Kai aš praėjusiais metais pirmą kartą atėjau į „Raw Raw” restoraną, iš tiesų mano lūkesčiai, kurie tada buvo visai minimalūs, buvo pateisinti su kaupu. Mes tada ten užsukome beveik su naujagimiu ir svečiais iš Amerikos, kol nauji tėvai žaidė tenisą Sereikiškių parke. Tada man labai juokinga pasirodė žaliavalgyste susidomėjusių pora, kurie išsižioję klausė tokios labai savimi pasitikinčios panelės su šuniuku, kuri visažinės tonu mokė: „Oi, kaip yra Londone, oi ir jums reikėtų valgyti to ir ano, ir tada bus tas ir kitas, ir trečias”.
Žinote, aš savo bobutei, jei ji būtų gyva, pamėginčiau papasakoti, kas ta žaliavalgystė, tai ji sakytų: „Aišku, aš vasarą žaliavalgė, ridikėliai, kopūstai, agurkai, duona ir lašiniai”. Dar kažkaip visada, kai kalba į tą pusę pakrypsta, atsimenu savo vieną draugę, kuri grįžus iš Amerikos man sakė: „Oi tu būtinai turi pasidomėti ir išmokti, tiek visokių dalykų galima padaryti”. Čia po apsilankymo mandrame žaliavalgių restorane „in the USA”. Atrodo, kad žaliavalgystė per pastaruosius metus kaip reikiant sužaliavo, su tuo ir sveikinu visus žaliavalgius bei jiems prijaučiančius.
Žinote, aš irgi pagalvoju, kad jei man kas nors gamintų visą tą maistą, tai ir aš galėčiau gal žaliavalge būti, tik nežinau, ką su vaikais reikėtų daryt… Kaip juos pripratint? Tikrai norėčiau šioje srityje pakapstyti giliau, bet kol kas, kol giliau nepavyksta, užtenka tik šakėmis per vandenį – tai yra užeiti į žaliavalgišką restoraną… Dabar restoranas „Raw Raw” išsikraustė į naujas patalpas: iš tylios ir nelabai srautu pasižyminčios Skapo gatvės į artesnę prie žmonių srovės – Totorių. Jokio simboliškumo ieškot nereikia, kad dabar jis įsikūrė vieno baro patalpose. Aš atsimenu, vieną kartą ten buvau užklydus, prieš keletą metų. Na ką jau čia užklydus, buvom su draugėm ir tikrai atsimenu, kad kaip priklausoma, piktinausi kokteilio už 30 litų kaina… Ir bumbėjau, kad Londone tiek kainuoja… Nežinau, ar dėl to, ar dėl kitų priežasčių, bet dabar tose patalpose, kur kažkada žmonės girdomi buvo, dabar – daržovių rojus. Man rodos, tikrai daug daug geresnė atmosfera, kažkokia ramybe ir taika tas „Raw Raw” dvelkia, ir gražiai supjaustytais burokėliais. Su draugėm ten pietų susitikom, patenkintos, laimingos buvom. Beje, restoranas buvo apytuštis, nes vos tik kelios dienos, kai atsidarė. Mūsų pietų metu atėjo malonus dėdė, kuris pagalvojo, kad aš šeimininkė, nes buvau tuo metu atsistojusi ir apžiūrėjau ant tokios palangės prie kolonos išdėliotą „Raw Raw” produkciją – visokias sėklų duoneles… „Skaitiklius noriu pažiūrėti, kur čia reikia eiti?” Na, aš jei būčiau žinojus, tikrai būčiau nuvedus, paskui jau jam buvo nurodyta, kur eiti, ir dėdė, kuris nuotaikingos nuotaikos buvo ir mus nufotografavo (matote, mes taip pat labai gerai nusiteikę foto) išėjo. Grįžkime prie maisto. Aš vėlavau, tai nusiunčiau prašymo telegramą užsakyti ką nors man – pageidavimas buvo kažkas su pomidorais ir avokadais, nes praėjusį kartą, atsimenu, man patiko, ir šiaip aš esu pomidorų ir avokadų mėgėja. Taigi, mano tos salotos vėlgi buvo geros, su balzamiku redukuotu ar nugarintu, sutirštintu, ir labai smulkiai supjaustytais svogūnai, kas yra, aišku, kokybės ženklas bent jau mano knygose, nes jei svogūną galima akivaizdžiai pamatyti kyšantį, o ne tik pajusti, tai jau atbulom rankom virėjas dirba.
