Mielos mamos ir tėčiai, nežinau kaip jūs, bet aš svajoju, kad mano skaitymas su vaikais būtų ilgas ir ilgas… Kažkaip tas laikas sugeba lyg pro pirštus subėgti į kriauklę, viens du ir jau nebelieka laiko skaitymui ilgiausiam, nes reikia gesinti šviesąs ir linkėtis saldžių sapnų. Juk geras išsimiegojimas mažiems ir dideliems yra svarbus pamatas ant kurio statom kitą dieną.
Jei aš anksčiau galėdavau po keletos valandų pamiegojimo „atsikeli ir varai”, tai dabar oi ne – man reikai miego, o vaikams jo reikia dar labiau. Nuo miego grižkime prie knygų. Mano vaikai turi skirtingą potraukį knygoms – Jurgis įsigudrinęs skaito po penkias plonutes knygutes iš karto (na tokias visai mažutes), o Izabelė – meiliau piešia nei skaito. Juk ne visi vaikai šimtu procentų pasiruošę paskęsti knygose ir dėl to nereikia, manau, pergyventi. Manieji turi išties labai daug knygų, nes aš gausiai jas kaupiu ir dar dovanų gaunu ir taip lentynose bei prie vaikų lovų rikiuoju.
Štai neseniai į rankas iš kone gausiausio vaikiškų knygų leidėjo “Nieko Rimto” papuolė ir dar viena “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas” – tokia solidi ne tik savo apimtimi, bet ir viskuo kas yra šalia – klasikine istorija, atpažįstamais ir kiekviename mūsų gyvenančiais veikėjais (na kam gi nepritrūksta drąsos, kaip liūtui ir kam nesvarbi draugų parama tais vingiuotais gyvenimo etapais), ypatingos nuotaikos iliiustracijomis.
Jau visiškam aiškumui – kuris gi neatsimenate Geltonų plytų kelio, mergaitės Dorotės ir jos draugų.. Man iš karto Keistuoliai ir Ilona Balsytė prieš akis bei jų šios istorijos interpretacija, su ja juk užaugome mes ir auga dabar mūsų vaikai. O istorijos dainos, kaip kokios patarlės vis panaudojamos mūsų kasdienybėje. Kad ir – tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti…
Knygos iliustracijos klasikinės, tikros ir skleidžia tokią ypatingą vintažinę nuotaiką. O gal jos labai Kalėdinės – tikrai, šiuo metu jau viskas nusidažo Kalėdomis!
Iliustracijos neliko gražiomis tik mums, o jų dailininkas Robertas Ingpenas buvo labai apdovanotas H.K. Anderseno medaliu, kuris savo verte meno pasaulyje nenusileidžia Nobelio premija!!! Tokiu medaliu pažymimos tikrai ne visos, o tik pačios geriausios knygos vaikams. Visą jų seriją, vadinama Anderseno vardu, galite apžiūrėti šiose lentynose.
Man ji svarbi ir todėl, kad atlieka paramos misiją – dalis už knygą surinktų lėšų bus skirta A.Adamkienės labdaros ir paramos fondui, už kurias bus nupirkta knygų kaimo vietovių ir vaikų namų bibliotekoms.
Man net kilo mintis, kad tai knyga dovana – sau, artimam ir kitam. Labai plačiąja prasme – nes skaitymas sau ir vaikams visada yra dovana, nes dovanoti prasmingą knygą – jau yra dviguba dovana, o dar ją dovanojant kitam, prisidėti prie paramos – jau dovanų dovana. Man atrodo, kad “Nuostabusi Ozo šalies burtininkas” tokia knyga, kurią galima turėti savo lentyvnoje šimtą metų, ir ją skaityt mažam ir dideliam visada bus aktualu. Smulkmena, bet išduosiu, kad man labai patinka didelės knygos su per vakarinį skaitymą įveikiamais skyriais – kad tos vakarinės dovanos vaikams būtų sumatuotos ir skaniai suskaitomos.
Viena sau tokiais knygos lobiais nesidžiaugsiu. Tikrai noriu ir galiu pasidalinti. Parašykite kokia knyga iš vaikystės Jums yra ar būtų dovana ir viena iš trijų knygų „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas” pasieks jūsų namus dar iki Kalėdų.
„Danuko Dunduliuko” nuotykiai, buvo man pati pačiausia knyga. PIrmoje-antroje klasėse mokytoja kartais paskaitydavo mums iš jos, kai likdavo kelios laisvos minutės iki pamokos galo, oi kaip laukdavom!
‘Barono Miunhauseno muotykiai’ va ten tai knygute buvo. Nepamenu kada ja ir is ko ir kokia proga gavau, bet skaiciau skaiciau skaiciau….ir su metais vis kitaip suprasdavau 🙂 pati mylimiausia. Pas mama dar ir dabar ji yra, reikes kada grizus paskaityt vel, manau, kad dar kitokia ji man pasirodys
Paskaičiau klausimą ir iš karto prisiminiau savo mylimiausią knygą- „Smaragdo miesto burtininkas”. Bet Atėjus į blogą pamačiau kad ir Beata apie panašią knygą kalba 🙂 bet manoji buvo mažiau spalvinga. Visi vaizdai, paveiksliukai buvo mano galvoje 🙂 iki šiol juos matau 🙂 Tik gaila, kad tos knygos nebeturiu.
Reikės paieškoti ir savo sūnui paskaityt, gal būt ir jam ji patiks kaip man vaikystėje….
Labai įstrigusios atmintin istorijos apie Trolius Mumius. Netgi dabar kartais mintyse iškyla Mumis su skrybėle…., o veide nejučia ir šypsena atsiranda.
„Meškiuką Rudnosiuką” mokėjau mintinai ankstyvoj vaikystėj ir per kiekvienas Kalėdas Seniui Šalčiui deklamuodavau 🙂 vėliau labai kabino „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”. Šito, žinoma, nemokėdavau ir nedeklamuodavau, bet skaitytas bent 3 kartus 🙂
Be konkurencijos – „Ka zmones dirba visa diena” 🙂
galedavau dienu dienas ja vis is naujo skaityti ir rasti dar vis kazka naujo! Dar ir dabar ja turiu 🙂
Nieko is vaikystes neatsiminsiu taip stipriai ir maloniai, kaip dabar su vaikais simta kartu skaitomas ir neatsiskaitomas Petsono ir Finduso istorijas-nerealios, siltos, geros. Labai dziaugiuosi, kad jas atradome. Nors skaitytos ir ne mano vaikysteje, o mano vaiku, labai noriu balsuoti uz sias knygas…… O jei sitos neuzsiskaito, tai is mano vaikystes- „Pabalduko nuotykiai”
Gera diena!
labiausiai įstrigusi vaikystės knyga yra Ilja Bereznicko – Dovanėlė.
Nes… man buvo 5metukai, buvo savaitė/gal dvi iki Kalėdų, pamenu važiavome su mama į Ukmergę kožkokiais jos reikalais ir užsukome į knygyną, tradiciškai jau, ir mano akys pamatė Dovanėlę!
