Aš taip pat svajonę audžiau į Kolumbiją nuvykti, bet tik penkias minutes pasvajojau ir supratau, kad nepavyks… Bet tai nieko tokio, gyvenime dar bus, tikiuosi, daug progų, juolab, kad ten gyvena Vilmos kursiokas ir draugas Ričardas, kurį mes dėl išorinio panašumo vadinom Šarūnu. Aš turbūt kaip jūs turiu kažkokių miglotų mitų apie Kolumbiją, nors, aišku, visai gerai esame informuoti ir dėl Mockaus, ilgamečio ir mylimo buvusio Bogotos mero, ir gi Jurgis Didžiulis iš ten kilęs, ir vos ne kiekvienais metais galima paskaityti apie jų su Erika Jenings atostogas ten.

Bet kai Vilma pasako, kad gražiausias pasaulio miestas jai yra Kartagena, tai tikrai ne šiaip pasimėtymas žodžiais. Oi kaip aš užsinorėjau į Kolumbiją… Vilmos straipsnis yra NEREALAUS gerumo. Skaitykite ir mėgaukitės.

Draugė geriausia kraunasi čiumodanus, pakuoja puodus, rakandus, vaikus bei šunį ir į tėvynę kraustosi, o mane, kaip visuomet, vilioja tolimos kelionės į nepažįstamus kraštus, jaudulys kutena padus ir neleidžia nustygti vietoje…

Šį kartą per kokią lygiai vieną dieną nusprendžiau išdumti i Kolumbiją, į šalį, į kurią svajojau nuvykti nuo pat savo kelionės aplink pasaulį laikų, o tiksliau, jau kokius gerus šešerius metus. Taigi, greitai greitutėliai jau kitą rytą po tokio sprendimo nusipirkau lėktuvo bilietą ir dar po kelių savaičių jau leidausi Antano Mockaus Bogotoje.

Prieš kelionę išsiaiškinau, kad iš Kolumbijos niekur nesiruošia iškeliauti mano geras bičiulis iš žurnalistikos studijų laikų Londone, britas Ričardas–Šarūnas (mes jam per Beatos vestuves Lietuvoje priklijavom Šarūno pravardę, nes kažkada buvo labai panašus į Šarūną Marčiulionį).

Ričardas Kolumbijoje gyvena jau kokius aštuntus metus, vedė vietinę merginą Albą, turi šunį Montį ir viename nuostabiame miestelyje (tiesiai iš Gabrieliaus Garsijos Markeso knygų (Mompos)) atidarė svečių namus. Mano draugelis – žurnalistas, rašo straipsnius įvairiausiems vakarietiškiems ir vietiniams leidiniams, taip pat mokosi Konfliktų rezoliucijos magistrantūroje Bogotoje.

Ričardo dėka dabar gerai išmanau Kolumbijos politinę situaciją ir istoriją, tad jei jūs, kaip ir mano mama, išsigąsite ir imsite klausti: kaip ten toj Kolumbijoj, ar saugu, ar žmonių negrobia ir nežudo, ir kokaino prekeiviams į vergiją ar neparduoda, narkotikų fabrikėliuose ar nepriverčia dirbti, – pasakysiu, kad Kolumbijoje dabar keliauti yra saugu. Prieš trejus metus antrą kadenciją baigusio prezidento Alvaro Uribės griežtos saugumo politikos ir amerikietiškų dolerių, skirtų karui su narkotikais dėka, taip pat 2003-aisiais nusiginklavus sukarintoms dešiniųjų radikalų grupuotėms, šalyje turistai gali jaustis gerokai drąsiau nei seniau, ypač jei nekišite nosies ten, kur negalima.

