8241
Beatos virtuvė

Viskas viename: apie Borisą, rasizmą ir atletų miestelį

(5)

Aš vis mėginu kur nors (dažniausiai traukiny) prisėst ir ką nors parašyt, bet dabar taip jau yra, kad viskas susimaišė į vieną olimpinę košę… Tai kol aš rikiuoju savo įspūdžius, prašau paskaityti Vilmos Olimpinį dienoraštį. Viskas, ką ji rašo, yra teisybė ir taip, kaip ir aš viską matau. Nors mes dirbam tame pačiame pastate (tik ji NBC, o aš – LRT), susitinkam labai retai, nes niekada nelieka laiko. Aš po darbo visada skubu namo. Tiesa, dabar vaikai kelioms dienoms išvažiavę atostogų pas močiutę į kaimą, tai truputį laisvesnės mano rankos, bet šiaip vis tiek dienos labai visko kupinos. Kaip viena mano draugė neseniai užsirašė FB: I LOVE OLYMPICS, tai aš galėčiau taip pat  pasakyti, o britai olimpiniu džiaugsmu užsivedę tiek, kad daugiau ir stipriau nėra buvę. Ir žliumbiam visi prie ekranų…  Nacionalines nuotaikas sudėjus būtų kaip ir karalienės jubiliejus, ir princo Williamo vestuvės vienoj krūvoj, ir dar parako primėčius. Aišku, kai kam, man rodos, olimpiadinės nuotaikos jau iki viršaus pripildytas puodukas. Aš rytais klausau radijo stoties Classical fm, tai ten jie garsiai deklaruoja: pas mus nėra olimpinių naujienų… Cha cha cha, matyt, ir tokių reikia, bet mano bloge vienareikšmiškai olimpinių nuotaikų būtinai yra ir bus dar vieną savaitę tai tikrai. Taigi, paskaitykime Vilmos puikų dienoraštį, leiskite priminti, kad Vilma yra geriausios knygos apie Londoną autorė...

Prie krepšinio arenos

Olimpiados dienoraštis II dalis: apie Borisą, rasizmą ir atletų miestelį

Pats pačiausias olimpiados įkarštis… Atletai siekia pergalių, gerbėjai klykia, žurnalistai bėgioja su didžiulėmis filmavimo kameromis ir mikrofonais, o fotografai slankioja su dar didesniais paparaciniais objektyvais. Tačiau Londonas, išskyrus olimpines vietas ir turistų nugultą centrą, praeitą šeštadienio vakarą buvo toks tylus, ramus ir tuščias, kad aš net nesusivokiau, kokia tai savaitės diena.

Mat iki Olimpiados visus keliautojus per garsiakalbius metro stotelėse gąsdino miesto mero Boriso balsas su daugmaž tokia žinute: “Mes savo mieste ruošiamės priimti daugiau kaip milijoną žmonių per dieną ir todėl transporto sistema patirs didžiules perkrovas. Don’t get caught out!” Perspėjo meras.

Paaiškėjo, kad nemažas skaičius taip įbaugintų londoniečių arba išvažiavo atostogų, arba liko sėdėti namuose ir žiūrėti rungtynes per televiziją. Dabar transporto ir žmonių kamščiai susidaro tik Olimpiniame parke ir aplinkui bei su olimpiniais stadionais ir olimpiniais maršrutais susijusiose vietose. Kai britų olimpiečiai iškovoja medalius, apie jų laimėjimus vairuotojai per garsiakalbius praneša metro traukiniuose, o rezultatai užrašomi stotelių švieslentėse.

O ir pats Borisas praeitą savaitę baisiausiai visus prajuokino, kai prisirišęs prie kokios tai vielos ar lyno leidosi užsidėjęs šalmą, mosikuodamas britiškomis vėliavėlėmis ir rėkdamas: “Team GB!Team GB!”… ir… ant žemės esančių smalsuolių ir fotografų džiaugsmui… užstrigo ir liko kaboti tol, kol jo padėjėjai nenutempė į saugią vietą ir neatrišo.

Didžiulė TV transliacijų mašina

Mano gerbiamoje NBC televizijoje maistas dabar tiekiamas dieną naktį, aš neatsilaikau labai gardiems Pain Quotidien šokoladiniams torčiukams (mano mylimiausias vadinasi “šokolado bomba”) ir kažkaip labai puikiai ir saldžiai paskrudintai kiaulienos šoninei. Labai tikiuosi, kad po mėnesio tokio maisto nesukils cholesterolis ir negausiu dar gana jauname amžiuje širdies smūgio.

