Televizija labai svarbus dalykas mūsų gyvenime, bet aš čia kurią dieną supratau, kad seniai bežiūrėjau televizorių. Žiūriu nebent tik savaitgaliais, paprastom dienom ne. O savaitgalį teliko man trūksta….. kaip ten bebūtų, savo „sūrišką“ ir paauglišką „Gossip girl“ visai užmečiau – to sezono, kurį dabar rodo, mačiau vieną seriją. Bet tada pagalvojau, matyt, jau ir nebepažiūrėsiu.. Ai, gal tiek to, apsieisiu, nereikia… Va taip žmonės ir sulaukėja, atsisako visko, kas jiems gyvenime kažką reiškė, ir tada tik sėdi tamsiuose kambariuose, vengdami žmonių… Ha ha ha….
dar supratau, gal jau turbūt mėnesį nemačiau „Desperate Housewifes“… ir tada pagalvojau, kad net nemaciau paskutinės sezono serijos, kurią parodė kažkada prieš Kalėdas dar… ir net nežinau, kokioj stadijoj dabar viskas yra, ir iš viso – ar dar rodo? ar kas vyksta??….o įdomu, kaip jos gyvena, pasiilgau kaip kokių draugių..(!!!???)  ir tada – kita mintis: aš tikrai išprotėjau. Ar čia tiesiog toks natūralus procesas? Kad  taip įsijauti į jų gyvenimą….. bet tas įsijautimas juk ir yra pagrindinis serialų ir filmų žiūrėjimo malonumas, ar ne?
Beje, UK tikrai yra puikaus TV. Tokio gerumo, kaip knygos.. na gerai, knyga yra geriau už bet kokį televizorių.  Ir kaip bebūtų – geriausias kinas vyksta mūsų galvose…. Mielieji, ar neatsimenat to jausmo ir įsijautimo, kokį patyrėte  žiūrėdami pvz. „Kapitono Tenkešo nuotykius“??…  arba „Kapitono Granto vaikai“???… prisimenu, ir stingsta kraujas gyslose – ta muzikas, tas laivas… tas dėdulė su akinukais.. Ar ką nors matėte geriau, negu „Kapitono Granto vaikai???? Hmm, net negalėčiau turbūt  patikrinti, kelintais metais juos žiūrėjau, nes kiek pamenu, juo sukdavo ir sukdavo….O „Trys riešutėliai Pelenei“???? Širdis į kulnus nukrinta…. stebuklas tas filmas, toks stebuklingas, kad jau suaugusi mano geroji Lapė Patarėja nusipirko to filmo DVD… Sakau, išprotėjai? Suvaikėjai?? Lape?? Tada aš beveik rėkiau ant jos, o dabar pati su virpuliu prisimenu ir visai norėčiau pasiskolinti tą  DVD…. O „Džeinė Eir?? Ir ta besijuokianti moteris palėpėje…. juk sužąsėja oda prisiminus…. O „Vergė Izaura“?? Ženuarija, Leoncijus? Samanta?? Malvina?? Ar visus vardus teisingai pasakiau???? Paskui jau iš vergijos laikų peršokom į Kalifornijos turtuolių peripetijas „Santa Barbaroje“ (Sisi, Meisonas, Kelly, Eden? ką pamiršau?) Tiesa, dar pries tai susipažinome su turtuolių ir vargšų gyvenimais Meksikoje…. „Santa Barbara“ kaip dabar atsimenu – skuosdavau visu greičiu iš muzikalkės namo žiūrėti……. O dabar pagalvojam apie laidas, ar buvo tokių laidų, kurios taip užkabintų?? Na, turbūt tik „Maximanija“…Ha ha ha ha ha ha..
Tik norėjau pasakyt, kad man patinka serialai… gaila, kad nebedaug jų kažkaip tenka žiūrėti… tiesa, paskutinis topas vietinės angliškos gamybos buvo „Downtown Abbey“. Ne tik mane vieną, bet ir visą šalį nuvežė šitas serialas.. Beje, titruose prie make up artists pastebėjau lietuvišką vardą ir pavardę… tai va, smagu ir po metų bus antras sezonas.

O kad liktų laiko daugiau TV žiūrėjimui, štai čia labai greitų vakarienių idėjos: kad jau prisiminėm senąjį televizorių, prisiminkim ir  nuo spintelės viršaus nukelkim čenakus – puikiausiems šonkauliukams su obuoliais. Greitas greitutėlis ir paprastas, bet labai neprasto skonio bulvių ir rūkytos lašišos apkepas. Savojos kopūstas su daržovėmis ir šonine – mano  draugės visaip išgirtas favoritas, o jei nusprendėt dieną kitą praleisti be mėsos – įdarytas baklažanas – puikus pasirinkimas. Aišku, kartais, bet tik labai kartais, galima ir padaryti du dalykus vienu metu – TV ir maistas. Labai jau čia toks netvarkingas reikalas, malonus kaip sviestas ir sūris, gardus kaip vynas, bet vis tiek, reikėtų atsargiai ir su saiku.