Praskelta galva ir kiti nusidavimai

Dabar truputėlis virtuvės stalo lygio gyvenimiškos filosofijos. Pamokamas nutikimas iš mano gyvenimo, kuris leido man suprasti, kad geriausia daryti vieną darbą, ir kai jį užbaigi, imtis kito, o ne vienu metu daryti iš karto aštuoniolika ir susimauti arba mano atveju — prasiskelti galvą.

Sekmadienį leidau sau neregėtą pramogą — po pietų dingti į viršų su sekmadienio laikraščiais ir pabandyti juos jei ne nuodugniai perskaityti, tai bent jau perversti. Tomas tuo tarpu išvedė vaikus į baseiną. Aš po kurio laiko supratau, kad užteks čia dykynėti, reikia kažką daryti, pvz., sutvarkyti virtuvę ir duoti darbo skalbimo mašinai. Taigi nusileidau ir vienu metu pradėjau iš karto du darbus: pasidaryti arbatos (ūpui pakelti), kimšti rūbus į skalbimo mašiną. Tada supratau, kad baigėsi skalbimo priemonė, taigi vidury viso daugiaveikiškumo atsitiesiau ir jau buvau beeinanti surasti po laiptais gamyklinio dydžio skalbimo skysčio butelio (laikomas po laiptais sandeliuke, nes niekur kitur netelpa), kaip tiktai bum oooooo mane sustabdė atidarytos spintelės durys (neuždariau, kai pradėjau ruošti arbatą ir nebaigiau). Man tada akyse ir galvoje atsitiko kregždutės kregždutės, dangaus gyvos žirklės, atkirpkit ir man gabalėlį dangaus... Oho. Trenkiau iš esmės ir į kampą, kregždutės nusileido, supratau – gyvensiu. Įvykdžiau užduotį – paleidau skalbimo mašiną. Ir supratau, kad paleidau ne tik skalbimo mašiną, bet ir sau kraują iš galvos. Skandalas — prasiskėliau galvą aš į tą spintelę, juk man tikrai daugiau nei 2 metai… Kur matyta??? Moteris metuose, bet vėpla, neuždaranti spintelės. Še tau boba devintinės, kaip sakant.

Pirmą kartą man įvyko toks dalykas. Tikrai nieko baisaus, nei reikėjo važiuot kur nei siūti, nei nieko ten daryti, bet faktas – galva praskelta kaip pas kokią girtuoklę. Tai va, pasimokykite iš manęs ir uždarykite spinteles, nes jei ne jums, tai kitiems tikrai pavojų jos kelia.

Virtualiai praėjusią savaitę gerbiamas Užkalnis ne taip tiesiogiai galvas skaldė, tiksliau, prašėsi eilinį sykį, prirašęs pašiepiamų tekstų apie ekologinį talibaną, ir natrio gliutamatą. Kur buvęs kur nebuvęs, į polemiką įsitraukė ir kitas gerbiamas ir tikrai LABAI gerai rašantis autorius ir žurnalistas Paulius Jurkevičius. Kurio knygą „Staltiesės ritmu“ jau perskaitėt (aš perskaičiau su malonumu) ir įvertinote autoriaus gražią ir sklandžią minčių raišką bei misiją paprotinti lietuvius pietauti laiku, nešlamšti picos su majonezu ir pomidoru padažu ir neužsigėrinėti tos picos latte. Pauliaus Jurkevičiaus atsakas, na gal net ne atsakas, o monologas su Užkalniu šiek tiek kitokiu tonu nei akiplėšos Andriuko rašliava, tikrai vertas skaitymo. Žmonės iš Kauno šneka, kad Užkalnis tais laikais, kai visi maistą gardino „Vegeta“, buvo Jurkevičiaus studentas… Aš nesibrausiu su savo pastabom, nes nematau reikalo, viskas pasakyta abiejose publikacijose ir skaitytojų komentaruose po jais. Tik vieno gailiuosi — kai beveik prieš metus buvau tolimuose kraštuose, ir ten maisto parduotuvėje šalia visokiausių prieskonių sau legaliai ir gražiai stovėjo dideli indeliai su kai kuo, kas atrodė kaip paprasčiausia druska, bet ne druska ten buvo, o taip ir užrašyta — natrio gliutamatas (tiesa, angliškai) — aš pakraipiau kaip bobutė galvą, norėjau dėl smagumo nusipirkti (reikėjo, tikrai reikėjo, būtų puiki dovana Užkalniui artėjančio gimtadienio proga), bet praleidau progą, nenusipirkau, ir dabar jau nežinia, ar begrįšiu į tuos tolimus kraštus (St. Kitts and Nevis). Todėl neteks man puikia dovana pradžiuginti garbaus autoriaus. Bet ne bėda, jei labai norėtumėt, visada galite to gliutamato švariausia forma įsigyti ir Vilniuje. Taigi jei dar neskaitėte, būtinai perskaitykite dar vieno mano labai mėgstamo lietuvių autoriaus, rašančio LABAI įdomiai ir ne sausai maisto ir gyvenimo temomis, Giedriaus Vilpišausko, prieš daugiau nei metus parašytą, puikų  straipsnį šia tema.

Tai tiek apie praskeltas galvas ir skonio stiprintojus, o tiems, kuriems kraujo spaudimas pradeda kilti ir semti krūminius dantis kalbant ar net galvojant apie šias ir kitas temas, panaudosiu mokyklos laikų frazę – nervus į konservus. Geros ir darbingos savaitės…

Aš jum šią savaitę siūlau kada nors išsikepti paprastą obuolių pyragą ar išsivirti brokolių sriubos su pesto. Manau, mano galvai gydyti tokia sriuba bus pats tas, o obuolių pyragas tikrai padės viskam tvirtai užgyti.