Pirmadienio įkvėpimas: jauno ūkininko tylios svajonės ir milžinas moliūgas

Šiandien pirmadienis, ir, kaip žadėjau, interviu su ūkininku, kurio negaliu pamiršti. Kai sugalvojome filmuoti laidą apie moliūgus, norėjau, kad į laidą ateitų moliūgų augintojas. Laidos prodiuserė Vaida priieškojo galybę ūkininkų, kol surado praėjusių metų didžiausio Lietuvoje moliūgo augintoją – ūkininką Povilą Patumsį. Kai ji man tai pasakė, tai savaime suprantama tikėjausi ūsuoto dėdės, o atėjo jaunas lieknas vaikinukas, kuris, kaip jis pats sako, labiau panašus į informatiką nei ūkininką, bet tikrai neapsigaukite.

Man Povilas labai patiko dėl savo drovumo, bet svarbiausia iš karto pamatai, kad žmogus iki pačios gelmės tiki ir myli tai, ką daro. Jis su tokia meile ir tikrumu kalba apie gamtos ciklą ir ramybę bei įvairovę, kurią suteikia ūkininko gyvenimas, kad nori nenori žmogus užsinori į kaimą. Povilas ūkininkauja ekologiškai, augina įvairiausias daržoves savo malonumui, o laukuose grūdines kultūras. Turi laisvai lakstančių triušių, vištų ir prijaukintą paršą. Anot Povilo, kiaulės yra labai protingi gyvūnai, kurios daug supranta, tik žmonės niekada neleido joms pasireikšti. Žodžiu, aš, aišku, beveik įsimylėjau Povilą, kaip galima įsimylėti žmogų, kuris nuoširdžiai mėgsta savo darbą. Ir dar tas jo gaminamas biohumusas, nes būtent biohumusas ir yra didžioji paslaptis, kaip užauginti moliūgus gigantus. Povilui dar nė trisdešimties nėra, ir nors jis ūžaugęs kaime, ūkyje, baigęs mokyklą išskuodė kuo greičiau studijuoti į Kauną ir miestietiško gyvenimo gyventi, bet po aštuonerių metų suprato, kad gyvenimas kaime, vienybėje su gamta yra tikrasis jo pašaukimas…

Taigi, šį pirmadienį jus tikiuos įkvėps Povilo istorija. Čia interviu su juo, kurį aš padariau prieš laidos filmavimą. (Pasirodo, turiu kompiuteryje tokią įrašančią programą, tai dabar darysiu daugiau interviu).

Povilai, koks buvo tavo kelias iki ūkininkavimo?

Gimiau Kaune ir ten dar spėjau pabaigti pirmąją klasę, tuomet su tėvais ir broliu atvažiavom gyventi į Anykščių rajoną. Anykščiuose pabaigiau gimnaziją ir įstojau į KTU informatikos fakultetą. Su kompiuteriais susidūriau anksti, kai kompiuteriai ir pelytės dar neturėjo, o ką jau kalbėti apie internetą, labai patiko programavimas. Tačiau po kelių metų studijų pasikeitė mano požiūris ir nusprendžiau, kad nebenoriu sieti savo gyvenimo su kompiuteriais. Mano mokslai, darbas ir laisvalaikis – viskas prie kompiuterio,  atsibodo, norėjosi kitokio gyvenimo. Mečiau tą informatiką, padariau pertrauką ir išvažiavau į Norvegiją padirbėt. Grįžęs galvojau, kad vis tiek reikia pasibaigti kažkokius mokslus, įstojau neakivaizdžiai studijuoti vadybą. Studijuodamas porą metų dirbau baldų gamybos įmonėje, vėliau įsidarbinau kino teatre kinomechaniku. Ten bedirbant pasvajodavau apie ištrūkimą iš miesto, grįžimą atgal į kaimą. Kelerius metus padirbęs kino teatre išdrįsau žengti žingsnį, apie kurį vis tyliai pasvajodavau. Atrodo, lyg nieko tam mieste netrūko, turėjau tikrai geras gyvenimo ir darbo sąlygas, bet prisiverčiau ir pasukau gyvenimą kita linkme – grįžau į kaimą. Studijas pabaigiau jau būdamas ūkininku.

Kaip nusprendei pereiti prie ūkininko specialybės? Trauka žemei, paprastesniam gyvenimui?

Dėliojau pliusus ir minusus, vertinau savo charakterio ypatybes, gyvenimo prasmingumą ir pan. Nemėgstu vaikščioti pramintais keliais, t.y. daryti tai, ką ir taip daug žmonių daro. Tas miestietiškas gyvenimas man pasirodė labai jau prognozuojamas. Daugiau ar mažiau galėjau numatyti, koks bus mano gyvenimas, kokie etapai manęs laukia, net kokius vaistus pirksiu išėjęs į pensiją galėjau numanyti… O man norėjosi daugiau intrigos, daugiau erdvės išreikšti save, išbandyti ir pažinti nepatirtus dalykus. Traukė geriau pažinti gamtą, augalų ir gyvūnų gyvenimus, gamtos dėsnius. Be to, nepatinka man ilgai būti patalpose, sėdėti biure prie kompiuterio. Visai kitaip jaučiuosi, kai aplink matosi žalias horizontas, kai saulė šviečia virš galvos, kai gali vaikščioti basas, kai nėra triukšmo aplinkui, kai kvėpuoji grynu oru, kai keliesi be žadintuvo, kai pirmadienis toks pat mielas, kaip ir penktadienis, kai nereikia sukt galvos ar didelė sąskaita bus už šildymą ir daug kitų dalykų.

