Pasakysiu tiesiai – kartais labai tingiu rašyti blogą ir net pagalvoju, kad norėčiau pasiiimti atostogas nuo rašymo. Bet iškart prisimenu, kad blogui jau aštunti metai sukapsėjo ir kad iš tiesų tai aš negalėčiau be to rašymo kasdieninio gyventi, ne man tai labai patinka  ir visa tai kaip stiprus vėjas nupučia ta mano silpnumo minutę į tolį.

Bet grįžkim prie šventinio savaitgalio.

Šeštadienį  šešias valandas praleidau virtuvėje ir nepasakyčiau, kad būčiau prisigaminus ko nors per daug. Mane įkvėpė želė tortas iš pavasarinio žurnalo „Beatos virtuvė“ numerio, panakota su vyšniomis ir šokoladinis musas ala gianduja (su lazdyno riešutų pasta), vištienos vyniotinis (na bent jau šventėmsreikia), paštetas ir, žinoma, balta mišrainė…ha ha ha va tokie tradiciniai sunkiasvoriai šventiniai stalo herojai.

Pagrindiniam patiekalui angliškos šeimos pusės pageidavimu paruošiau bradintos jautienos šonkaulių – 2,5 kg prabangiausios mėsos kilogramų.

Taigi Velykų meniu gavosi toks – pusryčiai lietuviški, pietūs angliški.

Į Roberto Williamso koncertą nenuvykau. Atrodo buvo smagus.

Bet vienai dienai su reikalais nuvykome į Palangą. Jūra, aš tavęs pasiilgau.  Tas kvapas, tas smėlis… Laukiam vasaros!

O aš kol kas anonsuoju, kas jūsų šią savaitę lauks mano bloge. Jau paruošiau popuri apie tai, kas iš tiesų išgelbės pasaulį (kalbu apie valgymą). Dar šią savaitę susipažinsite su dviem smagiomis veganėmis. Net mano vyras Tomas ką tik grįžęs iš JAV vykusios didžiulės picos konvencijos, pareiškė, kad Amerikoje per artimiausius metus 30 proc žmonių taps veganais… Aš sakau WHAT????  Nes Tomas susipažino su vaikinu, kuris sau kepa veganiškas picas Amerikoje ir vargo nemato… Mes irgi neatsiliekam – jau ir veganišką sūrį patys pagaminti pabandėm, o ar jis prigis ant Jurgio ir Drakono veganiškų picų dar pamatysim. Veganams aš simpatizuoju, nes nemažai užsispyrimo reikia norint taip gyventi. Ir nusiteikimo. Gal šios savaitės svečiai ir jus įkvėps kažką keisti savo gyvenime…