8241
Beatos virtuvė

Reikjaviko Krapas

(12)

Viskas. Aš apsisprendžiau. Jei aš turėsiu kada nors kokią nors viešą maitinimo įstaigą, kokią nors valgyklą, aš ją pavadinsiu „Krapas ir burokėlis“. Ir krapams, ir burokėliams jaučiu didelę simpatiją ir beveik giminišką ryšį – ir vienam, ir kitam… Be abejonės, ir jūs tą patį jaučiate, kai valgote šaltibarščius. Kai ką šaltibarštiško aš jutau ir restorane „Dill“. Ir tikrai nenuostabu, kad restorane, pavadinimu „Krapas“, jų netrūko visokiomis formomis… Ir nemeluoju – tai buvo  ilgiausia vakarienė mano gyvenime. „Ir tai sakai, tu –lietuvė? Jūs juk per Kalėdas sėdit prie stalo kokias tris paras neatsitraukdami, čia gi jūsų sportas“, – demonstruoja žmonos gimtinės pažinimą Tomas.

Kai tik perskaičiau kažkur, kad Reikjavike yra restoranas, pavadinimu „Krapas“, aš žinojau, kad privalau jame apsilankyti. Nesvarbu, kas ir kaip – toks pavadinimas ne eilinis. Kaip ir, aišku, restoranas, kuris, pasirodo, jau veikia tris metus ir yra taip vadinamosios new nordic cuisine atstovas bei vietinės reikšmės pažiba. Kas ta new nordic cuisine? Na trumpai drūtai, geriausias pasaulio restoranas du metus iš eiles „Noma“,o Rene Rendzepi privalomas žinoti vardas, jei nors kiek domitės restoranų tendencijomis. O trumpai drūtai, tai beveik prieš dešimtį metų vyrukai su ambicijomis nusprendė atgaivinti, prikelti, atnaujinti ir išpuoselėti šiaurietišką virtuvę Tada jie parašė naujosios šiaurietiškos virtuvės manifestą, kuris ir tapo atskaitos  tašku šio judėjimo, kuris skandinavų restoranus ir maisto filosofiją išvedė į pasaulinės restoranų virtuvės priekinę eilę… Tos šiaurietiško maisto ir būtent koncepcijos esmė –  pagyra sezoniškiems vietiniams ingredientams, kitaip tariant grynumas, bet kartu  perfekcionizmas, ir aukščiausia  kokybė… Štai visai neseniai  kritikų kritikas,  mano manymu, geriausias restoranų ir ne tik aprašinėtojas A. A. Gill sako, kad geriausias jo šių metų  valgytas  dalykas buvo Stokholme… Bet nenukrypstu nuo temos, nors tame pačiame jo straipsnyje, manau, yra vienas geresnių sakinių apie silkę…

Na aš ne A. A. Gill, bet tęsiu toliau ir einu prie „Krapo“/“Dill“… Leiskite jus pakviesti į snieguotą Reikjaviką, kurio viena  gatvė man kažkaip priminė apsnigtus Kėdainius… Taigi krapo šefas, anot padavėjo su ruda  barzda, „Do you know Noma?“ Jis ten juos visus žinojo ir pažinojo, ir dirbo su jais ilgus metus. Suprask, jis ten, toj Danijoje, visko išmoko, tada jau į Islandiją grįžo ir pamanė – o ką, aš negaliu padaryt? Galiu. Ir padarė. Viskas čia kitaip nei galėtum įsivaizduoti. Visų pirma, tai vieta, kurioje jis įsikūręs. Aš iš karto banaliuoju būdu įsivaizduoju tokią medinę raudoną trobą su dideliais langais ir baltom langinėm bei gi arkliukų raižiniais. Stalą rezervavom Londone. Aštunta valanda – pats tas. Nusprendėme eit pėsčiomis, labai sveika pasivaikščioti prieš didelę vakarienę… Žemėlapis nuvedė prie Islandijos universiteto. Na gal ir panašu į Saulėtekį, jei jau klausiate… Bet nieko panašaus į restoraną, ir jokios bakužės nesimato… Bet pasiklausiam vienintelių sutiktų žmonių ir jie, pasirodo, ten pat, nes šiaip sau niekas ten nesišlaisto.