Šis virėjas buvo labai malonus, su gražia kepure sau ramiausiai, kaip kokia bitė, plušo ir kažką pjaustė užsidengęs visokiom žolėm pamerktom. Man, kai pagalvoju apie žaliavalgystę, kaip tikrai valgyklos vedėjai užplaukia mintis: o tai kaip su sriuba? Sriubos valgėm, taip pat gaspačo stiliaus pomidorų ir, nepatikėsite, žaliavalgiškų veganiškų šaltibarščių. Pomidorų sriubai mums pritrūko druskos ir, liaudiškai tariant, macnumo, bet tikrai nėra ko kabinėtis – kai bus liepos pabaiga, va tada ir bus pomidoriškas macnumas. Aišku, tikram lietuviui šaltibarščiai kaip gi bus be kefyro, tai žaliavalgiška interpretacija mūsų mėgstamos rožinės sriubos tema, man rodos, gal su migdolų pienu buvo, ir su tobuliausiai supjaustytais burokėliais. Aš sėdėjau kaip ant skruzdėlyno, labai norėjau sužinoti, kokia jie ten mašinėle viską taip pjausto, bet taip ir nepaklausiau. Bet bus proga dar užsukti…
Sesės salotos su špinatais buvo, manau, geriausios, nes tas traškumas ir padažas baltas (gal tofu pagrindu padarytas), o špinatai mažučiai ir visi iki galo vienodai traškūs, šviežūs. Aš prie visų salotų dar jų vietinės svogūnų ir sėklų duonelės užsiprašiau. Išėjome kaip ant sparnų dėl kelių priežasčių: manau, visada gerai jautiesi, kai pabūni su malonia kompanija, o jei dar vieta maloni ir maistas geras, ir dar su pridėtine sveikumo/lengvumo/naudingumo verte, tai kaip ir nieko netrūksta. Iš tiesų, norėčiau ir galėčiau lankytis dažniau, ir būtinai turiu sužinot, kaip jie tuos burokėlius supjausto nepriekaištingai. Taigi, nors jų puslapyje, skiltyje „Apie mus”, dar parašyta, kad Rawraw restoranas yra Skapo gatvėje, bet apačioje jau ir naujas adresas – Totorių 3 – įrašytas, taigi, nesupainiokite, o aš kažkada būtinai eisiu pasimokyti žalio maisto gudrybių.
Vyras vesdavosi ten mane, bet kažkaip jau atsibodo, nieko naujo ir kiek galima tą patį per tą patį valgyti 🙂 skanu paragauti, bet ne daugiau..
O burokelius pjausto ne su peiliu, o su specialiu smulkintuvu:) kur galima isgauti norima plonuma ir forma 🙂 o del vaikuciu zalios mitybos reiktu tik daugiau pasidometi ir paieskoti info nternete. Jau nemazai yra zaliavalgiu ir net veganu tiek suaugusiu, tiek vaikuciu:)
Siaip iki zaliavalgystes savininkai padoriai atrode, dabar labai ligoti, isdziuge ir pasene. Todel logika diktuoja, kad karviu maistas zmonems kenkia, o ne padeda.. Pavalgyti viena, kita karta zinoma sveikatos nesusigadinsit, bet bukit atsargus – saugokit sveikata ir venkite karviu maisto
Tik kebabas taip ir galejo parasyti.