Praėjęs savaitgalis buvo itin smagus. Praleidau jį geriausių draugių kompanijoje. Nėra nieko smagiau nei pasibūti su geriausiomis draugėmis, kai liežuviai plaka visu tempu ir vitaminai tik gaminasi ir gaminasi, taip gerai ir smagiai laiką leidžiant. (Jei nežinojot, tai tyrimais įrodyta, kad liaudiškai tariant, – pletkavoti yra sveika ir labai smagu, bet kažkodėl pletkavoti yra toks nelabai teigiamą atspalvį turintis žodis, tai jį mes pervadiname – pasidalinti ir aptarti gyvenimo naujienas ir reiškinius). Bet aišku, kartais moteriškose kompanijose ne tik endorfinai gaminasi, bet ir žiežirbos skraido, ir kirviai beveik yra galandami. Aš ir pati kartais nesusivaldau ir pasakau ką nors aštriai, nemandagiai ir tiesiog bjauriai. Aišku, paskui labai labai gailiuosi ir graužiuosi, ir ant savęs sau piktai burnoju. Tačiau nieko negali padaryti, juk ima ir išsprūsta kartais kokia nesuvaldyta frazė ar gal pusiau piktai, pusiau juokais pasakytas komentaras. Manau, taip ir atsitiko, kai neseniai Facebook‘e nei iš šio, nei iš to tarp dviejų skaitytojų atsitiko žodinės peštynės, kurios nepraslydo nepastebėtos kolegos Andriaus Užkalnio, ir jis ėmė ir tą apsiburnojimą persispausdino į savo tinklaraštį.

Noriu tik pasakyti, kad nesvetimas pasiburnojimas yra niekam. O gal ir aš kalta, nes apsižodžiavimą pastebėjau vėliau ir pati nespėjau nieko pasakyti apie gerbiamą šafraną. Nors tiesa, kiekvieną beveik dieną tikrinu, ko jūs klausiate ir kalbatės Facebook‘o puslapyje, bet, atleiskite, ne visada spėju atsakyti ir komentuoti, be to, aš tikrai ne į kiekvieną klausimą turiu atsakymą (ir taip jaučiuosi lyg dirbčiau Facebook‘e). Stengiuosi kiek galiu ir tik noriu pasakyti, kad visiems, kurie vieni kitiems pataria, labai dėkoju, nes tikrai iš tų trumpų pokalbių galima daug dalykų sužinoti.

Kitas dalykas: jau esu gavusi pastabų, kad per retai rašau į tinklaraštį, tai noriu truputėlį papasakoti, ką veikiu, kad negalvotumėte, kad kiekvieną dieną mirkau kojas bliūde, darausi pedikiūrą ar kaip kitaip miegu ant pečiaus ar šieno kupetos. Visų pirma, turiu du mažus vaikus, ir kiekvieną savaitę turiu išskalbti ir sulankstyti krūvas skalbinių ir rūbų. Apie pusryčius, pietus ir vakarienes jau nekalbu, o kur dar būreliai, užsiėmimai ir žaidimų pasimatymai (ai, tiesa, dar yra vyras, kuriam, ne paslaptis, dėmesio reikia, o kur dar mylimos draugės ir visi kiti socialiniai užsiėmimai). Be viso šito, šiuo metu po truputį yra konstruojamas ir remontuojamas puslapis, kuris, tikiuosi, po mėnesio kito pasirodys eteryje. Ten bus ir blogas, ir bus visi sutvarkyti receptai, taip pat, kaip ir kažkada sakiau, norėsiu ten įrengti svečių kampelį, kur stovės minkšta sofa ir kur kiekvieną savaitę pakviesiu po svečią, apie jį papasakosiu (arba leisiu patiems pasipasakoti ir publikuosiu jų receptą); tada būtiniausiai bus įrengtas forumas, kur galima bus pasikalbėti aktualiais klausimais. Pavyzdžiui, kokį tortą kepti vaikų gimtadieniui, kaip išimti dėmės iš mėgstamiausios suknelės (aš neseniai pabandžiau su Fairy – labai pavyko) ar gal net pasiburnoti galima bus. Aš, kaip žinia, jau gyriausi, kad internetuose suprantu nedaug ir protingi žmonės sako, kad tuos forumus reikia kažkaip prižiūrėti, puoselėti ir laistyti… Pamatysim, gal pavyks, o gal ir ne. Jei forumas nepavyks, tai uždarysim jo duris, pakabinsim spyną ant jo durų ir ten laikysim visokius daiktus ir perskaitytus žurnalus. Forumo norisi tam, kad nors Facebook‘as yra geras dalykas, bet ten užvesti pokalbiai stichiškai atsiranda ir paskui dingsta, ir juos sunku surasti ar jais vėliau naudotis. Dar kitas dalykas, kuris bus naujoje svetainėje, tai bus PARDUOTUVĖ, kurioje galima bus įsigyti knygų ir kitų dalykų… Tų kitų dalykų bus nedaug, bet vienas kitas bus, tai aš dabar ties tais dalykais visaip stengiuosi, kai jau galėsiu, tai būtiniausiai pasidalinsiu naujienomis. Knygų parduotuvę noriu įrengti tam, kad kažkaip pastebėjau, kad visai nemažai žmonių, ypač iš užsienio klausia, kur įsigyti, kaip atsisiųsti ir t. t. Žodžiu, kodėl gi ne?