Restorane fotografuoti menkas malonumas, jautiesi kaip šnipas arba smulkmeniškas maisto blogeris, tikri kritikai nefotkina maisto….tai daro tik mėgėjai….kaip aš 🙂

…restorane viso vakaro metu buvo tik 8 poros. Ir keturi personalo atstovai: šefas ir jo padėjėja, taip pat someljė (airis) ir padavėjas (islandas rudabarzdis).  Aplinkui mirtina tyla ir nei jokio pianino, anei kito garso, tik koridoriuje banginių medžioklės vaizdai (paroda foto labai įspūdinga).Pradžioje, turiu pasakyti, kad tikrai nėra nei jauku, nei kažkuo ypatinga. Toks jausmas, kad esi muziejuje, kurio darbo valandos pasibaigė.

Kaip ir priklauso tokios koncepcijos restoranuose, iš karto pradeda tave virtuvė erzinti ir vilioti visokiais amouse bouche. Na tai tikrai yra žadintuvas jūsų skonio receptoriams. Jie du, bet vienas nuo kito nutolę maždaug 15- 20 minučių. (Kefyro putos su greitai marinuotu agurkėliu ir krapu, aliejumi, tirpsta burnoje ir truputį primena šaltibarščius. Vėliau – paplotėlis su kardamonu  ir  antiena.)

Meniu čia nėra, tik renkiesi, ar nori 5, ar 7 patiekalų vakarienės. Mes, aišku, renkamės septynis ir visus priderintus gėrimus, kaip ir priklauso… Aš pasakysiu atvirai, tikrai tikėjausi, kad bus silkės, ir atspėjau. Pirmas patiekalas yra silkė, kaip priklauso – su svogūnais marinuotais, rugine duona ir degtine bei alumi šalia ha ha ha jei jau kalbėčiau kaip malkas kapočiau.  Gėrimas šalia – islandiškas alus, kuris yra skaidrus ir šviesus bei malonus, ir krapų užpiltinė. Lėkštėje – marinuota silkė su svogūnais ir silkės ledais, kaip gi be jų?.. Skandinaviškos persaldintos silkės esencija visa sugrūsta į ledus. Kažkokia simfonija, o ne silkė… Geriausiai patiekalo išskirtinumą atspindi tai, kad Tomas, silkės nemėgėjas, suvalgo viską ir dar apsilaižo… Tiesa, negaliu nepaminėti ant visos silkės pabarstytų ruginių trupinių – traškūs kaip žvyras. Klausėm, kaip? Sakė – paslaptis… Trumpai apie krapų užpiltinę. Na, mielieji, tai kas tokią gaminatės namie?? Sakykite, nesikuklinkite. Manau, turėtų būt pats tas lietuviškam skoniui… Pastaroji, kaip buvo paaiškinta, su garstyčiomis ir obuolių esencija. Kai jos tik kokie 15 g, ji nepakartojama. Joje telpa visas lietuviškas daržas su obelų sodu, na bent jau man tokios vizijos buvo jos paragavus….

Silkė su apvalgytais ledais

Dabar leiskite pasakyti, kad toliau visi patiekalai tikrai ne vienas po kito, o reikėjo išlaukti, iškalbėti juos… Nes, kaip minėjau, visa vakarienė išsitęsė iki keturių su puse valandos… Taigi, aptarėm visą gyvenimą, visus banginius ir pabandėm išsiaiškinti, kodėl gi jie čia? Tik dėl meilės tam, ką daro, nes nepaisant to, kad tai buvo vienas brangesnių išėjimų mano gyvenime, bet manau, kiekvienas pinigas buvo to vertas, nes tiesiog neįsivaizduojamas kiekis pastangų, atidumo, išmonės ir kūrybingumo čia buvo įdėta.