Žinoma, kaip ir visur, taip ir Kolumbijoje, keliaujant visko pasitaiko, ir vagysčių bei rimtesnių nusikaltimų, net ir pagrobimų dar būna, tačiau ne Bogotoje ar kituose miestuose, o tamsiose ir sunkiai prieinamose džiunglėse, be to, dažniausiai grobia ne turistus, o vietinius milijonierius, politikus ir policininkus. Žinoma, niekam į marksistų partizanų FARC (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia) valdomas džiungles tikrai nerekomenduojama keliauti, o tokio dalyko kaip kokaino ragavimas (ar net į jį pasižiūrėjimas) reikėtų vengti kaip maro, karo ir bado.

Kolumbiečiai dėl tokio prasto šalies įvaizdžio labai sielvartauja, kaltina tarptautinę žiniasklaidą, bet. Kaip sakoma, nėra dūmų be ugnies. Svečiais iš užsienio jie labai džiaugiasi ir turistus tikrai myli bei dėkoja, kad domisi jų šalimi.

Bogotoje mane vežė tikriausiai pats mieliausias taksistas pasaulyje ir susirūpinęs klausė: Ar man čia patinka? Ar žmonės geri? Ar gerai visi su manimi elgiasi? Ar turiu kokių klausimų apie miestą? Kiti taksistai, aišku, nebuvo tokie idealūs, tačiau visi iki vieno net nebandė nusukti kainos ir grąžą, beje, kaip ir visi kiti prekeiviai ir turų gidai, tiksliai atidavė, ir gėrybių bei paslaugų per prievartą nekišo.

Bogotoje man patiko prašmatnūs restoranai ir kavinės turčių mėgstamuose šiaurės rajonuose (įdomu, kodėl vargšai visur ir visada gyvena pietuose, o turčiai – šiaurėje?), paliko įspūdį ir Aukso muziejus, kolonijininė architektūra La Candelaria rajone ir centrinė aikštė, Plaza Simon Bolivar, kur įsikūręs ne tik parlamentas, graži katedra, bet ir merija, iš kurios kabinetų miestą valdė lietuvis Antanas Mockus, kurį čia visi vadina Mokumi.

Bogota – didžiulė, purvina ir judri. Joje verslus suka biznieriai, ir iš jos politikai diriguoja likusiai šalies daliai.  Sostinė 2,6 km pakibusi virš jūros lygio ir joje tvyro toks amžinas pavasaris, daug lyja (vidutinė metinė temperatūra – apie 14.5 °C). Tad nenustebsite, kad atvažiavusi iš suledėjusios Europos, norėjau kuo greičiau į karštį dumti ir vitaminu D pasimėgauti.

Skridome lėktuvu, važiavome taksi (keleiviai jais Kolumbijoje dalinasi su nepažįstamais, kad būtų pigiau), plaukėme valtele ir vėl važiavome taksi, kol pasiekėme Ričardui dabar jau vos ne gimtuoju tapusį miestelį Mompos, kuris oficialiai vadinasi Santa Cruz de Mompox. Jame mano bičiulį visi vadina Don Richard ir Senjor, nes ten ant Magdalenos upės kranto stovi geltoni jo svečių namai La Casa Amarilla, iš ten kilusi ir dabar gyvena jo žmonos mama Esther ir močiutė tironė Sabina Florian (apie močiutę ir jos charakterį sklinda legendos – ji ne tik laimėjo loteriją ir iki šiol visiems 12 savo vaikų gyvenimą reguliuoja, bet ir gyvena name, kur vėlyvais viduramžiais vykdyta inkvizicija).

