Turiu pasigirti kuo greičiau – esu buvusi Ukrainoje, Kijeve. Kai Lietuvai Eurovizijoje atstovavo Laura ir meilužiai bei dainavo dainą „Po truputį“, tada dar buvau senos geros LTV žurnalistė ir, kitaip tariant, buvome ten nuvežti nušviesti Eurovizijos. Eurovizija yra jėga ir meilės jai man niekas neišmuš. Ukrainoje eidavome pietauti į tokius pietų restoranus, kur eini pro konvejerį ir ten renkiesi balandėlius, barščius, blynus ir t. t. Ukrainietiška virtuvė labai artima lietuviškai ir balandėliai – taip pat nacionalinis patiekalas. Algirdo gatvėje Vilniuje sėkmingai veši tikra tautų draugystė, sėkmingai vienas šalia kito beveik rankom susikibę prancūziškas, europietiškai lietuviškas, kinų, meksikiečių ir ukrainiečių restoranai (ar ką pamiršau?).
Dabar „Borsch“ – anksčiau buvo „Ukrainos vakarai“. Žodžiu, kažkada aš tuose „Ukrainos vakaruose“ esu buvusi, neatsimenu aplinkybių tikslių. O su „Borsch“ buvo taip, kad dėl šio puslapio reikalų reikėjo susitikti su labai puikiu specialistu ir jis sako „susitinkam ten, kur geras internetas, yra toks „Borsch“ naujas“. Kaip tarėm, taip padarėm. Aš neturėjau jokių, taip vadinamų, išankstinių nuomonių ir nieko nesitikėjau – tik gero interneto. Ir, žinokite, taip maloniai buvau nustebinta, kad vėliau dar nuėjau su drauge vakarienės. Ir iš šitų dviejų vizitų dabar pasidalinsiu įspūdžiais. Žinoma, pirmiausia privalu pradėti nuo interjero, kuris, manau, yra kaip tokiai vietai tikrai be priekaištų, neperkrautas, autentiškumą bandant vaizduoti visokiais arklais, akėčiomis ir senomis geldomis, ratais, pakinktais ir pasagomis – kaip kad neretai būna įruošiami tokios tautinės autentikos siekiantys restoranai. Nors medžio nemažai, bet nėra pavojaus pasijusti kaip sodo namelyje arba saunoje. Stalai gražūs, balinto medžio, tvarkinga ir estetiška. Net didžiulis telikas įrėmintas taip gražiai toje medinėje sienoje (nuo to teliko vienu metu negalėjau atitraukti akių, mat rodė man nematytus neregėtus rusiškus muzikinius klipus ir vieną už kitas gražesnes, tobulai chirurginiu būdu patobulintas dainininkes, ir visokius ten baskovus, ir taip toliau. Aš su ta kultūros dalimi visai neturiu sąlyčio taškų anei progos pasiklausyti jų muzikos, anei klipų pažiūrėti, tai man labai buvo įdomu). Ant sienų (ir tvarkingame tualete) kabo tikrai įspūdingi, bet ne kičiniai, o kokybiški ir ryškūs paveikslai, vaizduojantys Ukrainą ir ukrainiečius… Nuo šitų vėlgi negalėjau atitraukti akių. Dar akis labai kliuvo už lempų, apklotų nertomis servetėlėmis. Kaip žinia, tiems nertiniams silpnybę išsiugdžiusi esu.
Dabar apie maistą, tiksliau – pirmiausia apie kokį čia maistą. Kalbame apie jų naminę girą. Ne ne, nekalbame apie tą super skanią girą, kalbame apie padavėją. Deja, nežinau jo vardo, nes nepaklausiau, o jis nebuvo prie savo plačių, ukrainietiškų, tautiškų, raudonai siuvinėtų drobinių marškinių prisisegęs vardo. Tik auksinę grandinėlę su kryželiu mačiau po kaklu. Padavėjas tikrai malonus, bet malonus natūraliai, o ne dirbtinai ir pamaivėliškai, nesiperša ir nepretenduoja tapti jūsų geriausiu draugu, su kuriuo draugiškai pakštelėsitės žandais ir mojuositės rankytėmis. Jis labiau primeną vyruką, kuris, jei reikės, pakeis jūsų nuleistą mašinos ratą per daug nesuprakaituodamas. Taip ir matau, kaip jis viena ranka pakelia mašiną, kita pakeičia tą nuleistą ratą. Visą laiką jis prieidavo paklausti, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta (tiesa, kai buvau antrą kartą, tai nebuvo labai daug žmonių, pirmą kartą – beveik visi staliukai buvo užimti), taip pat atsakė į visus klausimus dėl maisto ir patarė. Ir, beje, suabejojo mūsų apetitu, kai nusprendėme užsisakyti ir užkandį, ir pagrindinį patiekalą, atseit, nesuvalgysim. Suvalgėme, dar ir kaip, tik keletą kąsnių palikome.