Dabar nenorėčiau varginti aprašinėdama kiekvieną patiekalą nuodugniai tiek ilgai, kaip apie silkę… Vėliau valgėm žuvį, kuri buvo minkšta ir nedidelė su pankoliais bei traškiais kepintais migdolais. Negaliu nepaminėti saldžiausių, minkščiausių scallops su krapų aliejumi. Dar negaliu pamiršti duonos. Ta, kuri juoda, tai buvo juoda dėl salyklo neįsivaizduojamo kiekio, o balta baquette, kuri iš tiesų buvo brioche, ir įdomiausias dalykas, tai buvo toks iš pirmo žvilgsnio gintarinės spalvos sirupas, bet skonis… …kaip karamelės ir kažko dangiško, ir riebaus… duonai mirkyti, pasirodo. Kas? – O gi kepintas lydytas sviestas…Visi išvardyti patiekalai yra nedidelio pirmo patiekalo dydžio, tik menkė jų vietinė sūdyta/vytinta su raudonais kopūstais, svogūnais ir degintų porų aliejumi yra didesnė nei įprastai. Desertui išrakinėtos deconstructed obuolių salotos. Turiu pasakyti, kad desertas man patiko mažiausiai. Tiesiog nešoko ir nedainavo lėkštėje, kaip kiti patiekalai, o tiesiog…

Jei atvažiuosiu kada nors į Reikjaviką, ar dar eisiu į „Dill“? Be abejonės, tik gal jau jie kitą kartą greičiau suksis… Maistas buvo fantastiškas, nors sumokėjome, kaip ir sakiau, tikrai daug… bet komercijos čia nulis…

Tuo tarpu kitą vakarą laukė restoranas, kuris buvo pačiame miesto centre, tiksliau ten, kur ir yra visi miesto restoranai. Reikjavikas yra mažiausia Europos sostinė ir, atsiprašau labai, kad taip pasakysiu dabar (tikrai labai labai atsiprašau), bet Reikjavike yra turbūt 1000 proc. daugiau gerų restoranų negu Vilniuje… Ir dar yra mano svajonių kavinė, kurioje galima išsiskalbti rūbus… Ar gi ne rojus????

Bet nenukrypstam nuo temos. Kitą vakarą ėjom vakarienės į restoraną jau kaip ir priklauso. Ten, kur visi restoranai susispietę. Fish company tikrai atitiko visus mano įsivaizdavimus: medinis namas, dideli langai. Restoranais susirūpinom gal likus porai savaičių iki vizito ir – dėmesio! – vis tiek šeštadienį staliuką gavom TIK  22 vakaro… Iš tiesų, tai yra visiškai netinkamas laikas vakarienei. Jau yra per vėlu, todėl šioje vakarienėje iki galo taip ir nepasimėgavom šituo restoranu taip, kaip reikėjo. Bet nepaisant to, dienos žuvies patiekalas buvo stulbinantis. Restoranas tiesiog garavo ir pokšėjo nuo geros energijos užtaiso ir fantastiško maisto. Kaip ir minėjau, mano dienos žuvies patiekalas buvo nepaprastas… Bet jame neužsibuvome, nes netinkamas laikas buvo. Daugiau tokios klaidos stengiuos nedaryti. Jei gauni staliuką tik 10 val. vakaro, geriau jau visai neiti… Kalbu kaip pensininkė, kuri eina miegot iš karto po Panoramos…

Islandiškas digestivo beržų trauktinė, vyriška Birkir (turiu šiokių tokių vyriškų kvepalų natų) ir Bjork moteriškas variantas tas pats tik pasaldinta… Suvenyras kurio deja neįsigijome

Va štai taip trumpai apie maistą. Ha ha ha – neblogai trumpas, bet tik viena galiu pasakyti: kai mažai tikiesi, tai daug gauni. Ir šiuo atveju šalis puiki, nes vienodai gražiai sutaria ir gastronomija (čia man), ir visokios pramogos aštriajausmės (čia diedui mano), tai kodėl gi ne puiki šalis?

Ir, – ne, pūdyto ryklio neragavau… Čia yra vienas iš tų ypatingų delikatesų ir maistinių įdomybių. Taip pat neteko pasimėgauti  ir rūkyta avies galva – dar vienas islandiškas delikatesas… Nors paragavau jų simbolio paukščiuko mormono Puffin. Nes puffinu ypatingai šeimoje domimasi, vaikams buvo parvežti žaisliniai, nes Jurgis darželyje yra tų Puffinų Mormonų grupėje… Tai mama paragavo mėsos tų paukščiukų… Rūkyta, gardi, bet, anot sutuoktinio, menkai skiriasi nuo rūkyto lietuviško kumpelio…

 

 

 

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (12)
Komentarai
  1. Maisto Diletantė parašė:

    Ech kaip norėtųsi daugiau foto, bet suprantama, kad matyt ne fotografavimas rūpėjo 🙂 silkės aprašymas fantastiškas 🙂

  2. laura parašė:

    nuostabu…..rodos soti vien skaitymu………..