Aš jau pažinojau raides, dėka šios knygutės išmokau pilnai skaityti. 🙂
Ledinukas – kažkas tokio 🙂
Dabar irgi vaikams nupirkau, tai jau praktiškai iškalėm mintinai. Vaikai kiekvieną rytą lekia prie lango ir žiūri ar Ledinukas šiąnakt buvo 🙂
„Lietuvių liaudies pasakos” – pati tobuliausia knyga 🙂 jau išsitraukiau iš lentynos, tikiuosi neužilgo galėsiu skaityt savo mažiukui:)
Enciklopedija „Apie viską pasaulyje” (ru.”Обо всем на свете”) – tikrai apie viską ir su paveiksliukais 🙂
Pamenu, kad kai buvau maža, mėgau skaityti knygelę Zdenek Miler „Kurmis ir automobilis” (dabar ją lyg perleido „Nieko rimto”), daug gražių paveikslėlių, nuotaikinga istorija, tiesog užburdavo mane… Turbūt kurmiukas buvo toks artimas, nes buvo perteiktas kaip vaikas, kuris fantazuoja, kuria ir ieško, visai kaip ir aš pati maža…Beje visai neseniai skaičiau vaikišką knygą, kuria likau labai sužavėta ir jei ją bučiau skaičiusi vaikystėje, tai turbūt ji būtų buvusi mano mėgstamiausia knyga…Tai Nomedos Marčėnaitės „Lėlė”. Ji paliko begalo gerą įspūdį. Kūrybiškos ir labai originalios iliustracijos, ir taip gražiai perteiktas vaikiškas pasaulis, bei žavus vaikiškas mąstymas…
O man labiausiai įsiminė Astridos Lindgren visos pasakos:Ronja plėšiko duktė,Broliai liūtaširdžiai ir aišku Karlsonas.
Mylimiausia mamos skaityta pirmoji knyga – Beatrix Potter „Miss Moppet istorija”. Pirma pacios septyneriu skaityta knyga, paveikusi visa mano pasauleziura ir suformavusi mano literaturini skoni, buvo „Hobbitas, arba ten ir atgal” rusu kalba.
Darbėnai!
Slieko ieškodavom kaip pamišę, tebeieškom ir dabar 🙂
Man knygų knyga – Pepė Ilgakojinė. Iki šiol turiu ją, savo vaikystės knygą – visą suskaitytą, nuplyšusiu ir vėl užklijuotu viršeliu. Skaičiau nenusakomą skaičių kartų. Įsivaizdavau, kaip aš esu Pepė ir gyvenu viena. Norėjau turėti ir arklį ir Beždžionę ir tėtį negrų karalių. Paauglystėje, turbūt Pepės įtakota nešiojau kojines iki kelnių ir dažiau „ryžai” plaukus. Iš Pepės išmokau daikteliauti, todėl dabar, kažkaip gal ir netyčia, o gal pepiškai daikteliaujant, kiekvienoje kelionėje randu auskarą. Ir su vaikais įdomiausias žaidimas – daikteliauti. Neįtikėtina, kokie lobiai ant žemės guli. Mane Pepė išmoke laisvės būti kitokia. Negalvoti kaip visi ir elgtis nestandartiškai.
Kita ne mažiau įsimintina herojė Merė Popins. Skaičiau apie ją dar iš mamos vaikystės knygų, kur visa istorija buv išskaidyta į keturias mažas knygutes. Vienoje knygoje yra istorija Merė Popins eina i parką. O ten nuostabiai aprašoma arbata. Ją Merė Popins atsinešė (turbūt teermose) įsipylė į puodelį ir parke į tą puodelį pribyrėjo įvairių žiedlapių ir žiedadulkių. Visa ta arbata taip vaizdingai aprašyta, kad aš nešdavausi, kai tik galėdavau arbatą į lauką ir jei nieko vėjas į ją nepripūsdavo, aš pati prisiberdavau.
Pati pačiausia mano vaikystės knyga – Pamelos Trevers „Merė Popins”. Net nežinau kiek kartų ją skaičiau… Ir šiandien tos keturios mažos knygutės (pirmas leidimas LT) yra garbingoje mano knygų lentynos vietoje:)
Vaikai užaugo taip pat su šiomis nuostabiomis Benksų šeimos istorijomis iš Vyšnių gatvelės 17 numerio . Belieka laukti anūkų, kad galėčiau jiems tai paskaityti:)
Iš vaikystės knygų mielai prisimenu linksmų pamokančių knygelių seriją apie meškutį Rikiki („Rikiki nuotykiai“), knygą apie indėniuką – „Kikas“, knygeles apie Kurmį (šiandien knygeles apie Kurmį galima rasti knygynuose atsinaujinusias, perleistas naujai)…
Labai džiaugiuosi, jog visas mano vaikystės knygas tėvai niekam neatidavė, nepadovanojo, bet išsaugojo. Neįsivaizduojate, kaip smagu jas dabar vartyti su savo vaikais (5 ir 2metų), skaityti, pasakoti, jog tai – buvusios mano mėgstamiausios knygelės! Ir, mano didelei nuostabai, šios, gerokai patrintos, pablukę, vietomis net paplyšę knygos, vaikams patinka net labiau, nei kai kurios dabartinės – ryškiais, spalvingais paveikslėliais…
Visiškai pritariu, jog knyga – puiki dovana. Gimtadienių ar Kalėdų proga visada stengiamės vaikams dovanoti po naują knygą. Iš dabartinių vaikiškų knygų drąsiai galėčiau rekomenduoti: R. Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną“, G. Rodari „Gyvūnai be zoologijos sodo“ ir būtinai – visas tris puikiai iliustruotas pamokančias L. Žūtautės knygeles apie Kakę Makę. Šios knygos – mano vaikų mėgstamiausios!
Astrida Lindgren – Mes varnų saloje! Ketvirtoje klasėje gavau ją iš Kalėdų senelio ir vis dar ją turiu savo lentynoje. Visiems rekomenduoju! Visos šios rašytojos knygos praturtina vaikystę. Rekomenduoju ne tik jaunam, bet ir vyresniam.
Sveiki,
Mano trys lobių lobiai: Eduardas Mieželaitis ,,Zuikis puikis”, Vytė Nemunėlis ,,Meškiukas rudnosiukas” ir Justinas Marcinkevičius ,,Grybų karas” . Šias tris knygutes labiausiai atsimenu, dabar jos ir mano vaikų vienos iš mėgiamausių. Pagal ,,Zuikį puikį” pirmoje klasėje net spektalį statėme. Aš buvau ta, kuri autoriaus žodžius sakė, pamenu labai atsakingai ruošiausi savo vaidmeniui, jei taip jį galima įvardinti 🙂 Todėl nupirkusi šią knygutę savo pirmagimei ir pirmą kartą ją skaitydama jai, labai nustebau, nes pasirodo žodžius atsimenu iki dabar 🙂 Senoji, nemirštanti, šeimoje atgyjanti su nauja karta, lietuviška klasika.
