Kas man patinka? Oi tikrai neslėpsiu, man patinka kalbėti, rašyti, gaminti, valgyti, dalintis ir atrasti. Niekas neina pirmiau, o viskas eina ratuku, taigi, nepulkite daryti išvadų, kad oi, tai Beatai, tai tik pablevyzgoti. Iš tiesų, apie grikius ar apie sūrį, ar apie manų košę, ar balandėlius galėčiau prirašyti vieną ar du puslapius. Visi galėtume. Aš štai čia tai ir darau jau penkerius metus.
Mano gerieji skaitytojai, nuo šiol aš penktadienį vienu receptu pasidalinsiu ir su Delfi skaitytojais, bet ten bus atskiras darželis. Savo sode – puslapyje – aš jaučiuosi puikiai ir žinau visas lysves, visus medžius, kiek obelų ir pan., bet va šalia esančio didžiulio sodo šeimininkai pakvietė mane pas juos obuolių pasiraškyti, o aš jiems mainais – savo augintų agurkų pintinę…
Va štai taip. Paprastai ir aiškiai, bet mano puslapyje ir toliau kiekvieną penktadienį bus penktadienio receptas, Delfi portale bus kitoks, o kad jis tose interneto gausybėse neprapultų, šeštadieniais jį publikuosiu ir čia. Taigi, savo sodo paukščių, tai tikrai neskriausiu.
O aš praėjusią savaitę buvau jau pasibaigusioje Jono Meko foto ir video ekspozicijoje Serpentine galerijoje, buvo stebuklinga. Noriu ir į lietuvišką kaimą ir į Niujorką.
Grįžtant prie recepto – vakar Delfi skaitytojams pasiūliau savaitgalį pasigaminti mėsos troškinį. Bet prieš tai – šiek tiek teorijos.
Lėto maisto gerbėjai – prancūzai
Ar žinote, kokios knygos visada pasirodo perkamiausių topuose šaltuoju sezonu? Ne tik sausio mėnesį išleistos ir visada populiarios apie įvairius būdus sumažinti apimtis, pradėti gyventi naujai ir maitintis sultimis, grūdais, daržovėmis arba tik baltymais. Net ne kulinarijos ir TV žvaigždžių receptų knygos, o tiesiog lėto maisto (ypač troškinių) receptų rinkiniai.
Anglai savo kulinariniame repertuare turi keletą labai populiarių troškinių, kurie visiems kelia tik geras emocijas. Pavyzdžiui, ėrienos troškinys su plonai pjaustytų bulvių „stogeliu“, taip vadinamas lankašyro karštas puodas, arba jautienos ir inkstų troškinys. Tokios virtuvės lyderiai, žinoma, yra prancūzai ir būtent iš ten yra kilę dauguma įvairiausių lėto troškinimo būdų: raudoname ar baltame vyne, sidre, aluje ar piene.
Šaltiena, šiupinys ar guliašas?
Jei paklausiu, kas yra tas lietuviškas troškinys, tai ką man pasakysite? Spėju, kad šiupinys, kuris aprašytas visose kulinarijos paveldo knygose. O gal šaltiena?.. Perkračiusi prisiminimus apie savo vaikystę supratau, kad yra vienas patiekalas, kurį pažįsta daugelis, tai – guliašas. Na jei prisiminsime mūsų mokyklose ragautus guliašus, tai gal ne visiems dabar tuoj pat pradės tysti seilė, bet be abejonės mėsos troškinys, ilgai ruošiamas su vienais ar kitais ingredientais, yra populiarus visoje centrinėje ir rytų Europoje.
