Geras virėjas tūno kiekviename iš mūsų. Tik reikia mokėti jį pažadinti. Šiuo teiginiu suabejoju kaskart, kai ir vėl prisvilinu ryžius ar lietinis blynas verčiamas susilanksto į vokelį. Vis dėlto šių žodžių autorius virėjas iš Peru Gastonas Acurio savo gyvenimu patvirtina, kad reikia tik labai daug noro ir meilės, kad galėtum padaryti neįmanoma.
Na, šefai superžvaigždės nieko jau seniai nebestebina. Bet Gastonas yra kitoks, jis toks žemiškas ir paprastas, nuolankus ir pasiaukojantis, kaip koks dėdė Petras iš vaikystės. Kartu jis yra ir vizionierius bei užsispyręs tikslo siekėjas. Sakoma, kad pusė Peru jaunuolių nori būti kaip Gastonas ir ne tik todėl, kad šis puikiai gamina maistą. Gastono pilna visur: pirkdamas žuvį iš vietinių žvejų ar bolivines balandas iš tautiškai pasipuošusių moterėlių, Gastonas nepraleidžia progos pagirti jų darbą, rėžia įkvepiančias kalbas kulinarijos besimokantiesiems, giria namų šeimininkes už jų receptus. Peršasi mintis, kad Gastono gyslomis teka ne kraujas, o pati meilė. Ir atrodo, kad būtent dėl to šis žmogus gerai gamina ir yra laikomas vienu geriausių pasaulio šefų.
O kai viską darai su meile, net ir beprotiškiausios idėjos turi tendenciją išsipildyti: naujausia Gastono svajonė yra visą pasaulį užvaldžiusį kečupą pakeisti peruvietišku padažu: ant kiekvienos užkandinės stalo Limoje, Vilniuje ar Tokijuje vietoj kečupo stovėtų buteliukas salsa de aji. Ir aš tikiu, kad jam gali pavykti.
Bet net ir Gastonui nebūtų smagu gaminti, jei nebūtų jo patiekalus dievinančių ragautojų. O ragauti irgi reikia mokėti su meile. Tai nepavyks, jei nori tiesiog pasisotinti, prisikimšti pilvą. Tikriesiems maisto gurmanams nieko nereiškia sukarti kelis tūkstančius kilometrų vien tam, kad paragautų naujai sukurto šedevro, net jei tas šedevras ir tėra du raudoni kamuoliukai didelėje baltoje lėkštėje.
Gurmanai mėgėjai (angl. foodies) – tai savotiški maisto kolekcionieriai, kurių gyvenimas nuklotas Mišelino žvaigždutėmis, baltomis staltiesėmis, nuolankiais padavėjais ir beprotiškiausiais patiekalais. Tarp jų – ir lietuvė Aistė, kuri maisto ragavimą vadina hobiu ir žaviu lietuvišku akcentu pasakoja, kaip ji nesibodi nukakti iki Japonijos, kad paragautų sušių, pagamintų mašinų stovėjimo aikštelėje. Kitas jos kolega giriasi aplankęs 1200 restoranų visame pasaulyje ir kiekvieną jų aprašęs. Kai maisto skoniui nusakyti ištiktukų nebepakanka, šis britas maisto mylėtojas imasi savo susikurtos sistemos, paremtos pirminiais pojūčiais, estetiniu vaizdu ir tik galiausiai – skoniu. Ir tik pagalvokite, kaip reikia mylėti maistą, kad padavėjui atnešus užsakytą patiekalą restorane, visų pirma pultum jį fotografuoti ir tik pagavęs geriausią kadrą pradėtum jį ragauti.
Bet nereikia būti nei šefu superherojumi, nei ypatingu kritiku gurmanu, kad suprastum, jog skaniausia būna tuomet, kai viskas daroma su meile. Tada ir prisvilę ryžiai, ir susilankstęs lietinis atrodys dieviškai skanūs.
Filmai „Atrandant Gastoną“ bei „Kritikai gurmanai“ rodomi Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ Kulinarinių filmų programoje.