Eno Raud ” Cypliukas”. Buvau taip isimylejusi sia knygele, net miegojau su ja. Po to pradejau siuti skudurines leles ir tikejausi, kad jos prabils..kaip Cypliukas 🙂
„Panama labai graži”:)
Vaikystėje knyga man buvo pagrindinis palydovas 🙂 Labiausiai įsiminęs knygos pavadinimas – „Žvaigždė, kurios krūtinėje kažkas tuksėjo” – tai pasakų knyga, bet nuo vaikystės tas pavadinimas buvo kažkuo baugus ir tuo pačiu traukiantis.
O knyga, kurios nepaleidau iš rankų – tai rankdarbių knygelė, kurioje pasakos persipina ne tik iliustracijomis, bet ir pavyzdėliais, kaip pasidaryti vieną ar kitą darbelį. Kiek aš iš jos prigaminus lankstinių, karpinių, visokių papuošimų! Knygos pavadinimo nepamenu, bet gerai žinau, kad anais tarybiniais laikais, ši knyga buvo deficitas 🙂
Vaikysteje skaitydavau H.K. Andersono pasaka „Mergaite su degtukais”, nors pasaka is liudnuju, bet as ja kasmet ziema skaitydavau ir mane kaskart sujaudindavo si pasaka. Na ir beabejo viena is megiamiausiu buvo „Pelene” 🙂 Matyt kaip ir daugumai mergaiciu tik ir svajodavau apie princa 🙂
Gianni Rodari ” Pasakos telefonu”. Skaičiau begalybę kartų vaikystėje, skaičiau begalybę kartų vaikams, o ir dabar paskaitau…. Tinka bet kokiam amžiui….. Lengvos, trumpos, o ir labai prasmingos pasakėlės 🙂 http://www.knyguklubas.lt/index.php?cl=details&anid=1cdb21
O mano pati mylimiausia buvo Martyno Vainilaičio „Juokų maišelis”, kuria dabar skaitau savo vaikučiams. Ne vienas vakaras nepraeina, kad neprašytų paskaityti 🙂
skaičiau apie indėnus ir nuotykius… kažkaip nepamenu nė vienos tokios romantiškos, ala mergaitiškos knygos:)) bet iki šiol nešiojuosi jausmą, kurį patyriau skaitydama A. Lindgren knygą „Ronja plėšiko duktė”… tai kad išgyvenau tikrumą sugalvotame pasaulyje…
Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas”. Tobula poema,kurią iki šiol moku mintinai.. Ir knygutę turiu,aptrinta ji,bet labai mylima. Istorija apie meškiuką labai pamokanti,jautri,artima,nuoširdi.. Juk ten miške,kur eglės ošia, po pušim sena sena,buvo meškinas Rudnosis, Rudnosienė jo žmona… 🙂 man jau 27neri,bet negaliu jos pamiršti. Ir vaikučius mokinsiu,jiems skaitydama.
mano smagiausia vaikystės knyga buvo Janošo „Panama labai graži” 🙂 iliustracijos ir istorija – tiesiog stebuklinga!
Pati pačiausia vaikystėje buvo Č. Torsono „KIKAS”, dar turiu ir senąją savo vaikystės knygutę ir dabar jau naują leidimą skaitau savo mažiesiems nuotykių ieškotojams 🙂 Taip pat ir Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas” bei E. Mieželaičio „Zuikis puikis”. Labai džiugu, kad visas šias knygas galima įsigyti ir dabar, tokią knygutę paėmus į rankas kiekvienas iš mūsų „užuodžiame” vaikystės kvapą;) Gražaus skaitymo!
Danuko dunduliuko nuotykiai buvo pati paciausia, dazniausiai skaityta ir labiausiai mylima. O dabar pati Danuka auginu 🙂
Kiek save pamenu, niekada nemėgau lengvų „tralialiuškų” net ir vaikystėje, jokie zuikiai puikiai manęs nežavėjo:) Man kažkodėl labiausiai įstrigusios, tokios, sakyčiau, pelene atsiduodančios istorijos, nežinau kaip ir kodėl, bet jau ankstyvoje vaikystėje labiausiai žavėdavo istorijos apie sunkiai dirbančias ir vargstančias būtybes, kurioms galiausiai visada atsilyginama geruoju už jų triūsą (ta pati Pelenė, Smarkuolė Gilė Hopkins – šitos niekur negaliu rasti šiais laikais:(). Keisčiausia, kad užaugus mane ši tiesa visada lydi, kiekviename žingsnyje. Visada giliai širdyje žinau, kad kai būna blogai, truputi reikia palaukti, truputi pakentėti ir viskas bus gerai. Ir visada būna gerai:)
Labiausiai mėgau trumpą Walt Disney knygelę „Tikas ir Takas“, apie 2 voveriukus, kurie antinui Donaldui išdaigas krėtė 🙂 O dar puikiai prisimenu darželyje prieš miegą auklėtojos skaitytą storą pasakų knygą, kurioje mano mėgstamiausia pasaka buvo apie bobutę, kuri pamiršo, kur pasidėjo raktelį nuo durų…
Astridos Lindgren „Mes varnų saloje” ir Edmondo de Amicis „Širdis”. oi verkiau, verkiau 😀
Pati nuostabiausia budavo,tai Vytes Nemunelio MESKIUKAS RUDNOSIUKAS.Mintinai mokejau ja…Kiek save pamenu,visada draugavau su knygutemis,svajojau kaip dirbsiu bibliotekoj su daaaaaug knygu 🙂
Dabar jau kitokios knygos patinka,bet vis dar svaigstu apie biblioteka,tik si karta jau savo namu kambaryje 🙂
tomo rido ” raitelis be galvos”. dabar galvoju, kaip man tokias vaiduokliskas knygas mama leido skaityti :)))
patiko viskas is astridos lindgren, ypac ” musu visu madike” , labai tokia savo knygele ir pagr.veikeja 🙂
O man kažkaip vaikystėje neteko pažinti knygų pasaulio. Man neskaitė ir pati nelabai mėgau skaityti, gal todėl ir savo vaikams neskaitau 🙁 nors man labai patinka knygos! ir jas perku, kai nugirstu kokią įdomesnę kai kas būna perskaitęs, bet neprisiruošiu jas skaityti.
Pamenu vieną nuo pradžios iki pabaigos nieko nepraleidžiant perskaičiau Pepę ilgakojinę ir labai labai džiaugiausi, kad perskaičiau ir man ji labai patiko.
Prisiminus knygų skaitymą vaikystėje mane užplūsta šilti prisiminimai. Pati pačiausia knygelė buvo Kosto Kubilinsko ,,Stovi pasakų namelis”. Kartu su šia knyga labai ryškiai atmintyje išnyra mano Senelis:) Kodėl būtent senelis, o todėl kad jis nieko nedarydavo, o tik sėdėdavo pasirėmęs ant lovos krašto ir įdėmiai manęs klausydavos. Jis skyrė visą dėmesį man ir mano skaitomai eiliuotai pasakėlei:)
Man tai labiausiai įsiminė Čarlzo Torsono „Kikas”. Tokia vaikiškai smagi, gražiais piešinukais iliustruota.