  3. Inger parašė:

    sakinys ypatingai suteikęs džiaugsmingos nuotaikos – „…Trumpai apie krapų užpiltinę. Na, mielieji, tai kas tokią gaminatės namie?? Sakykite, nesikuklinkite. …“ :DD

  4. Kristina parašė:

    Net seile nurijau, taip skaniai aprasyta 😀 Reiks kada traukt i Islandija, tik silta striuke kaip Beatos reikia isigyti 😉

  5. Kristina parašė:

    gal desertas maziausiai patiko del to, kad tikriausiai buvo be krapu 🙂

  6. Lietuve parašė:

    Jo, teko Reikjavike ragauti kažkokios pūdytos žuvies, kurią dar reikėjo ir patiems kepti ant to paties stalo, prie kurio sėdėjom. Egzotika-faktas (ypač skaudanti nudeginta lūpa-nugi ne kasdien sėdžiu prie stalo, kuris tuo pačiu yra ir viryklė). Irgi buvo brangiausias mūsų išėjimas vakarienei, beje, tikrai ne prabangiausiai atrodančiame restorane. Tikiuosi, Islandijoj dabar viskas pigiau nei prieš krizę.

  7. Meile C. parašė:

    As nemegstu ledu,bet dievinu silke. Kai mano kudikiai man ju siulo paragaut, vis sakydavau, kad valgysiu tik tada, kai jie bus silkes skonio… Visi tik pasijuokdavom. Ir stai, Beata nukeliauja i Reikjavika ir juos ten randa… Teks dabar vaikams sakyt, kad valgysiu, kai ledus tada, kai busiu Islandijoj ha ha ha

  8. niamniam parašė:

    ziauriai norisi valgyt po tokio skanaus skaitymo:)) o jau silke isivaizduoju kokio nerealaus skonio turejo buti…..silkes ledu neteko skanaut, tikiuosi teks:) laukiam daugiau kelioniniu straipsniu, galeciau visa para skaityt:)

  9. Italian's wife parašė:

    Dievinu keliaujant valgyti 😀 😀 😀 😀 😀 kartais vaziuoju i kita regiona savaitgaliui pavalgyti kazko… gal tai nenormalu, bet man prilygsta muzieju ir teatru aplankymui, gero restorano, dar geriau su zinomu chefu prie virykles, aplankymas. Gyvenimas yra skonis, geras straipsnis, labai noreciau i Islandija nuvaziuoti… ne tik pavalgyti… be abejo

  10. […] todėl ir pirmą patiekalą, kurį užsisakiau, tai dėl krapų aliejaus, nes prisiminiau krapo restoraną („Dill“) Islandijoje. Desertą praleidžiam, bet gaunam saldų […]

  11. Ieva parašė:

    Rejkjavike teko lankytis 2011-ų gruodį ir kaip mat įsimylėjau šį nedidelį bet tiek daug pasiūlyti turintį miestą. Plačiai išgirtam Fish Market (http://fiskmarkadurinn.is/english/) valgiau ‘spider maki tempura’, širdies draugas mėgavosi ‘sashimi on the rocks’, o draugai ‘fishmarket lobster soup’. Viskas buvo neapsakomo skonio (draugo sashimi tiesig tirpo burnoje)!!! Tiesa, restoranas buvo sausakimšas, bet aplinka labai jauki, o aptarnavimas irgi idealus. Įdomu tai, kad Islandijoje, kaip ir Japonijoje yra neįprasta palikti arbatpinigių (nors labai norėjos), ir daugelyje vietų ta pastaba netgi įrašyta į meniu. Kainos nors buvo ir nemažos, bet visi sutartinai stebėjomės, kad visgi lyginant su Londonu tikrai nedidelės (jau vien dėl arbatpinigių). Jei kitą kartą teks svečiuotis, tai būtinai rekomenduoju 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.