Dabar apie meniu, kuris yra tikrai išsamus ir sotus. Štai, pavyzdžiui, liaudies vadinama balta mišrainė čia vadinasi „Olivje“, ją galima pasirinkti su vėžių uodegėlėmis ir lašiša bei su virta jautiena. Gražiai suformuota ir skani, šviežia – kaip turi būti. Kai apsilankėme pirmą kartą, tai valgėme tik užkandžius, „Olivje“ salotas, taip pat teko paragauti „Odesos prakando“, kuris padarytas iš silkės ir obuolių. Gal truputi šlapokas, bet visa tai kompensavo elegantiškas pateikimas. Mane labiausiai nustebino ne tas prakandas, o šalia jo nedidelė stiklinė taurelė, kurioje buvo obuolių ir brendžio pagardas/padažas, ant kurio uždėti juodos duonos traškučiai. Štai tokias stiklines visai neseniai reklamavo ir pristatinėjo vienoje kulinarinėje demonstracijoje prancūzas šefas. Tuos indelius gyrė, jie yra specialiai pagaminti, kad iš jų būtų galima valgyti tokius dalykus kaip verines. Va prašau, galvoju, Londone pristatinėja, Lietuvoje naudoja – argi ne puiku?.. (aišku tik padažui tas stiklines naudoja, bet stiklinaites turi)
Gaila, kad nėra jokios informacijos apie tą restoraną – kas įkūrė, kas virtuvėje, žodžiu, jokių pletkų. Su padavėju bandžiau pakalbėti ta tema, tai nedaug ką sužinojau, tik tiek, kad savininkė yra lietuvė, gyvena užsienyje, vyras – ukrainietis. Kaip ten bebūtų – žino, ką daro, arba gerus konsultantus samdo. Kitas mano išbandytas užkandis buvo marinuotų burokėlių ir minkšto ožkos sūrio salotos su pinijų riešutais. Šioms dedu labai daug pliusų, nes tikrai buvo puikios. Burokėliai truputį apvirti ir šiek tiek pamarinuoti, švelnūs, bet ne per saldūs, ožkos sūrio rutuliukų dosniai ir jie baisiai gardūs, minkšti. Žodžiu, valgiau ir aikčiojau, kaip gerai pasirinkau. Draugė valgė ūkišką, bet ne menkiau gerą užkandį – bulvinius blynelius (stambiai tarkuotų bulvių) su silke. Prie šio patiekalo negaliu prikibti nei kiek. Na o pagrindinį patiekalą rinkomės šitaip: aš pasiėmiau, spėju, populiariausią, ir turbūt nebrangiausią patiekalą – namines dešreles. Pati mėgstu namines dešreles gaminti. Ir neseniai ne vieną kilogramą` jų pagaminau, tai, galvoju, reikia pažiūrėti ir paragaut kaip kiti jas daro. Draugė valgė karpį grietinės ir, berods, alaus padaže. Aš karpio nemėgstu, todėl nieko negaliu pasakyti apie šį patiekalą, tik vėl pagirti jo apgalvotą pateikimą lėkštėje, nes jis gražiai buvo karūnuotas keptais svogūnų žiedais, o mano kompanjonė nesiskundė. Mano dešrelės atkeliavo paršiuko pavidalo lėkštėje, nežinau, ar čia buvo komplimentas valgytojui, ar dešrelių vizitinė kortelė. Jos buvo apkeptos, storos, rimtos, ne per riebios, bet sūrokos. Užtai šalia įtaisyti rauginti agurkai ir pomidoras, papuošti rauginto krapo stiebu kaip šiaudeliu, – stipraus, gero naminio skonio. Jie man pasakė vieną svarbų dalyką apie šį restoraną ir jo virtuvę: jie patys raugina agurkus ir pomidorus, nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti marinuotų agurkėlių gali kiekvienas, o patys užraugti – tikrai ne visi moka ir gali… Ir svarbiausia – pasistengia. Restorane dar galima ragauti visokiausių koldūnų ir blynų, jei neapsigaunu. Šių tikiuosi paragauti kada kitą kartą. O tas kitas kartas, tikiuosi, tikrai bus.