Kiek save pamenu, niekada nesižavėjau jokiomis „tralialiuškomis” apie zuikius puikius:) Nežinau kaip ir kodėl, bet nuo ankstyvos vaikystės man didžiausią įspūdį darė tokios, sakyčiau, pelene atsiduodančios istorijos, kai sunkiai dirbančioms ir vargstančioms būtybėms visada būdavo atsilyginama geruoju už jų triūsą ir vargą. Anksti suvokiau, kad pasakos daro tikrai didelę įtaką vaiko suvokimui ir gal net ateities projektavimui, nes mane tas leitmotyvas lydi visą gyvenimą: kai būna blogai, žinau, kad terekia susikaupti, pakentėti, sunkiai padirbėti kaip kokiai pelenei ir tikrai viskas bus gerai. ir visada būna:) O labiausiai ilgiuosi ir niekur šiais laikais negaliu rasti – tai Smarkuolė Gilė Hopkins. jau buvau beveik paaugliukė, kai man pateko į rankas ši knyga apie našlaitę mergaitę, bet ji padarė tokį gilų įspūdį, kad didžiausia dovana man pačiai būtų rasti šią knygą, susirangyti kartu su savo atžalėle po šiltu dekiu ir panirti į šiltus vaikystės prisiminimus:)
Iš vaikystės labiausiai įsiminė puikios poetės Ramutės Skučaitės eilėraščių knyga ”Žvangučiai”.
atsiprašau už dvigubą komentarą, tiesiog pakibus kompui pamaniau, kad liksiu neišgirsta:)
Man labiausiai įsiminė A. Lindgren ‘Ronja plėšiko duktė’. Ši knyga Įkvėpė perskaityti daugumą kitų A. Lindgren knygų 🙂
Vasaras praleisdavom vaikai pas močiutę, vienkemyje, tai kai atvažiuodavo tėveliai lankyti, būdavo kaip šventės 🙂 bet isimintiniausia ką gavau lauktuvių buvo „Rasmusas klajūnas” Astridos Lindgren knyga, niekaip negalėjau nuo jos atsiplėšti 🙂 ir ją padovanosiu dukrytei 🙂
Meškiukas Rudnosiukas 🙂
Ketrinos Patinson „Smarkuolė Gilė Hopkins”.
Dar vieną prisiminiau – Ko verkė plekšnytė. Gal kas pamenate tokią knygą? Dabar jau niekaip neatgaminu apie ką ten, bet pirmai progai pasitaikius nuvažiuoti pas mamą, būtinai išknisiu visus užkaborius, dar kažkur turėtų būti.
Ir labai pritariu tai nuomonei, kad žiauriai smagu, kad mūsų vaikystės knygos yra vėl naujai leidžiamos ir kad mes skaitydamos jas savo vaikams galime pačios išgyventi tą nuostabų bet jau negrįžtamai nutolusi vaikystės džiaugsmą:)
Pati geriausia knyga iš visų, kurią pamenu man buvo Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas” . Mokėjau visą mintinai 🙂 Net dabar atkartočiau ko gero šiek tiek..
Trenkė kumštimi į pušį:- Grybai, eisime į mūšį!
Pirmoj klasėj vaidome šią poemą mokykloje, o aš buvau pasakotoja. Dar ir nuotraukų kažkur turiu, gera prisiminti..
Dar labai įsiminė , na čia ne knyga , o eilėraštukas , kurį išmokau būdama 3 metų. Tai meškiukas rudnosiukas, jį tikiuosi kada nors ir savo vaikus išmokyti 🙂
Tiek daug prisiminimų apei knygas nors atrodo jų net neskaičiau.. Kokioj trečioj klasėj labai patiko knyga , kurios pavadinimo „Vaikų karas”, ją parašė Petras Cvirka. Apie padaužą berniuką, kuris pešdavosi su klasės draugais, bet širdyje buvo labai geras. Puiki knygelė, kurią kogero reikėtų paskaityti iš naujo..
Turėjau labai Lituanistišką pridinių klasių mokytoją, kurios dėka ( ne visada labai patikdavo) mokiausi labai daug eilėraščių, deklamuodavau juos visur. Bet kaip nekeista beveik nei vieno jo nepamenu. Apart porą eilučių S. Nėries kūrybos, kuri mano manymu yra viena iš nuostabiausių lietuvių rašytojų.
Pati pačiausia vaikystėje buvo Č. Torsono „KIKAS“, dar turiu ir senąją savo vaikystės knygutę ir dabar jau naują leidimą skaitau savo mažiesiems nuotykių ieškotojams 🙂 Taip pat ir Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“ bei E. Mieželaičio „Zuikis puikis“. Labai džiugu, kad visas šias knygas galima įsigyti ir dabar, tokią knygutę paėmus į rankas kiekvienas iš mūsų „užuodžiame“ vaikystės kvapą;) Gražaus skaitymo!
Man labai patiko Pepė Ilgakojinė. Pirmas prisiminimas susijęs su ja – guliu ligoninėj (vaikystėje jose praleista nemažai laiko), palata tokia šviesi, nutvieksta saulės, o aš skaitau „Pepę” geltonais viršeliais. Šią knygą perskaičiau daugybę kartų. Dabar sunku pasakyti, kodėl būtent ji buvo mano mėgstamiausia, gal todėl, kad Pepė – tokia nepriklausoma, savarankiška ir drasi mergaitė, kuri krepšiais perka saldainius, gali užkelti arklį ant stogo, nebijo policininkų ar kitų rimtų suaugusiųjų, priešpiečiauja medyje, iškylauja negyvenamoje saloje… Ech, geri, jaukūs prisiminimai užplūdo. 🙂 Savo knygos egzemplioriaus neišsaugojau, suskaičiau, bet prieš keletą metų naudotų knygų knygyne aptikau to paties leidimo „Pepę Ilgakojinę” ir nusipirkau. Tiesą sakant, dabartinės vaikiškos knygos daug gražesnės – paveikslėliai spalvoti, žvilgantys, o mano knygoje jie juodi-balti-raudoni, raudona neretai „praspalvinta” pro kontūrus, bet vis tiek smagu juos žiūrinėti – sentimentai valdo. 🙂
Vaikysteje- Vytauto Miseviciaus DANUKO DUNDULIUKO NUOYKIAI- knyga apie saunu berniuka Danuka ir jo drauga Algi, priturtinta originaliomis Eidrigeviciaus iliustracijomis. Tai pirma knyga kuria nusipirkau pati, neatsiklaususi mamos , uz maistui skirtus pinigus :)Tiesiog nusprendziau, kad kad knygele , kuria skaiciau paemusi is bibliotekos, turi buti namuose. Paauglysteje- Vytauto Racicko ZUIKA PADUKELIS- apie pirma paaugliska meile. Suaugus- Vinco Mykolaicio Putino ALTORIU SESELY. Tai knyga, kuria skaiciau gal 10 kartu. Ir kaskart vis su kitomis mintimis ir emocijomis. Tai- mano gyvenymo knygos. Aciu visiems autoriamas, visi jie man padejo auginti save
„Aštuonetas iš Trepsės namų” -vaikystės knygų knyga. Suskaityta iki pavienių lapelių. Suvartota kaip dabar sakytų šiuolaikinis žmogus. Su kvapą gniaužiančiomis istorijomis ir svajingais bei linksmais ir liūdnais nuotykiais. Ačiū, Beata, už pažadintus prisiminimus.