Na, o jei pradėjome kalbėti apie knygų prekybą, tai papasakosiu apie kitą dalyką, kuriam reikia mano dėmesio ir kodėl stokoja dėmesio blog‘as. Jau kalbėjau čia apie koplytstulpio projektą. Trumpai priminsiu, kad lietuvių bendruomenė UK inicijavo Lietuvių sodyboje stovėjusio ir nuo laiko tėkmės nunykusio, audros nulaužto koplytstulpio atstatymą. Nuostabų koplytstulpį išdrožė vienas geriausių Lietuvos medžio meistrų Vytautas Ulevičius. Aš esu labdaros fondo „Tiltas trust“ patikėtinė ir visi finansiniai dalykai tvarkomi per fondą, todėl esu viena iš iniciatyvinės ir vykdomosios grupės narių. Tai visų pirma, noriu pasidžiaugti, kad tai bus pirmas paminklas – skulptūra Lietuvai pastatyta šiais jubiliejiniais Nepriklausomybės dvidešimtmečio metais. Kaip žinia, aš atsigabenau ir pardavinėjau savo knygas, kad galėčiau surinkti pinigų šitam dalykui, taigi visiems labai dėkoju, kurie pirko knygą. Todėl aš pervesiu į „Tiltas trust“ fondą keturis šimtus svarų. Taigi, visiem labai ačiū, ir jei norėtumėte sužinoti daugiau, praneškite. Dabar dar liko dideli koplytstulpio darbai: jį reikia atgabenti iš Lietuvos ir pastatyti rimtus pamatus (didelis ir sudėtingas darbas, man visai nesuprantamas, bet turime žmogų, kuris apsiėmė vadovauti pamatų pastatymo darbams). Pranešiu, kaip seksis, bet koplytstulpio šventinimas planuojamas Sekminių šventėje gegužės 30 dieną Lietuvių sodyboje.

Jau ant nosies gegužė ir jau tuoj tuoj vasara. Skandalinga… Geros savaitės 🙂

Dabar trumpai apie lašišą laukinę. Nežinau kaip jūs, bet aš visada esu labai imli visokioms akcijoms ir nu0laidoms, ir specialiems pasiūlymams. Todėl neretai prisiperku, ko man visai nereikia, todėl, kai einu į parduotuvę, tai stengiuosi: a) neiti alkana, b) nepasiduoti visokiems pigiems triukams „perki vieną – gauni du“. Bet jei koks nors geras dalykas siūlomas labai malonia kaina, tai griebiu kuo greičiausiai, imu ir bėgu neatsisukdama, kad neapsigalvočiau ir kad niekas neatimtų laimikio. Štai praėjusią savaitę tokiu būdu nukoviau laukinės lašišos pusę. Ir labai greitai ją įprasminau. Toks labai moteriškas, sakyčiau, patiekalas išėjo: ir elegantiškas, ir bulvių anei jokių ryžių čia nepridėjau, nors manau, laukinių ryžių mišinuko samtelis visai tiktų.