Kalbant apie besibalbatuojančią širdį, aš, kaip ir tikriausiai beveik visi krepšinį mylintys lietuviai, vos negavau infarkto per Lietuvos krepšinio rinktinės kovą su JAV “Svajonių komanda”. Šias rungtynes filmavo ir mūsų NBC komanda, ruošusi reportažą apie keletą amerikiečių krepšininkų. Tad aš, kaip patyrusi Krepšinio arenos lankytoja, pasišoviau palydėti kolegas į žurnalistų tribūnas, tačiau paaiškėjo, kad jose likti negalėsiu, nes tvarkos prižiūrėtojai pareikalavo ne tik akreditacijos, bet ir specialaus bilieto. Mano kolegė buvo įsitikinusi, kad amerikiečiai žais su Argentina, ne Lietuva, tad aš pagalvojau, kad be išeiginių dirbdama jau trečią savaitę, perkaitinau smegenis, ir nebesuvaldau minčių. Tačiau eidama atgal į žurnalistų kaimelį, sutikau Lietuvos radijo ir televizijos olimpinės delegacijos vadovą Arną Zuikį, kuris turėjo atliekamą žurnalistams skirtą bilietą “Svajonių komandos” rungtynėms stebėti. Tad įsivaizduokite mano džiaugsmą ir siaubą, kai pamačiau, jog amerikiečiai kausis su lietuviais.

Per rungtynes man trūko kvapo, drebėjo širdis ir rankos, ir degė nedidukė vilties liepsnelė, kad galime laimėti… o kolegos amerikiečiai ir draugai britai siuntė palaikymo ir susižavėjimo žinutes, elektroninius laiškus, o vienas garbus prodiuseris, kuris gyvena Čikagoje ir bičiuliaujasi su Maiklu Džordanu, net paskambino ir pasakė, kad mūsų visas NBC sporto skyrius žiūri rungtynes ir serga už Lietuvą. Kai baisiausiai nuliūdusi grįžau į savo darbo vietą, kolegos AMERIKIEČIAI pasitiko plojimais, gyrė lietuvių žaidimą ir guodė dėl pralaimėjimo.

Turiu pasakyti porą žodžių apie lietuvių krepšinio sirgalius… Labai labai labai tikiuosi, kad tas nacistinis rankos iškėlimas tikrai buvo netyčinis, ir tiesiog tebuvo kvailas ir atsitiktinis nesklandumas, tačiau apie tai paskaičius Britanijos laikraščiuose, nuotaika subjuro visam vakarui. O dar plius kitą dieną paaiškėjo, kad per rungtynes su Nigerija lietuviai baubė bezdžioniškais garsais ir buvo sulaikyti policijos… Sirgalius pripažino kaltę, gavo 2500 £ baudą ir policijai pareiškė, jog per rungtynes Lietuvoje toks elgesys yra toleruojamas… Aš manau, kad taip mosikuoti ir rėkauti yra negražu, gėdinga ir tikrai nedera per Olimpines žaidynes. Toks elgesys teršia Lietuvos ir visų lietuvių vardą ir garbę.

Pati mačiau, kaip lietuviai krepšinio gerbėjai per pirmąsias rungtynes su Argentina vos nenugriovė kioskelio, nes po 23 val. jiems nebepardavė alaus, kaip mes nesugebėjome gražiai per visą salę pagiedoti Lietuvos himno (kitų tautų gerbėjai giedojo kur kas garsiau), darniai paskanduoti tėvynės vardo ir mūsų krepšininkams garsiausiai paploti pelnius taškus. Lietuvių sirgaliai geriausiai ir daugiausiai švilpė ir baubė atakuojant priešininkų komandai. Net publiką linksminęs renginio vedėjas per pertraukėles sirgalių prašė daugiau ploti ir mažiau kaukti…

Tęsiant pasakojimą apie lietuvius Olimpinėse žaidynėse, negalima nepaminėti ir nepagerbti nuostabiosios Rūtos, tiek daug džiaugsmo ir pagarbos suteikusios Lietuvai ir lietuviams. Šaunuolė penkiolikmetė mergaitė, nosį nušluostė geriausioms pasaulio plaukikėms. Valio!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pabaigai noriu pasidalinti pasakojimais, kurių prisiklausiau iš JAV Olimpinių čempionų, kurie dabar šiek tiek paseno ir žaidynėse nebedalyvauja, o užsiima sporto komentavimu ir analizavimu NBC. Tai gi, jie man pripasakojo, kad tiesa, jog Olimpiniame miestelyje sportininkai, ypač po pralaimėjimo, vieni su kitais miega ir baliavoja, nes daugiausiai jų iškrenta dar primuosiuose atrankos etapuose, ir jiems nieko kito nebelieka, kaip tik guostis kito panašią dramą patyrusio žmogaus guolyje. O jie visi – gražus, sveiki, jauni ir stiprus, tad kodėl gi ne? Mano kalbinti sportininkai sakė olimpiniame miestelyje gyvenę tik po pralaimėjimų, nes po pergalių ir be sekso užtenka euforijos. Esu girdėjusi, kad šiemet į Olimpinį miestelį atgabeno 60 tūkst. prezervatyvų.