Kai buvau dar visai maža, mane labiausiai sujaudino, iki širdies gelmių suvirpino Eric Knight knyga „Lesė grįžta”. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano „tikra” skaityta knyga pirmosiose klasėse. Galbūt dėl to, kad labai mylėjau gyvūnėlius. Bet tą jausmą jaučiu lig šiolei, kuomet prisimenu šią knygą. Ir kai jau susilaukiau savo pirmojo vaikelio, jam parinkau šią knygelę kaip pirmąją „rimtą”, „ne leliukišką” knygą. Galbūt dėl to, kad jis formuotųsi kaip jautri aplinkai asmenybė, kuri sugebėtų atjausti kitus – ir žmones, ir visą gyvąją gamtą. Ir tikrai žinau, kai paaugs mano mažiukas Danukas „dunduliukas”, jam taipogi perskaitysiu šią knygą.
„Rudnosiukas” arba Kubilinsko eiliuotos pasakos 🙂 o jei vyresniems tai „Mes varnų saloje”
Koks gražus ir mielas straipsniukas… Taip ir nukėlė į vaikystės šalį… 🙂 Man brangiausia ir mylimiausia knyga iš vaikystės (ir dabar ją turiu) yra Astrid Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo”, man ją padovanojo tėtis 🙂 Knygos viduje net yra užrašas kreivoka mano dar vaiko rašysena ir su klaidele: „Nuo Tėtčio”… Ir šiaip – A.Lindgren knygos – nuostabios, stebuklingos savo paprastumu ir nuoširdumu…
Geriausios ir nepakartojamos! Pepė ilgakojinė ir Grybų karas!
Mano vaikystės knygos tai Anderseno ir Grimų pasakos, vėliau rikiki ir rududu atsirado…Žinoma paugėjus ir Lindgren įžengė 🙂 Skaitytadau jos knygas be perstojo, o kai visos buvo perskaitytos žengėm į klasiką; širdis, mažoji princesė…
P.s. Keistuolių teatre neseniai buvome (na, kaip neseniai) spektaklyje Ozo šalies burtininkas 🙂
Oi, labai daug vaikiškų knygų yra tiesiog nepakartojamos 😉 Tai ir Eleanor H. Porter „Poliana”, Lucy M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių”, „Anė iš Evonlio”, Astrid Lindgren „Emilis iš Lionebergos”, „Mes varnų saloje” ir visos Roald Dahl knygos 😉 ir daugelis daugelis kitų!
Astridos Lindgren „Nykštukas Nilsas Karlsonas” Tai knygų knyga.Mažasis princas buvo žymiai vėliau.O artėjant link paauglystės „Čiauškutė”
Ir dabar mėgstu vaikiškas knygas.Su malonumu perskaičiau HP seriją.Dievinu leidyklą „Nieko rimto” ypač Mamulę Mū ir Petsoną.Negalėjau vaikams pabaigti skaityti nei Gilės Hopkins,nei Rasmuso klajūno-užgniaužė gerklę.Kaip ir Boso kelionė į mišką Varnų saloje.Labai patiko K.Sajos „Ei,Slėpkitės” Mano vaikystėj tai buvo didelė knyga,vaikams nupirkau mažesnio formato,bet jie nesusidomėjo…O aš perskaičius dar ilgai tikėjausi aptikti nykštukus.Atsimenu knygą „Sandžio laivai” Kadangi skaityti pradėjau anksti ir pramoniniais kiekias-sunku išvardinti.Nebent…parašyčiau knygą apie savo perskaitytas knygas 😀
Oi kaip gera nusikelti į tas vaikystes dienas ir knygas. Kiek daug perskaitytų knygų ir kiek daug jūsų idėjų. Būtinai jomis pasinaudosiu, nes kai ką jau tikrai buvau pamiršusi ir dovanosiu skaitymo džiaugsmą. Sėdžiu ir makaluoju kojinėtomis kojomis po stalu, kaip kokia Pepė.
Man tai be konkurencijos pati paciausia, tiksliau labiausiai vaikysteje sukretusi ir ilgam isiminusi knyga – Vytautes Zilinskaites ” Kelione i Tandadrika”. Be proto puiki ( tiesa kartu ir liudnoka) istorija, privertusi susimastyti apie save, savo poelgius ir tuo paciu itraukusi i nepakartojama nuotyki ir suzadinusi vaizduote. O kai ja skaiciau, man tebuvo 7 metai, taciau uzvertusi paskutini puslapi, pajutau, kad nuo siol nesu ta pati mergaite, kuri buvau pries sita knyga. Tikrai zinau, kad mano vaikai ja taip pat skaitys ir patirs tokias pat gilias emocijas, kokias patyriau as!
Negaliu nepasidziaugt koks puikus rytas, su nuostabiais atsiminimais – Kikas, Rududu ir Rikiki, Cypliukas, Pepe- nereikia jokiu prizu. Tokia šilta nuotaika-geriausias prizas….
Stebuklingas knygu pasaulis man buvo uzuoveja nuo visokiu gyvenimo veju. Prisimenu save maza su knyga rankose. Kai tik ismokau skaityti, skaiciau ir skaiciau. Daug knygu liko atmintyje, bet dar siandien tebesaugau viena savo vaikystes knyga – tai Hanso Kristiano Anderseno „Laukines gulbes”. Prisimenu, kad man taip stebuklingai skambejo autoriaus vardas, kad pries atsiversdama knyga, letai. garsiai, raiskiai ir net kelis kartus sau perskaitydavau ” Hansas Kristianas Andersenas”. .. Turiu prisipazinti, kai kurios pasakos buvo siek tiek baisokos arba labai liudnos, bet vistiek knyga mane magiskai trauke. Kai kurias pasakas suprantu tik siandien, skaitydama jas savo vaikams. Nors turiu priprazinti, kad skaitau tikriausiai sau… vaikams jos nelabai patinka. Kodel mane sita knyga uzbure? Pirmiausia tai buvo knygos virselis. Tas saltas sniego karalienes zvilgsnis, jos balta karuna, susiliejanti su ilgais plaukais man buvo kazhkas nezemisko ir paslaptingo. Knygos iliustracijos sakyciau visai nevaikiskos, tamsios, bet mane jos uzbure savo paslaptingumu. Daug dalyku radau siose pasakose, kartais jauciausi kaip mergaite su degtukais, kartais pagaudavau save, kad elgiuosi, kaip princese ant zirnio, arba sniego karaliene. Visur atrasdavau save ir nugrimzdavau i kita pasauli, pasaku pasauli. Noreciau savo rasineli pabaigti nuostabiom Violetos Palcinskaites eilutem apie sia knyga ir einu ja pavartyi, kol negrizo is mokyklos vaikai… Atsiverskite ir Jus dazhniau savo vaikystes knygas…
„Sukurei mane, Kristianai keistuoli,
Is nieko.
