Žinote, yra toks angliškas posakis, ladies who lunch. Tai yra tokios ponios, kurios visada gražios,visada plaukais kaip iš kirpyklos, išpūstais, glotniais, jokio skubėjimo, jokio sumuštinių šlamštimo ir streso šešėlio – ramybė!!! Na galbūt koks nors susierzinimas lengvas, nes draugė vėluoja arba valykla ne taip išvalė kašmyrinį paltą. Tai ponios, kurios negaliu sakyti, kad nedirba, bet kad neturi grįžti prie darbo stalo į ofisą – tai jau tikrai.  Galbūt palikimas, gal turtingas vyras, gal gerai įsuktas verslas ar stabilus konktratas… kas čia žino? Vaikai jau paaugę, mokyklose, universitetuose ar dar kur nors arba tokio nepatogumo kaip vaikai jų gyvenime iš viso nepasitaikė. Faktas, kad vaikų šalia nėra arba jie labai suaugę ir elgiasi mandagiai bei civilizuotai.  Nes tos mamos, kurios su mažais vaikais  (AŠ) – tai tikrai nors lygiai taip pat pietauja, buriasi, bet jos elgiasi visai kitaip ir kitokias garso bangas skleidžia. Tai aš dabar pasisakiau apie tą stereotipą anglišką, tų ladies who lunch. Jų Lietuvoje yra gana mažai, palyginus su Londonu. Tiksliau, vienoje Lodnono gatvėje, man geriausiai pažįstamai tokių ponių susitelkimo vietoje, gerojoje Westborn grove – jų yra daugiau nei visoje Lietuvoje (tarp Nicole Farhi, Jigsaw, Sandro, Couples ir Joseph parduotuvių įsispraudusiuose restoranuose tokių ponių pamatysi dažnai – jos it nulietos, palinkę ties savo salotomis su ožkos sūriu ir karamelizuotais riešutais).

Tiesa ta, kad aš kartais irgi noriu tokia būt!  Nors kartą per ….hmmmm….na kartais, kitaip tariant. Ir va štai neseniai įvyko tokie maloniai maloniausi pietūs, tiesa, aš pati juos paruošti turėjau, bet tai ar čia nepatogumas? Čia malonumas! Net taurę vyno raudono itališko pakėlėm.

O pietų atėjo jaunos ir gražios poetės Indrė Valantinaitė ir Ramunė Brundzaitė, tai kaip gi kitaip tokius pavadinsi, jei ne pakylėtais pietumis, bet lygiai taip pat jie buvo malonūs, švelnūs, skanūs ir nerūpestingi.

Kad ir kaip mums atrodytų statusas „poetė“ pakylėtas, merginos, aišku, elegancija vidinę skleidė neprašytos, bet tauškėjimas – lygiai toks pats malonus. Kokios ir kodėl poetės svečiavosi? Žinoma, kad poečių poetės, tos su kuriomis šiais metais laimė nusišypsojo kartu prie vieno bendro projekto būti: mano naujausios 2014 metų planuotės: darbai, idėjos, poezija, kurioje be nuostabių nuotraukų bus ir poezijos.  Apie tai, kokia ta mūsų planuotė jau apdainuota ir pasirodys ji dienos šviesoje jau netrukus, ir būtinai dar apie ją papaskosiu. Šiais metais ji buvo įkvėpta mano kelionės Tanzanijoje ir artimesnės pažinties su Virginija Kochanskyte, kuri be abejonės yra viena geriausių ir nuostabiausių ne tik poezijos skaitovių bet ir specialisčių.

Poetės abi: ir Indrė ir Ramunė – jaunos bei gražios. Klausiau jų kaip rašosi poezija? Jei reikia mokytis kaip – tai geriau nerašyti sako jos… Tai va čia nenupasakosi, bet kam gi mums, mirtingiesiems, bandyti poeziją kuriti – darykime tai ką mokam geriausiai, todėl aš ir nemėginu savo laimės ketureiliuose, nežinočiau nuo ko pradėti. O Ramunei ir Indrei tai einasi puikiai, kuo puikiausiai, sakyčiau, o aš tuo tarpu gal apie burokėlių salotas papasakosiu? Bronė neatstoja, žinutėm persekioja, reikalauja receptą pasakyti, o ir Ramunė su Indre maloniai pagyrė ir man pačiai LABAI jos patiko, tai štai prašome – poetiškos burokėlių salotos ypatingiams pietums.