8241
Beatos virtuvė

Grybų karas

(7)

Jau beveik per vėlai, bet metu rašinėlį iš Laimos, jau greitai bus ir naujesnio eilė..

Man niekada neužtenka vasaros pabaigos voveraičių, užgriebtų per atostogas, ar pirmųjų baravykų sriubos. (Todėl grybų yra ne sykį vežta į Londoną lagamine. Ir sėkmingai…) Mane tiesiog persekioja tas dideliausių krepšių ilgesys. Nors tą vieną kartą, kai ėjau grybauti, iš visų trisdešimties žmonių radau mažiausiai, bet puikiai suprantu grybavimo sukeliamą ekstazę, kuri išvilioja į gamtą pulkus tautiečių, apsiginklavusių mažais peiliukais ir talpiais krepšiais. Neretai pagalvoju, kad mes, lietuviai, esam vėtrų iš visų pusių blaškyti, todėl užgrūdintais žandais, sugrubusiais krumpliais ir negalim užsiimti jokia širdžiai malonia veikla be apčiuopiamo rezultato. Be ko nors, ką veiksmo pabaigoje padėtume ant stalo ir pademonstruotume.

Taigi grybavimas mums labai tinka. Jis – puiki proga išlaisvinti savo, „miško brolio“ ar „laumės raganos“, prigimtį ir poreikį išsivalyti galvą bastantis po miškus… Paprasčiausiai nieko neveikti – tik akimis ieškoti ir tūpčioti: mechaniški vienodi judesiai sielą ramina kaip nukeltas dangtis nuo kunkuliuojančio puodo. O apčiuopiama nauda grybavimą daro dar patrauklesnį. Nes kaip, jūsų manymu, prisiekęs grybautojas mėgėjas jaustųsi, jeigu būtų kitaip ir jis eitų į mišką vien šiaip pasivaikščioti? „Keliuosi ketvirtą ir važiuoju pasivaikščioti po mišką – grįšiu vakare.“ Grybavimas – ne tik pasiruošimas Kalėdoms ar gardžiausio miško kąsnio paieškos, bet ir meditacija, poilsis protui ir sielai. Štai mano draugės mama Jadvyga, prisiekusi grybautoja, kurią prasidėjus sezonui reikia vos ne surištą laikyti, nes veržiasi į mišką kaip ugnikalnis į atmosferą, bėga į tolį spyruokliuodama, nors šeimyna jau seniai grybų nemėgsta. Bet kaip vilkas toje patarlėje į mišką visada dairosi, taip ir tikras grybautojas… Juk grybavimas – dar ir puikiausias sportas. Ir čia ne juokai: pirmais metais, kai atrado grybų rinkimo džiaugsmą, moteris numetė tiek kilogramų, kad sunerimo, gal čia kokia rimtesnė liga įsimetė? Vieni pradeda dietą nuo pirmadienio, o grybautojas sako: „Ateis grybų sezonas ir viską numesiu.“ Taigi, jei grybavimas yra ir terapija, ir sportas, jis, be abejonės, vertas įrašyti į tautinio pasididžiavimo pagrindinius sąrašus. Ir nesvarbu, galvą ar šoną skauda, – miškas ir pilnas krepšys visas ligas išgydo…

Dėl grybų pasistengti iš tiesų verta. Nėra geresnės dovanos ir svarbesnio spintelėje nuolat „budinčio“ komponento nei džiovinti baravykai. Jie tokie skanūs ir ypatingi, kad jokio išskirtinio recepto nė nereikia turėti. Aišku, juos mes dažniausiai gaminame su svogūnais, šonine ir grietine. Suprantama, pirmieji sezono pradžioje rasti ir taip paruošti – patys nuostabiausi, bet galvojant apie grybus visada svarbu nepamiršti paprastumo, atidumo ir kantrybės. Kartais tik šlakelis sviesto ir druskos – tiesiausias kelias į grybų rojų. Štai kad ir šis jau minėtos draugės mamos receptas. Paprastas, bet unikalus, tyra grybų ir svogūnų harmonija.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (7)
Komentarai
  1. aleja parašė:

    visas straipsnis pakvipo šviežiai surinktų ir pakepintų svogūnuose grybu kvapu.. Seniai bevalgiau, nes nei vienas iš namiškių nemėgsta šitų miško gėrybių..ech

  2. Esta parašė:

    Ar cia tik man ar nuoroda su receptu tuscia?

  3. Aušra parašė:

    Šiemet grybavome po ilgooooos pertraukos. Pasivaikščioti tikrai smagu buvo, tik grybai tarsi išsislapstė nuo mūsų:) Kita vertus, vieniems pietums – pakepinus su svogūniukais ir sviestuku – užteko.
    Beje, recepto ir aš nematau 🙁

  4. Vika parašė:

    Aha, tuščia..

  5. Rasa parašė:

    tikrai tuscia 🙁

  6. Saule parašė:

    ir man tuscia..

Palikite komentarą


Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.