Is sapno – kaip zerincio sniego,
Taves nebera jau.
O as pamazu
Tau amzina savo ugnele nesu.”
Pati nerealiausia iš ankstyvosios vaikystės: ” Ką žmonės dirbo visą dieną”, vėliau :Astrida Lindgren ” Pepe ilgakojine”, o dar ir dabar karts nuo karto perskaitau „Mažajį princą”
Koks geras konkursas – sukėlė šitiek daug šiltų prisiminimų ir gerų emocijų tokiai daugybei žmonių 🙂
O mano pirmasis kūrinys, iš storos visai ne vaikams skirtos knygos, buvo S.Nėries poema „Našlaitė” – apie našlaitėlę Sigutę. Nes aš juk dabar Sigita, o tuomet buvau Sigutė! Man prieš miegą ją skaitydavo tėtis – nežinau kiek kartų jos prašiau, bet visą mokėjau atmintinai. Ir kiekvieną kartą klausydamasi tikėdavausi, kad jau šį kartą ta Sigutė bus gudresnė ir nebepateks į piktosios pamotės žabangas 🙂
Vėliau žinoma buvo „Zuikis Puikis” – taip pat mokėjau atmintinai, ir mano vaikams ji patiko, mažoji 3 – metė ją vis išsitraukia, o didžioji 6 -iametė jau kaip ir išaugo, bet vistiek mielai paklauso 🙂
Na, o kai jau paaugau ir skaičiau pati atradau Astridos Lindgren lobyną – „Pepę Ilgakojinę”, „Mes varnų saloje”, „Emilis iš Lionebergos” – visas perskaičiau po keletą kartų… ir dar buvo E.Kestnerio „Dvynukės” – su originaliomis jo pieštomis iliustracijomis – nuostabi knyga, nesvarbu kiek to kūrinio ekranizacijų bemačiau, nė vienas filmas taip nepalietė širdies kaip ta knygelė 🙂
tai kad negali buti viena ta vaikystes mylimiausia knyga! kai tiek nuostabių knygų parašė Astrid Lindgren… Pepė Ilgakojinė, Ronja Plėšiko duktė, Emilis iš Lionebergo ir tt… Plėšikas Hocenplocas , kiek kartų su Zepuku ir Kaspariuku patirti nuotykiai vėl ir vėl:) o lietuvių autorių, Rudnosiukas , Zuuikis puikis, Aštuonetas iš trepsės namų..Kosto Kubilinsko eiliuoti šedevrai.. Dabar su keturmete skaitome Ronja, prieš miegą po vieną skyrių ir mažoji prašo jau šeštą vakaro, mama, einam jau į lovą…nors poto bijo skraidūnių ir gauruočių nykštukų tamsoje… neišsemiama tema, kiekvienam kai tenka sugrįžti į stebuklingą vaikystės pasakų pasaulį.pats metas, juk kalėdos:)
Mano pati mylimiausia knygelė – jau kelis kartus paminėtoji „KIKAS“. Ypač patikdavo, kai ją skaitydavo prosenelė, glostydama man galvą… 🙂 Dar labai labai patiko „Panama labai graži“ ir „Aštuonetas iš Trepsės namų“. 🙂
Mano isimintiniausia vaikystes knyga, visai ne is tokiu klasikiniu, nelabai zinoma „As turesiu sala”. Apie berniuka, kuris svajojo tureti sala. Man knygos pabaiga buvo tokia stebuklinga, kai tetis namo rusyje isdaze sienas ir sukure berniukui jo sala, su visais tam reikiamas atributais. Taip ir isivaizduodavau tokia sala musu daugiabucio rusyje :)))
O skaityti vaikysteje be galo megau. Net kai sulasindavo i akis plecianciu vaistu, kad patikrinti ir liedavosi raides, pasislepdavau ir skaitydavau lupa pasiemusi:) Kad dabar tokio uzsispyrimo, nes tikrai tas laikas kazkur pabega, o taip noretusi daugiau paskaityti…
Pati nuostabiausia vaikystės knyga man yra Pepė Ilgakojinė, ir maža skaitydama ir dabar prisimandama vis žaviuosi šios knygos pagrindine heroje:tiek linksmumo, tiek išradingumo yra iš ko pasimokyti! Beje tai buvo ir mano pirmoji knyga (gavau dovanų iš senelių) kietu viršeliu :))) Na jau sakykčiau tokia „rimta” knyga. Tiesą pasakius, neseniai, kažkurį šeštadienį „eidama” per tv kanalus sustojau ties vienu lietuvišku, per kurį rodė spektaklį Pepė Ilgakojinė. Nuostabu buvo vėl viską prisiminti :))))))) Net dabar šypsausi prisimindama šią knygą :)))
Vaikystėje labai mėgau skaityti, skaitydavau iki išnaktų, dažnai ir po anklode…Rezultatas – esu jau gerokai „suaugusi” su didele trumparegyste;))). Man atrodo, kad mylimiausia mano knyga buvo didelė, mažoms rankutėms per sunki „Varlė karalienė”. Taip pat išlikusi knygelė „Grybų karas”, nors pati neatsimenu, bet namiškiai juokiasi, kad su ta knyga keldavausi ir guldavausi, visi aplink ją mokėjo mintinai, tačiau jeigu skaitydami knygutę bandydavo pagudrauti ir pagreitinti skaitymą deklamuodami, čia pat sustabdydavau ir liepdavau SKAITYTI iš naujo 🙂
o didžiausia nostalgija užklupo visai neseniai, besitvarkant radau seną savo knygelę „Bembio vaikai”…nušiurusią nuo vartymo, tiesiog „suskaitytą”, kai kuriuose puslapiuose ašaromis sulaistytą…nemoku apsakyti to jausmo, o gal ilgesio tam gebėjimui jautriai ir vaikiškai reaguoti į paprastu dalykus….
Biblija maziesiams… Pamokancios istorijos, islike atmintyje iki siu dienu! Ilsiustracijos ir tekstai pritaikyti vaikams. Visas pasaulis telpa joje.
Gal del sios knygos, gal del tevu auklejimo mylu visus zmones, o Kaledas suprantu ne tik kaip pirkimo ir blizguciu manija… Issaugojau ja savo dukrytei 🙂
Mano megstamiausia SAUNIOJO PENKETUKO NUOTYKIAI,ka tik uzsakiau ir savo suneliui:)
Dabar autoriaus nepamenu, bet n kartų skaityta „Alfonsas Bailius”.
„Plėšikas Hocenplocas” ir „Daniuko Dunduliuko nuotykiai”. Dar „Sieksnis, sprindžio vaikas”. O pačios pačios pirmosios „Katinėlis ir gaidelis”, „Grybų karas”, „Meškeriotojas”
Atmintyje iš vaikystės labiausiai įstrigo nuostabi Vytauto Petkevičiaus knyga ”Kodėlčius”,skaičiau ne vieną kartą,bet rasdavau vis ką nors naujo.