“Tikrai manau, kad jie visi bus išnaudoti… dėl šios priežasties be specialių leidimų į olimpinį miestelį neįleidžiami  žurnalistai. Tai bene vienintelė vieta visoje Olimpiadoje, kuri yra neprieinama televizijos kameroms ir mikrofonams,” – gandus patvirtino ir fantazijas kurstė vienas buvęs Team USA bėgikas.

 

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (5)
Komentarai
  1. sofija parašė:

    man čia su tais gestais tokia istorija prisiminė iš ankstyvų devyniasdešimtųjų

    tada į šviežiai laisvą Lietuvą važiavo visokio plauko lektoriai, suprask jei iš vakarų, tai jau super.
    Dėstė mums tokia lektorė antropologiją, apie pasaulio kultūrų įvairovę ir kad visi turi teisę būti kokie yra.
    tuo metu butą išsinuomoti buvo veik neįmanoma, o paplitusiu reiškiniu buvo gyvenimas pas šeimininkus „ant kambario“. Mūsų dėstytoja taip ir gyveno pas 80-metę smetonišką senolę. Suderėjo jos pinigus į priekį, bet dėstytojai atsirado geresnis variantas ir ji panoro išeiti, senolė atsisakė grąžinti permoką – arba gyvenk, arba išeik arba vidury mokslo metų ieškok kito nuomininko. Lektorė ir surado, stoties turguje tris vyrukus, lyg libaniečius (jie tuo metu gausiai važiavo mediciną į Kauną studijuoti). Senolė pamačius tris vyriškius pačiam jėgų žydėjime griebėsi validolio ir savo nuomojamą kambarėlį krūtine užstojo.
    Po to mūsų antropologė garsiai ir tvirtu balsu pareiškė visai auditorijai: „Lietuviai yra rasistai“, jos nuomone, šeimininkė nepaėmė gyventojų, nes jie buvo arabai.

    Tokios patirtys išblaivo – vakarų demokratija, kaip vakarų demokratija – o manipuliatorių (kaip, manau, britų atveju) ir siaurapročių, kaip mūsų lektorė yra ir vakarietiškos demokratijos šalyse 🙂

  2. Giedre parašė:

    Reik ,,ant karsto“ pagirti Beta uz puiku linksma smaikstu reportaziuka is suvenyru parduotuves :), tarp tu apmusijusiu musu vedeju Jus esate tiesiog saules spindulelis 🙂

    • Laima parašė:

      Pritariu – man taip pat susidarė įspūdis, kad Lietuvos žurnalistai, išskyrus, žinoma, Beatą, kažkokie arba apmūsiję, arba susireikšminę, TV studijoj postringauja tokiais rimtais veidais ir nuobodžiom intonacijom, kad iškart perjungi kanalą. O jau taip neturi ką pasakyti! Tos pauzės, nutylėjimai, pamekenimai… Suprantu, kad sportininkams tai yra didelis krūvis, įtampa, bet žiūrovams Olimpiada turėtų būti šventė. Ir visai nesvarbu, kad Virgiui nepasisekė taip, kaip jis pats ir mes norėjome, tas pats ir apie kitus sportininkus, bet juk jie dėl to ne mažesni šaunuoliai – džiaukimės, kad apskritai turime tiek daug atkaklių kovotojų, išdidžiai priimančių sportinius iššūkius. Ir iškilmingai su gėlių jūra bei orkestrais pasitikti reikia ne tik grįžtančią Rūtelę, bet visus visus iki vieno. Mes ant sofkutės sėdėjom ir alutį gurkšnojom, kai jie sutelkę visas savo fizines ir dvasines galias siekė sporto aukštumų, kad nepavestų visų, sudėjusių į juos viltis. Kad nepasi….tų prieš Lietuvą, kaip daug kas mėgsta „mestelti“.
      Džiaukimės kiekviena kova, ne tik pergalėm, džiaukimės olimpine švente apskritai, kaip tai su užsidegimu daro Beata. Lietuvos žurnalistams, seniems vilkams, kad ir kokie jie yra profesionalai, reikėtų pasimokyti džiaugtis, šypsotis (ne skausmo iškreiptu veidu). Juk Olimpiada – ne pasaulio pabaiga! :)))) Ir kitą kartą reikėtų geriau paruošti namų darbus – atidarymo šventę stebėjau iš dalies per Rusijos TV, kartais perjungdama LRT, tai patikėkit – LRT ilgai neužsibūdavau – tik per reklamines pauzes, todėl daug daugiau sužinojau apie patį renginį, kūrėjus, dalyvius ir visas dalyvaujančias šalis bei jų sportininkus.

  3. Krepsinio sirgaliai ... parašė:

    Aciu Beatai ir Vilmai uz idomius ju dienorascius ! Beje , labai taiklus pastebejimas apie musu baubiancius , svilpiancius ir netolerantiskus sirgalius (zinoma, tai ne apie visus) …taip pat reiktu gerbti ir kitos salies himna :).

  4. saulius parašė:

    Beatos reportažai tiesiog super 🙂 Visada smagu stebėti 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.