Sveikinu bilietų į „Oneginą” laimėtoją

Praėjusią savaitę rašiau apie energingąją ir nenuilstančią bei talentingąją Dalią ir jos „Oneginą“. Tie, kurie įrašą skaitė atidžiai, pastebėjo, kad buvau paskelbusi mini konkursėlį, nes labai norėjau padovanoti bilietus į „Oneginą“. Žinote, jūsų visų komentarai, žinios ir išradingumas mane kiekvieną kartą nustebina, tai labai labai ačiū visiems, kurie parašėte. Pasakysiu atvirai, kad laimėtoją išrinkti buvo sudėtinga, nes kai kurie komentarai jau patys savaime kaip meno kūrinėliai. Visi pasiūlyti patiekalai tikrai nepadarytų gėdos poniai Larinai ir jos balių kaip reikiant papuoštų. Dabar bet kas, ketinantis surengti ištaigingą ir teminį 60-mečio jubiliejų kur nors sodyboj, perskaitęs šiuos komentarus gali susidaryti bent kelis pagrindinių patiekalų ir deserto stalo meniu.

Na o dabar apie laimėtoją. Jei turėčiau daugiau bilietų, tai laimėtojai būtų du: jaunoji būsimoji rašytoja Gintarė ir Nix. Nix parašė beveik referatą apie originalų Puškino „Oneginą“, Dalios Ibelhauptaitės operos interpretaciją ir savų prisiminimų improvizaciją to laikmečio tematika. Nix, tikrai fantastinis komentaras. Nix pagalvojo net apie kitą dieną ir jos meniu – cha cha cha, Suvorovo grikių košė pagirioms J Na bet… laimėtoja po kelių dienų abejonių skelbiu Gintarę, kuri sako, kad jei ateityje bus rašytoja, tai visiems pasakos, kad karjerą pradėjo mano blog‘e. Cha cha cha… Gintarės komentarą paskaitykite patys ir viską suprasite, kodėl jam negalėjau atsispirti J

(Gintare, parašykite man el. paštu beatosvirtuve@gmail.com).

Gintare rašo:

 2012 Lapkričio 21

Kai visos damos pasipuošusios ir su vyras elegantiškai išsibarusios (“pats susirask savo kaklaraištį, matai, kad plaukus suku”, “na, mielioji, greičiau greičiau, nueisim į vidurį baliaus” ir pan.) įžengia į puotos vietą pirmiausia nužiūri šeimininkę (ar pakankamai išsipusčiusi), o tada stalą (ar pakankamai ištaigingas). Ir jis privalo būti ištaigingas. Iš tiesų, tai jis pagrindinis baliaus dirigentas.

 Tas stalas tikras žaidėjas. Visa jo atrakcija žongliruoti ponių ir ponų emocijom, jausmais ir mintimis. Pavyzdžiui iškelia jis prieš akis puikų užkandį su menkių kepenėlėmis ir kikena žiūrėdamas, kaip viena dama tvardosi vos kąsniuką įsidėjusi, nes sijonas ir taip ankštokas, o kita nemėgsta ir nesupranta, bet įsidėjo dėl akių ir dabar bando nemačiom su vyru lėkštėmis susikeist. Juokiasi stalas. Linksmas jis, padykęs. Karštą patiekalą būtinai pasiūlo tokį, kad būtų tikras egzaminas valgytojams. Pavyzdžiui, keptą žąsį. Na na, mielos ponios, pirštinaitėmis dabintos, tai kaip čia tą sparnelį elegantiškai suvalgysit??? – šypsosi į ūsą stalas.

 Nepamanykite tik, kad stalas piktybinis. Jis šiaip, linksmų plaučių. Juk kompanijoms ir baliams gimęs. Ir jokiu būdu nėra nusiteikęs prieš damas. Vyrus per dantį traukia visa eile peilių ir šakučių, kurių paskirties šie nežino. Taip pat smagiais garnyrais, troškintomis žaliomis daržovėmis, kurias baliuje vyrai linksmai knaibo, nors namie tokių gavę, savo ponias skyrybų bylon patrauktų.

 Stalas turi daug sąjungininkų. Kėdės, taurės, lėkštės, įrankiai – visi jie išvien. Kėdės būtinai pasistiebia arba pritūpia, priklausomai nuo svečio stoto, kad arba smakrą ant lėkštės pasidėtų, arba stalą ant kelių ir krykštauja, iš šių mėginimo išlaikyti povų pozas. Taurės sukasi ir vartosi, maivosi ir juokiasi brangių gėrimų kutenamos, tikras iššūkis sugaudyti ir nedužusias išsaugoti. Bet stalai ir kėdės, įrankiai ir taurės turi sąžinę ir patys iki valiai pasilinksminę, leidžia pasilinksminti ir svečiams.

 Tada šie pereina prie švelnaus ir sukalbamo būdo desertinio stalelio. Dažniausiai jo draugai būna tokio pačio jaukaus būdo foteliukai, nedidelės stabilios taurelės, patogūs kavos puodeliai. Todėl, Larinos baliui būtinai reikėtų ir naminio likerio. Jei tradicinio tradicinio, tai širšių medaus, jei modernesnio, tai Avietinio. Prie jo garuotų juoda, tikra, tiršta kava ir burnoje tirptų koks geras Napoleonas ar eklerai. O vyrai prie kavos pasipilstytų konjako. Konjako taurės būna rimtos, nesimaivo, nesivarto, nejuokauja su ponais svečiais. Tad po deserto, visi užmiršta kokius pokštus krėtė pagrindinis stalas ir laimingi keliauja namo, minėdami ištaigingą puotą ir didžiuodamiesi savimi, kaip puikiai jie susitvarkė su kebliomis padėtimis. Nežino, kad tai stalas, baliaus dirigentas, pats siųsdamas jiems iššūkius, pats leido su jais susidoroti:)

 Štai toks turėtų būti Larinos balius, kurį prisimintų ne tik svečiai, bet ir dar ilgai išjungus šviesą naktį aptarinėtų kėdės ir stalai, tarškėtų indaujose lėkštės ir kikentų smagios taurės išsiilgusios švelnaus likerio lytėjimo savo kriauklėse.