Kadangi labai mėgau ir mėgstu skaityti, iš savo vaikystės atsimenu daug nuostabių knygų. Astrid Lindgren knygos tikrai buvo tarp mylimiausių. „Kikas” labai smagi ir pamokanti gnyga. Labai džiaugiuosi, kad jos naujas leidimas nėra taip labai nutolęs nuo originalo 🙂 O pati pačiausia man „Panama labai graži”. Ją ypatingai saugau ir niekam neleidžiu išsinešti iš mano namų, nes naujas leidimas neprilygsta senajai, nors ir labai nuskaitytai knygai 🙂
vaikystėje gyvenau knygų pasaulyje, tiesiog skaiciau naktimis, nes tėvai kazkodėl draudė skaityti.Isimintiniausios knygos Tomo Sojerio nuotykiai ir Be šeimos
Trejų metų labiausiai mėgau Vainilaičio „Juokų maišelį”. Šešerių – Kiro Bulyčiovo „Žemės mergaitę” (kas ją perleistų?). Aštuonerių panirau į „Sužeisto vėjo” sakmes ir Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykius”. Dešimties įsikasiau į tėvų knygų lentynas, ir vaikiškos jau nebedarė tokio įspūdžio. Nebent Lagino „Senis Chotabyčius” be galo pralinksmino. Dabar vėl grįžtu prie vaikiškų knygų, su sūnum iš naujo jas atrandu.
Rududu ir Rikiki nuotykiai 🙂
Knygos apie indėnus (serijos apie Harka, Vinetu, paskutini Mohikaną) ir muškietininkus (pradedant Trim muškietininkais, paskui Po dvidešimt metų, paskui dar Po dešimt metų). ir dabar man Bojarskis yra d”Artanjanas 🙂
Beveik visas auksciau isvardintas knygas sukrimtau vaikystei. Vasaros atostogu metu tetis kiekviena savaite man parupindavo bent 5-7 pasaku knygas. Kiekviena is knygu paliko savo zyme ir suformavo dabartine pasauleziura. Ivairiu saliu pasakos padeda ir dabar suprasti kitas tautas (ypac skaitant anglu, vengru kalbomis). Knygos su paveiksleliais (pvz ‘Ka zmones veikia visa diena’), padeda ziureti i pasauli su sypsena. Fantazija ir kelioniu troskima skatina dauguma Astridos Lindgren romanu.
Negaliu iskirti, kuri knyga man buvo idomiausia, taciau ta, kuri man parode kelia i knygu pasauli, buvo nediduke knygute K.Binkio ‘Kiskiu sukilimas’, kuria radome vaiksciodami su teciu parke ant suoliuko.
Man pati ryskiausia to meto knyga-Bembis.Bembio vaikai 🙂
Man labiausiai įsiminė A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė”. Dar ir dabar prisimenu, kaip ją įsivaizdavau, kaip mintimis pasinerdavau į jos nuotykių pasaulį.
Labiausiai vaikystėje man patiko knygelės Pifo nuotykiai, o vyresnė negalėjau paleisti iš rankų knygos Merė Popins, tikrai skaičiau ją ne vieną kartą 🙂
Jau matau, kad nieko labai naujo nepasakysiu, nes daug matau komentarų kur taip pat patinka „Meškiukas rudnosiukas”, „Grybų karas”, „Zuikis puikis”. Šios eiliuosos pasakėlės žavėjo mane vaikystėje, o dabar jas deklamuoju savo sūneliui, jam irgi labai patinka. Dar norėčiau paminėti „Senelės pasaką”, kuri labai tinka sekti atėjus žiemai. Ir nepamiršiu paminėti „Mažojo princo”, kurį atradau jau paaugusi. 🙂
Tiesa, gal dar turėčiau paminėti knygelę „Kaip gaidelis pono dvarą griovė”, ši pasaka taip pat labai įsiminė. 🙂
Kažodėl kai tik pamačiau klausimą, iškart į galvą atėjo Petro Cvirkos “Cukriniai avinėliai”. Sunku pasakyti kodėl man taip ji patiko, bet ši knyga buvo mano vaikystės knyga, kuri ir dabar primena nerūpestingus ir gerus vaikystės laikus. 🙂
Laukiu, Beata, jūsų įrašų apie vaikiškas knygeles! Ir būtinai perskaitau visus komentarus, o poto jau susidarau sąrašėlį, kurį vis papildau 🙂
Ir šįkart džiugu tiek komentarų perskaityti, sąrašėlį pasipildyti.
Pirmosios dvi numylėtos knygelės: Brolių Grimų „Trys verpėjos” (dalies lapų nebėra, gerai suskaityta, suklijuota, bet išsaugota, kurią ir maniškiai vaikai kaip antikvarą pavarto, apžiūri, kai ką paprašo paskaityti) ir lietuvių pasaka „Kaip gaidelis pono dvarą griovė” (dabar, sakyčiau, žiauri pasaka, bet labai patikusi anuomet. Deja, neišsaugota, bet prieš porą metų pastebėta darželyje ir iškeista į kitą knygelę, įkalbėjus auklėtoją ir vaikus). Tad dabar jas turiu abi – Tikrąsias. Šias pasakas man – 3-4 m. mergaitei, skaitydavo senelis diena iš dienos po n kartų per dieną. Kiek paprašydavau, tiek ir skaitydavo, tik pasitikrindavau pro raktų skylutę ar senelis nemiega ir prašydavau… Kiek pamenu, nė karto nėra atsakęs 🙂
Poto smagiai draugavau ir su „Grybų karu”, ir Rudnosiuku, ir Zuikiu Puikiu, ir Kiku, ir Rududu, ir Pifu, J. Biliūno „Kliudžiau” (pirmoji knygelė parsinešta is bibliotekos).
Be galo mėgau pasakas, skaitydavo ir mama, ir tėtis, poto jau pati. Ypač patikdavo stebuklinės pasakos, su princais ir princesėmis, ir įvairiausiomis užduotimis.
Iki pat šiol įsimylėjusi A. Lindgren knygeles, ypatingai „Emilis is Lionebergos”. Kaip dabar galvoju, kad ne be priežasties tokį patį keturmetį „Emilį” ir pati auginu 🙂 Ruošiamės abu ją pradėti skaityti.
Be proto džiaugiuos, kad ir mano abu berniukai mėgsta knygeles, kurias abu su vyru jiems mielai skaitome.