Mompos yra išlikęs vienas iš dviejų nuostabių kolonijinės statybos (XVI–XVII amžių) senamiesčių Kolumbijoje, saugomų UNESCO paveldo (kitas – Kartagenoje). Šiame miestelyje yra sustojęs laikas, ir baisiame karštyje, beslampinėjant ištuštėjusiomis gatvėmis, gali susisukti galva. Pagalvosite, kad esate Makonde iš Gabrieliaus Garsijos Markeso „Šimto metų vienatvės“. Mompos miesteliui atsitiko taip, kaip Makondui, kai iš jo išvažiavo bananų kampanija. Mompos buvo vienas iš trijų svarbiausių uostų visoje Kolumbijoje, kai Magdalenos upe į šalies gilumą iš Kartagenos buvo plukdomi kroviniai. Tačiau pradėjus vystytis keliams ir automobiliams, upėje prisikaupus nuosėdų ir prekėms gabenti pasirinkus kitą jos atšaką, Mompos visi pamiršo, tad apie jo turtus ir pirklių galybę teliko byloti prašmatnios kapinės ir auksinėmis rankomis garsėjantys amatininkai – ir dabar Mompos gaminamos puikios supamos kėdes, metalo sietynai ir sidabro papuošalai.

Mompos mieste aš labai staigiai, per kokią valandą, gavau tiek saulės, kad nepaisant kremo su +50 faktoriumi nusvilau visą savo dekolte, ir vietiniai Ričardo giminės juokėsi, kad jei gringa pabus savaitę Mompos, atrodys tokia, kaip vietinė.

Iš Mompos mes iškeliavome į Kartageną – vieną gražiausių ir romantiškiausių miestų visame pasaulyje, tačiau apie jį plačiau ruošiuosi parašyti į žurnalą „Moteris“, tad laukite mano straipsnio, nes kol kas nuo svaičiojimų ir svaigimo apie Kartageną susilaikysiu.

Pabaigai tik noriu pasakyti, kad nors Kolumbija iki šiol yra didžiausia kokaino gamintoja pasaulyje, joje vienas didžiausių pajamų skirtumų tarp vargšų ir turčių, politinėse institucijoje įsigalėjusi baisi korupcija ir nesutvarkyta tokia visiems akivaizdi problema, kaip šiukšlių surinkimas, čia dabar gyvena laimingiausi žmonės pasaulyje. Paskutinių tyrimų duomenimis, 55,817 vyrai ir moterys buvo paklausti – „Ar esate laimingi?“, ir paaiškėjo, kad kolumbiečiai yra dvigubai laimingesni nei pasaulio vidurkis.

Kaip mes visi žinome, žmonės jaučiasi laimingi skaniai pavalgę, tad siūlau tradicinės sriubos iš Bogotos Ajiaco receptą.

Ajiaco sriubai reikės:

Skirtingų rūšių bulvių visų trijų spalvų: geltonos, baltos ir raudonos – kiekvienos po 3. Dėkit tokias, kokias rasit lietuviškas.

3 viščiukų krūtinėlių be skūrelės

2 kubelių vištienos sultinio

Kelių kukurūzo burbuolių

Kaparėlių

Grietinės

Žalių svogūnėlių

Druskos, pipirų

Česnako

Kalendros

Ir dar, jei iš kur nors gausit tokio kolumbietiško prieskonio, kuris vadinasi guascas (bet, manau, ir be jo bus skanu)

 Garnyrui reikės:

Ryžių

Avokado

Viščiuko krūtinėlę, kukurūzus, buljoną, kalendrą, svogūnus ir česnakus virkite apie pusvalandį, po to viščiuką ištraukite. Kukurūzą gali tekti pavirti dar ilgiau. Tada reikia ištraukti svogūnų laiškus, pridėti bulvių ir virti dar kokias 30 min, kol bulvės visiškai ištiš. Po to vėl į puodą įmeskite pasmulkintą viščiuko krūtinėlę, druskos, pipirų.

Prieš serviruojant įdėkite grietinės, kaparėlių ir šviežios kalendros, o sriubą, kaip tikri bogotanos, patiekite su virtais baltais ryžiais ir šviežiu avokadu (tiesiog pusė perpjauto avokado ir ryžių žiupsnelis žmogui).

O jei norite keliauti ne į Kolumbiją, bet į Londoną, visuomet galite įsigyti mano gidą.