O kodėl pradėjai nuo moliūgų auginimo?

Tai labai puiki daržovė, galima gauti didelį derlių įdėjus mažai pastangų. Iš moliūgų galima paruošti daug patiekalų, gera maistinė vertė, mėgsta ir gyvūnai. Kalbant konkrečiai apie tuos didžiuosius rekordinius moliūgus, tai yra daugiau priežasčių, kodėl juos auginu. Laimėdamas konkursus, gaunu piniginius prizus. Taip pat organizuojamas konkursas yra gera proga padovanoti savo moliūgų Maisto bankui ir žinoti, kad mano išaugintos daržovės prisidės prie skurdžiai gyvenančių žmonių sotesnio gyvenimo. Augindamas išskirtinio dydžio moliūgus ir pats tampu truputį išskirtinis, net buvau pakviestas į Jūsų laidą J Taip apie mano egzistavimą byloja ne tik įrašai institucijų duomenų bazėse, tampu truputį daugiau nei statistinis vienetas.

Bet aš pradėjau ne nuo moliūgų auginimo. Pradėjau ūkininkauti kiek kitaip. Mano vyresnis brolis ūkininkauja gerokai ilgiau už mane. Jo dėka galėjau tapti jaunuoju ūkininku, gauti valstybės ir ES paramą. Tačiau finansinė parama sukuria įsipareigojimus ir mano pagrindinė veikla buvo tų įsipareigojimų vykdymas. O dabar jau kuriu grynai savo smulkų ekstensyvų ūkelį. Kuriame tiek augalai, tiek gyvūnai auginami netradiciniais būdais, eksperimentuojama, mokomasi ir ieškoma tinkamos nišos. O moliūgai ir yra viena iš mano eksperimentinio ūkelio dalis.

Nuostabu… O ką tu patartum norintiems užsiauginti moliūgą – milžiną?

Pirmiausia reikia įsigyti tam tinkamų sėklų arba paprašyti manęs ir aš padovanosiu savo išaugintų moliūgų sėklų J Kitas labai svarbus dalykas – kuo geriau įrengti augimvietę, t.y. paruošti gerą dirvą augalui. Šioje vietoje augintojų keliai išsiskiria. Mano metodas paremtas biohumuso panaudojimu suteikiant dirvai kuo daugiau gyvybės. Biohumuso ir yra tokia paskirtis, nes jame yra nesuskaičiuojami kiekiai gyvų organizmų, kurie tarpusavyje sąveikauja bei padeda augalui maitintis ir augti. Visą auginimo sezoną reikia palaikyti kuo didesnį biologinį dirvos aktyvumą, niekada neleisti pilnai išdžiūti žemei. Biologinis aktyvumas daugiausiai priklauso nuo to, kiek maisto gauna mikroorganizmai, todėl būtina juos maitinti arba, kitaip tariant, mulčiuoti žemę. Mulčiavimas – tai dirvožemio paviršiau dengimas tinkamo storio organikos sluoksniu, pvz. nupjauta žole ar kitomis augalinės kilmės atliekomis. Mikroorganizmai skaido tą organiką į augalui priimtinus junginius ir pateikia tiek, kiek augalui tuo metu reikia. Taigi, būtina nuolat papildyti maisto atsargas (mulčiuoti visą sezoną), nes moliūgas „suvalgo“ panašiai kaip trys triušiai J Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kiek sudėtinga, bet taip nėra. Svarbiausia geras startas. Jei kam atrodo tai sudėtinga, bet norėtų išsiauginti moliūgą didesnį nei 100 kg, tai gali kreiptis į mane, aš atvažiuosiu ir įrengsiu augimvietę, patarsiu, kaip toliau ją tinkamai prižiūrėti ir duosiu sėklų. Jau pasiekiama mano ūkio svetainė www.poviloukis.lt, kurioje greitai pateiksiu detalesnes moliūgų auginimo instrukcijas, parodysiu, kaip man sekasi ne tik moliūgus auginti, bet ir kaip bus vystomas mano minėtas eksperimentinis ūkelis, kurį pradedu kurti, ten papasakosiu tai, ko čia nesuspėjau…

Ačiū Povilui už pasidalintas žinias. Labai norėčiau apsilankyti pas Povilą ūkyje ir tikrai tikrai tai padarysiu ateinančiais metais, o jums paruošiu didžiausią reportažą apie tai.

Gero pirmadienio, o štai čia priminimui keletas receptų, ką galite pasigaminti iš moliūgo.

Pyragėliai, kuriuos kepiau su Povilu.

Sriuba gardžioji, kurią gaminau su Lavija

Moliūgų ir bulvių blynai.