(Foto: Liudas Masys)

Žinot, tą posakį – neturėk šimto pinigų, bet turėk šimtą draugų. Aš tikrai jam pritariu šimtu ir dar daugiau procentų, nes ką gi daryčiau be savo nuostabių draugių, kurios net neprašomos gelbėja ir mane, ir blogą nuo apsamanojimo ir apkerpėjimo… Mano draugė Odeta ėmė ir netikėtai nelauktai – pagamino puikiausius cannelloni, o dar daugiau – viską užrašė ir pasidalino – receptu ir gražiausiomis fotografo Liudo Masio fotografijomis. Gražaus jums skaitymo, o man – gerų atostogų, kurios prasideda šiandien. Blogas irgi savaitėlę pailsės, tikiuosi, labai nepyksite. Beata

Aš, asmeniškai, tikrai galėčiau valgyti makaronus (kaip Beata burokėlius) kokius kaip minimum du kartus per dieną.  Ir nors tikiu teorija, kad makaronai – kietagrūdis produktas yra sveika ir ne taip kaloringa, bet esmė, kaip žinia – padažai, įdarai ir kiti pagardai… O be jų makaronas  – kaip cepelinas be spirgučių… 🙂

Deja, mūsų viešojo maitinimo įstaigose makaronai  nėra man pirmo pasirinkimo patiekalas, nes arba aš nepataikau (tiesa, yra vienas prabangus ir labai brangus itališkas restoranas Vilniuje, kur virtuvėje dirba makaronų, raviolių ir kitų šios šeimos patiekalų ekspertų ekepertai)  arba jie būna per daug pervirę, arba jiems skonio trūksta arba paprasčiausiai trūksta meilės gaminant juos…

Mano pirmasis rimtesnis susidūrimas su makaronų pasauliu – pirmas kursas, Saulėtekio bendrabučio virtuvė – makaronai su sviestu, spageti su kečupu ar net makaronai su „Uncle Ben’s” padažu… Kai dabar pagalvoji…. 🙂

Bet vėliau keitėsi gyvenimo vietos, keitėsi virtuvės, keitėsi gaminimo ir valgymo įpročiai, o makaronai liko. Kaip dabar pamenu,  vienas iš tuometinių „mandresnių“ makaronų patiekalų buvo kažkur užsienyje paragauti spaghetti bolognese… Jau koks tada stebukas atrodė, kai tas faršas gabaliukais keptuvėjė čirškėjo…

Foto: Liudas Masys

Beje, kai kurių mylimiausių draugų tarpe esu užsitarnavusi Lazanijos Meistrės vardą (sakau tai su pasididžiavimu), bet juk labai malonu yra plėsti akiratį ir paįvairinti savo specializaciją spalvingame – ir tiesiogine, ir perkeltine žodžių prasme – makaronų pasaulyje.

Todėl šį kartą pristatysiu vieną iš savo mylimiausių, top’inių makaronų pateikalų – cannelloni su varškės ir špinatų įdaru. Dievinu visus ingridientus atskirai, bet kaip jie puikiai ir nuostabiai dera kartu…  Nors menko pasiterliojimo gamybos procese yra (ypač kemšant įdarą į patį makaroną), bet patikėkite, patiekalo gardumas, vaizdas ir valgytojų palaimingi veidai atperka viską 🙂

Skanaus!

Odeta

Komentarai
  1. lakuoti nagai ir maisto gamyba nesuderinama, reiktu tada jau pirstines gumines naudoti….Brr…Mokotes blogu iprociu virtuveje…?

  2. Aš irgi kemšu ir manau tai teisinga – su šaukšteliu, o mėsą ir su desertine šakute, labai patogu 🙂

  3. Labai paprasta prikimšti canelloni įdarą sudėjus į paprasčiausią parduotuvinį maišelį pro prakirptą jo kampą — gaunasi tokia primityvi švirkšto versija.

  4. Koks skanus receptas!:-)) O,gal kas turite koki receptuka,kaip daryti su mesa? Nes taip isivaizduoju,jei tik farso prikimsi, tai jo kazkaip perdaug.
    Gal su darzovemis maisote? Nes man su varske,spinatais – kaip tik. Bet juk brangiausias yra mesaedis. Is vis nevalgo nieko is varskes. Ir jam visai nesvarbu,kad as manau,jog daug praranda:-)

  5. Si si, o as su konditerio rankove na sac a poche 🙂 tai apskritai svaru ir labai grazu 😀 O siaip cannelloni su ricotta e spinaci tai labai skanus patiekalas tik as ji ruosiu su beshamel padaziuku ir parmezanu 🙂
    Negalejau nepakomentuoti italu kilmes patiekalo 😛

  6. Gaminau ir aš šiuos vamzdinius:) Kad man patiks, tai ir taip buvo aišku, aš mėgėja tokių dalykų, bet kad tėčiui, kuris yra labai tradicinės virtuvės šalininkas, tai nesitikėjau:))) Po valgio net dešros nesipjovė, kaip būna, kai valgis nebūna mėsiškas:)))))

  7. Man paprasčiausias būdas įdaryti makaronus su konditeriniu maišeliu greičiau ir mažiau terliotis reikia

  8. Jezus.. gi gražiau foto atrodo kai išterliota! kaip čia atrodytų su šaukštu kimšti !! (jokio sarkazmo)

Rašyti komentarą