Pusdienį toje mokykloje praleidau seniai, bet va susiėmiau ir parašiau, kaip viskas nuostabu buvo.
Kažkada aš vienai savo draugei (Mildai) pasakiau, kad ji bus labai graži, kai truputį pasens, arba kai bus vyresnė, kitaip tariant. Kokia nesąmonė? Sakiau tai kuo nuoširdžiausiai ir kadangi Milda yra itin gero humoro jausmo ir supratingumo asmenybė, tai ji beveik neįsižeidė, bet iš tiesų, tai visos tos, kurios gražios jaunos, turėtų būti gražios ir senos, nes net ir pati grožio sąvoka yra toks aptakus ir sunkiai prie sienos prikalamas dalykas, nėra aiškaus, ant akmens išraižyto, apibrėžimo. Bet kai kurios moterys atrodo žaviai ir nepakartojamai ir kai joms yra daugiau nei penkiasdešimt, nurodyti skaičius visai nereikalingas dalykas. Aš neseniai prie sankryžos prasilenkiau su viena ponia automobilyje, kuri ryškiai švietė „jauna-sena“… Tiksliau, sena, iš visų jėgų bandanti atrodyti jauna. Kažkaip tos išskirtinės pastangos visomis įmanomomis ir neįmanomomis jėgomis išlaikyti jauno žmogaus vaizdą dar labiau sendina, kai tuo tarpu nerūpestingas rūpinimasis savimi ir vidinė šviesa bei ramybė jaunina labiau nei penkios grožio klinikos kartu sudėjus. (Kas čia dabar per pamokslaujantis tonas???)
Kaip aš čia nuo moters grožio prie pusdienio Provanso virtuvėje? Taip yra todėl, kad aš neabejinga moteriškam grožiui, ir pirmas dalykas, kurį pastebiu atvykusi į savo pusdienio Cooking in Provence kulinarinę pamoką, yra Madeleine. Ji tikrai nepriekaištingai atrodanti – jauna, liekna, aukšta, suimtais plaukais, su pastebimomis gyvenimo raukšlėmis, nepriekaištinga šypsena ir sunkiai nuspėjamo amžiaus. Aš net ir nebandžiau spėlioti. Vėliau paaiškėjo turinti keturi sūnus: dviem jau virš 30, jauniausiam – 18… Pati Madeleine ne restorano tipo virėja, daugiau pobūvių chefė, kuri be savo šeimos dar užsiimdavo ir tuo. Dabar jos užsiėmimas – mokyti tokius turistus kaip aš Provanso virtuvės paslapčių, kad ir kaip banaliai tas žodžių junginys „Provanso virtuvės paslaptys“ beskambėtu, nes nesvarbu, kiek tų paslapčių sužinosi, vis tiek nenusiveši to oro ir tų daržovių, ir tų kiemelių, ir akmeninių sienų į Londoną ar Vilnių.
Žinote, spalio pradžioje būnant Prancūzijos pietuose buvo šilčiau negu mano visos atostogos, o šią vasarą praleidau net tris savaites prie Baltijos šilčiau… Bet tai apie baltišką orą, kurio visiems mums reikia, pakalbėsime vėliau, dabar kalbėkime apie Provanso paslaptis… O paslaptis yra viena – pats Provansas, kurio niekur kitur neišsiveši, ir nesvarbu kiek bandytum įrengti savo sodybą kur nors Molėtų rajone arba butą Žvėryne Provanso stiliumi, vis tiek tai bus ne Provansas, o kažkoks šešėlis, todėl geriau vieną kartą nuvažiuoti pabūti, pasidžiaugti, juolab, kad bent jau Madeleine pamokoje ir paskui ilguose pietuose jų kiemelyje jaučiausi kaip būdama jų svečias, o kaina už trijų dalių pietus su aperityvu ir trijų rūšių skirtingais vynais (kurie visi pagaminti apylinkėse ) yra tiesiog akiplėšiškai priimtina… 80 eurų.
Mes ramiai gaminome trijų dalių pietus, pradėjome nuo deserto – Lemon mergingue tart… Klasikinis receptas: trapios tešlos kiautas, užpildytas citrinų ir kiaušinių kremu, ant viršaus su morengu, o morengas paskrudintas. Mes darėme mažiukus tartukus, bet, aišku, sėkmingai galima ir vieną didelį… Nuo jų pradėjome, nes ilgiausiai užtrunka.
Užkandis arba pradžia buvo minkštai virtas kiaušinis raudonojo vyno padaže. Euf bourgingion… Man tai buvo atradimas, nes tokio padažo aš niekada nesu valgiusi, tik apie jį skaičius, nes tai yra nekas kitas, o bešamelis, padarytas su raudonuoju vynu, kuris verdamas su prieskoninėmis daržovėmis kol nugaruoja alkoholis ir jo tūris sumažėja maždaug trečdaliu. Šis padažas buvo patiektas su minkštai virtu kiaušiniu, o minkštai virtas kiaušinis taip pat yra menas… Gal dėl to, kad buvom gana alkani, bet aš iki šiol prisimenu kiaušinio skonį… Ir svarbiausia – minkštas, nepervirtas. Čia tikrai yra meistriškumas išvirti tokį kiaušinį. Kiaušinis su tuo padažu ant balto skrebučio tuo metu buvo ypatingiausias mano kada nors valgytas kiaušinis. O šiaip šį padažą pabandysiu dar ne kartą pagaminti.
Kitas dalykas, kurį gaminome, tai lašiša su daržovėmis vokelyje, bet čia ne klasikinis en papilote kepimas, kai kepama žuvis pergamentiniame maišelyje, o šiuo atveju maišelio vaidmenį atliko tokia plona brick tešla, kuri yra gaminama kaip blynų ir iškepama labai plonytė. Madeleinė sakė, kad galima tokią pasidaryti patiems, bet galima ir nusipirkti. Mes naudojome nupirktą, labai patogu. Taigi, pradėjom nuo daržovių: porų, morkų ir cikorijos troškinimo su trupučiu sviesto, tada tiesiog ištroškintos daržovės su krapo šakele, ant viršaus pasodinama lašiša, viską suvyniojam ir dešimčiai minučių į orkaitę…
Žodžiu, mes ten sėdėjom ir aikčiojom, kaip grįžę namo taip visi darysim. Aš šioje pamokoje buvau su jaunavedžių pora, kurie savo medaus mėnesį leido keliaudami po Prancūziją, o grįžę, sakė, kad entuziazmo apimti savo draugams pagamins viską, ką išmoko.
Taigi, reziumuojant, tokie virimo-kepimo kursai yra labiau kaip patirtis, mažas kąsnelis to tobulo prancūziško gyvenimo…
Be maisto, tai net jų namukai, kuriuos jie nuomoja, atrodo nepriekaištingai sutvarkyti ir su baseinais – atrodo labai jau viliojančiai… Ir tas vynas, ir viskas… Gerai, kad prancūziškai nemoku… Nes kitaip sugalvočiau ten kraustytis…
O padažą daryti grynai kaip bešamelį? tik vietoj pieno įpilti vyno ir nugarinti? Na, ir dar prieskonių žolelių pridėt. Bandžiau gūglint, bet mane gūglas atkakliai bando įtikinti, kad aš ieškau Beef bourguignon 🙂
Puikiai!!!!! Rodos, tokie, palyginus, paprasti patiekaliukai, tokie paprasti ingridientai, bet kaip jus ir saket – kokybe, sviezios darzoves, nuostabus vynas visa skirtuma ir suteikia. Super! labai pavydu (baltai) uz tokia galimybe, butu labai idomu taip praleisti popiete!