Man patiko kai vakarais mama skaitydavo Danuko Dunduliuko nuotykius, o savo leliui dar pilvelyje skaitem Giles nuotykius ydu salyje. Super knyga vaikams, tokia pamokanti 🙂
Na o man vaikystės knyga buvo ši – Vytautas Petkevičius „Sieksnis, Sprindžio vaikas”, o truputi vėlyvesnėj vaikystėj – Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai” 🙂
Astrid Lindgren Pepe ilgakojine su nuostabiomis iliustracijomis, bei tos pacios rasytojos Mes varnu saloje 🙂
Mano mėgstamiasia knyga buvo S. Samulevičienės „Broliukai nykštukai”. Turiu likusį net 1978 m. leidimą. Vaikystėje labai žavėjo iliustracijos – nupaveiksluoti nykštukai, kurie ne piešti, bet pagaminti, kaip lėlės ir nupaveiksluoti žiemą gamtoje. Kaip Sauliukas skubėjo gelbėti savo skęstančio broliuko nykštuko Sauliuko ir ieškoti paklydusio ežiuko Dygliuko. Mano dukrytei tuoj bus 4 metukai. Knygos – geriausi ir mylimiausi Jos draugai. Šią knygutę Ji taip pat labai myli ir jau moka visą atmintinai. Džiaugiuosi, kad mano dukrytė šitaip myli knygutes, turime jų labai daug ir stengiuosi visas nupirkti, kurios tikrai yra vertos dėmesio. Noriu sukaupti Jai vertingą bibliotekėlę.
„Mažasis princas” neabejotinai įsimintiniausia knyga iš vaikystės. Ir šiek tiek fantazijos, ir vaikiško naivumo ir pasvajojimų… Įdomu kaip į pasaulį galima pažvelgti vaiko akimis.
‘Panama labai graži’ ir ‘Ką žmonės dirba visą dieną’ – didžiausios vaikystės dovanos.
Vaikystės knygos – silpnoji mano vieta 🙂 Skaitydavau kaip pamišusi ir knygų turėjau daug. Bet, kaip visada, pati mieliausia, pati pačiausia gyveno ne mano lentynoje: kartą, svečiuojantis pas kaimynę, ji ištraukė Astridos Lindgren „Mes Varnų saloje”. Įsimylėjau tą knygą. Visam gyvenimui. Net kelis kartus prašiau kaimynės „Varnų salą” paskolinti 🙂 Ir sąžiningai grąžindavau. Paskui, paaugus, tas žalias viršelis su riestanose mergyte ir diiiiiideliu šuniu sukeldavo tokį maloniai šiltą virpulį. Užaugau. Vaikiškas knygas buvo kaip ir metas mest skaityt. Bet dar bent porą kartų vėl ją skaičiau, kai būdavo liūdna ir šalta, kai norėdavosi grįžti į šiltą, ramią vaikystę. Paskui susitikau savo vyrą ir, nepatikėsite, jo viena iš pačių pačių knygų irgi buvo „Mes Varnų saloje” 🙂 Va tada ir prasidėjo tik mums vieniems suprantami pokštai apie skaisčiai violetines akis, mielas širšeles ir užgėlusias kojeles. Tai va, pagaliau ši knyga gyvena mano, t.y. mūsų, namuose. Atkeliavusi dar iš vyro vaikystės, suskaityta ir dabar jau laukianti, kol ūgtels mūsų du sūneliai. Ir tada dar bent kartą bus sąžiningai perskaityta. Va tokia mano vaikystės knyga 🙂
Pati pirmoji „Kikas”. Dar iki šiol matau gražų berniuką su karūna iš plunksnų
Manau, kiekvienas vaikas apsidžiaugtų dovanų gavęs estų rašytojo Eno Raud knygelę „CYPLIUKAS” . Tai buvo mano pirmoji perskaityta knygelė, kai tik rimtai pradėjau skaityti 🙂 O tai nutiko dar vaikų darželyje. Ir „CYPLIUKĄ” ten radau kažkur besimėtantį tarp žaislų 🙁 Neatsimenu, kiek kartų skaičiau tą knygutę, kiek kartų savo mažais delniukais „glosčiau” „CYPLIUKĄ”. Aš jį taip stipriai pamilau… Kad neliko nieko kito, kaip imti skiautes, vilnonius siūlus ir kibti į darbą 🙂 Su mamos pagalba aš turėjau puikų didžiulėm akim ir storais vilnoniais plaukais CYPLIUKĄ 😀 Bet ir tuo dar viskas nesibaigė… Aš pati buvau sukūrusi CYPLIUKO nuotykių knygelę – pati piešiau, pati rašiau 🙂 Darželio auklėtoja, matydama mano begalinę meilę CYPLIUKUI, ėmė ir padovanojo man tą knygutę 🙂 Dar ir šiandien ją turiu (nors daug metų prabėgo nuo to laiko) ir labai saugau su kitomis vaikiškomis knygutėmis, kurias jau seniai ir mano dukra perskaitė. Mačiau knygyne naują „CYPLIUKO” leidimą, bet nekilo ranka pirkti. Aš turiu savo „CYPLIUKĄ” – na ir kas kad lapai šiek tiek pageltę, apsitrynę… bet man ši knykelė miela, šilta, kvepianti smagia vaikyste ir gražiais prisiminimais 🙂
Pirmiausia į galvą ateina V. Haufo „Nykštukas Nosis”.. Man mylimiausia knyga buvo.. 🙂
Miliūnas „Evalduko metai” knyga apie musu lietuviska pajuri, butent apie Nida ir jos kopas, knyga kvepianti jura, smeliu, zveju tinklais…… Visada ja megau skaityti ir paskaitineti. Po daug metu perskaiciau vaikams, uzgniauze kvapa senoves vaizdiniai, gera gera ant sirdies, jaukuma. Pries akis taip ir stovejo musu nuostabioji Kursiu Nerija. Nereali knyga, ji tarsi meditacija !
Vienareikšmiškai – Pepė Ilgakojinė! Kaip smagu, jog ne man vienai….Ir dabar gyvenime vadovaujuosi Pepės išmintimi: ”Iš kur aš galiu žinoti ar moku groti pianinu jei nebandžiau” arba ”Kai išpili arbatą, iš pradžių būna šilta ir šlapia, po to – šalta ir šlapia”:))) Lux, einu dar paskaitysiu.
Ką pamenu, tai tikrai „Zuikis Puikis”. Vaikai mano irgi ją labai mėgsta.
Kadangi augau be mamos, o tik su tėčiu, jam buvo labai sunku atsakyti į visus klausimus kodėl? Tai pati nuostabiausia knyga, kuri man padėjo suvokti kaip verda visas gyvenimas buvo knyga Ricacard Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną”. Kai truputį paaugau, pradėjau lankyti mokyklą ir išmokau pati skaityti, nepakeičiama tapo- Antoinie de Saint-Exphury „Mažasis princas”. Nuostabi knyga, motyvuojanti svajoti, tikėti, grožėtis gyvenimu 😉
[…] gerą savaitę šiek tiek užsiminiau apie knygas vaikams ir apie tai, kad dovanoti knygą iš tiesų yra pamaloninti ne tik gavėją, bet ir save… Tai […]
Astrid Lindgren „Atostogos varnų saloje”.
[…] kur dar visai nesenas bangavimas apie svarbiausias vaikystės knygas. O kiek komentarų ir istorijų bei nuomonių, kai pranešiau apie tai, kad kraustomės į […]
Sveiki,
gal pamenat vaikiška knygele apie 2 voveriukus? Tokia pamokanti knygele.. vis bandau prisimti bet neiseina.