Ir dabar pabaigai. Tai pirmas ir vienintelis restoranas, kuriame Lietuvoje esu gavusi komplimentą, tai yra ne šiaip komplimentą „Oi, ponia, kokia graži jūsų šukuosena“ arba „Ponia, kaip gražiai nulakuoti jūsų kojų nagai“ (beje, antrą kartą į restoraną atėjau basa, nes labai jau nenorėjau sugadinti naujai nulakuotų kojų nagų, jau geriau pašinas pade, negu „nuvaryti“ nagai), bet taip vadinamą komplimentą-dovanėlę nuo restorano, už kurį nereikia mokėti. Tai abu kartus tas komplimentas man labai į širdį įsmigo – taurelė degtinės su mažuliuku agurkėliu ir užkandai duonos kvadratėlis su lašinių paštetu bei burokėlio traškučiu. Kaip sakant, tikrai puikiai puikiausiai, ir tikrai tikrai mažos dovanėlės stiprina draugystę. Beje dabar visai ne į temą, bet meniu yra tikrai ne prastas lašinių pasirinkimas, smagiausia opcija turbūt bus lašiniai šokolade. Bet čia vėlgi kada nors kitą kartą.
Ir jau visai pabaigai – apie desertus ir kainas. Desertų prie geriausių norų jau nebeįmanoma buvo suvartoti, taigi kitą kartą reikės atsisakyti kažko, kad galėčiau paragauti saldumynų. O kainos??? Džiuginančios. Mūsų dviejų vakarienė, kurią sudarė dveji užkandžiai ir 2 pagrindiniai patiekalai, giros du buteliai, dar brangokas gazuotas vanduo – kainavo, berods, 65 litus. (Aš šventvagė, girą gazuotu vandeniu skiedžiau, nes viena gal tonu per saldi, bet šiaip LABAI GERA ta gira).
Žodžiu, tikras atradimas man tas BORSCH. Tikiuosi, jiems pavyks išlikti tokiems – su gerai užraugtais agurkais, skaniausia gira Vilniuje ir stipriais, linksmais kazokais ant sienų.
Šiame restorane lankėsi ir Vilma, kuri rašo apžvalgas portalui pinigų karta, paskaitykite ką ji galvoja, apie Borsch. Aš specialiai, Vilmos apžvalgą perskaičiau jau po to kai parašiau savo, kad nebūčiau kaip nors įtakota, ir kaip patys pamatysite, du skirtingi žmonės dvi panašios ir skirtingos nuomonės.
Labas Beata, gal teko kada Palangoje lankytis restorane – viloj „Žvaigždė”? Ten skanauti ukrainietiškų valgių? Šitą aš labai rekomenduoju, tiesiog ir aptarnavimas, ir patiekalai labai geri.
Visų pirma, rašant tokius užsakomuosius straipsnius, reikėtų pasverti kiekvieną žodį. Trumpai aprašysiu įvykusią situaciją šiame „restorane”: penktadienio vakaras, ateina du jauni, pasipuošę žmonės galbūt atšvęsti savo mažytę šventę. Merginos rankose gėlės, kurias, savaime aišku, įteikė jos draugas. Užėjus į vidų dar niekas nepasitinka. Iš dešinės šurmuliuoja keli staliukai, o po kaire, apačioje, pasimato rami, dar neužimta vieta romantiškam laikui praleisti. Vos spėjus nusileisti į apačią, viršuje atsiranda aptarnautojas (padavėjas), kuris net nepasisveikina. Gan griežtu ir rimtu tonu išrėžia: „Prašom į viršų”. Daugiau nieko nepaaiškinęs. Viršuje staliukai sudėlioti vienas prie kito ir dalis jų užimti. Ta vieta kiek primena nedidelę tarybinę valgyklėlę. Akivaizdu, kad pora ieškojo ne tokio kampelio. Deja, įvertinus situaciją, teko palikti šią vietą. Aplankėme netoliese, neseniai įsikūrusį kitą, bet jaukų restoraną.