius nervus ir atlikčiau teisėjo vaidmenį, nes visada visada vyksta nepasidalinimas: kas įmuš kiaušinį, kas pamaišys, kam daugiau teko maišymo, kam mažiau ir t.t., bet teisėjauju ir derybas vedu… Iškepus, aišku, iš karto norisi pasigirti ir visiems pasidemonstruoti, tad įvyksta procesas „facebook upload“… ha ha, ir tuomet, kaip ir visuomet, facebooke pilna nekantriųjų, kurie iš karto reikalauja ir piketuoja – RECEPTO. Tai va, štai receptas, truputį ne iš karto, bet yra tas posakis: „Good things come to those who wait“.