Aš jau paskutiniame „Laimos” numeryje apie ridikėlius pasisakiau, tai dar kartą nesikartosiu apie tą prisirišimą, kuris atsirado ridikėliams dar mano bobutės Barboros ridikėlių lysvėje.
Kaip ir žadėjau, dabar pateiksiu receptą, kuris buvo jau kelis kartus išbandytas. Labai lengvas padaryti ir visų buvo labai teigiamai įvertintas. Kaip žinia, agurkas ir ridikėlis puikiai ir gerai žinomas duetas. Aišku, tradiciškai į kompaniją jiems primetama dar kokia salota, ir būtiniausiai mama grietinė. Mes juk taip mėgstam grietinę, tikrai geras dalykas ji yra su viskuo, bet kartais reikia ir grietinei duoti pailsėti. Taigi, kartą aš pjausčiau sau ridikėlius ir agurkus, jie abu taip dera ir sutaria lėkštėje, nes agurkas gaivus ir vėsus, ridikėlis – pavasariškas, traškus ir pikantiškas. Bet, sutikite, jiems truputį kartais trūksta gelmės ir smagumo. Taigi, aš galvojau, kaip čia to smagumo įpūsti jiems. Žinoma, labai tinkamas yra užpilas salotinis su medumi, garstyčiomis ir daug daug krapų (nepamirštant aliejaus ir acto arba citrinos sulčių), bet vis kažkaip ne taip… Bet man prieš akis mūsų vaisių dubenyje, kur susispraudę būna obuoliai, apelsinai, bananai ir dar koks pomidoras, pamačiau aš gi kivi vaisių. Vaikai mano labai mėgsta, tai vis nuperku. Jie, aišku, dažnai būna kieti ir rūgštūs, bet pastovėję dubenyje sunoksta. Taip taip, kivis ir buvo tai, ko trūko ridikėliui ir agurkui. Jis saldus ir rūgštus, primena agrastą, taigi, puikiai įsikomponuoja savo skoninėmis savybėmis į lietuviško sodo-daržo skonių gamą šioje mišrainėje…
Ar dar reikia rašyti receptą? Nes, man rodos, viskas aišku.
