Pirmiausia, tai turiu prisipažinti, kad nors esu aplankius ne vieną viešo maitinimo įstaigą Lietuvoje ir Londone, vis pirštai neprieina parašyti, o kai neateina, tada pasensta reikalas ir viskas. Bet visa laimė, kad mane gelbėja mano draugė Lapė Patarėja, kuri apsilankė neseniai vienoje blyninėje ir nepatingėjo, kaip visuomet, parašyti gerą ir negailestingą apžvalgą. Aš nesu tokia drąsi kaip mūsų Lapė, bet ketinu mokytis drąsos iš jos. Taigi, skaitom Lapės išmintį apie blynus ir jų nuklydimus, paklydimus ir naują blynininių tinklą Lietuvoje… Mūsų Laputė, irgi kaip visuomet, nesinešioja fotoaparato, nes nenori sukelti įtarimų ir būti demaskuota, todėl, nuotrauką turėjau surasti pati, ir ją radau La Crepe Facebuko puslapyje, dar tiesa, Google pasiūlė labai naują pranešimą spaudai apie milionus, kurie investuojami į restoranų tinklus, ir tai aišku yra puiku, jei įdomu, paskaitykite, o dabar tegul kalba Lapė Patarėja. Beata.

Pradėsiu labai originalia formuluote: kur buvusis, kur nebuvusios, staiga visuose prekybos centruose pradėjo dygti „La Crepe“ blyninės.
Priklausau tai žmonių kategorijai, kuri panašius tinklus, visokias čilipicas, katpėdėles ir pan. laiko kažkokiu nesusipratimu ir ignoruoja, bet pastaruoju metu manyje kirba noras padaryti malonių atradimų ir tarp tokių užeigų. Galų gale, negali gi kasdien eiti į prašmatnų restoraną – tiek dėl išlaidų, tiek dėl laiko stokos, tiek dėl tikimybės nebejausti šventės malonumo.
Tai štai, vieną tokią popietę, kai alkana su reikalais atsidūriau „Panoramoje“, pamaniau, kad pats metas išbandyti „La Crepe“ ir pavalgyti kokio nors nepretenzingo maistelio. „Panoramoje“ „La Crepe“ pakeitė prieš tai buvusią užeigėlę, berods, vardu „Briuselis“. Tik pasodinta už staliuko, iš karto įvertinau skirtumą tarp vieną užeigėlę turinčių restoratorių-want-to-be ir tarp į efektyvumą ir pelną orientuotų verslininkų („La Crepe“ priklauso „Vičiūnų restoranų grupei“): įrenginėjant blyninę, skirtingai nuo prieš tai veikusios vietos, išnaudotas kiekvienas laisvas plotelis ir taip išlošta vietos staliukams. Beveik visi užimti net ir gerokai po pietų – gal tai geras ženklas?
Tačiau likusį laiką neapleidžia jausmas, kad vis dėlto patekau ten, kur mieliau investuojama į interjerą, nei į virtuvę.
Tą patį įspūdį sukelia ir meniu – pernelyg gausus, pernelyg gražus, pernelyg iliustruotas, žodžiu, pernelyg aiškiai rodo, jog kūrėjai yra geresni verslininkai ir rinkodarininkai nei gero maisto vertintojai. Lankytojų pasirinkimui – daug lietinių su įvairiausiais įdarais, nuo tradicinių su varške ar sūriu iki įdomesnių su saldžiarūgšte vištiena, taip pat salotos, sriubos, picos, desertai.
Mano pasirinkimas – lietinis su varške ir lašiša bei paprastas lietinis, be įdaro.
Čia turiu pasakyti, kad apskritas blynas per visą petelnę, kaip jį vadindavo mano močiutė, gero meistro rankose yra absoliučiai tobulas patiekalas: skanus ir vienas, ir su grietine, ir su uogomis, ir su kokiu tik sugalvosi įdaru, ir šiaip – nuostabus geros namų virtuvės dalyvis. Iškepti jį, beje, nėra taip jau paprasta: gerumas labai priklauso ir nuo vykusiai užmaišytos tešlos, ir nuo keptuvės, ir nuo kepimo ugnies, ir nuo paties kepėjo kantrybės stovėti amžinybę prie plytos. Tas lietinis gali būti plonas ir traškus, o gali būti plonas, bet purus ir minkštutėlis, tirpte tirpstantis burnoje. Aš vaikystėje užsitepdavau grietinės ir susisukdavau tokią trūbelę, pro kurios galus ištirpusi grietinė varvėdavo – ojei, nieko nebūdavo pas močiutę skaniau! Teisybės dėlei ir draugės pamaloninimui pasakysiu, kad Beatai visada pavyksta iškepti labai gerus blynus – ne veltui receptus knygose dalina. Aš gerą tešlą užmaišyti jau moku, bet tikriausiai niekada neišmoksiu kantrybės stovėti prie viryklės ir žongliruoti keptuvėmis. Bet čia mano patirtis rodo, kad tokių lietinių kepimą yra puikiausiai įvaldžiusios visokios eilinės valgyklėlės ir vietinės reikšmės užeigos, kur už virtuvę atsakingos storos, nuo karščio suplukusios tetos, kurioms nieko nesako foie gras, o meistriškumo viršūnė yra sūriu užkepta vištienos krūtinėlė su ananasu ir „pikantišku“ padažu, patiekiama paskandinta tarp ryžių, apelsino riekelės, trijų rūšių daržovių ir būtinai – šlaputėlio salotos lapo, bet vat šitos paprastų valgyklų šefės daro mamos gamintiems prilygstančius cepelinus, o jau gerą lietinį per visą petelnę iškepti iš viso yra juokų darbas. Todėl aš, jei jau atsiduriu panašioje valgykloje, dažnai renkuosi lietinius ir paprastai nenusiviliu. Ir būtent todėl aš maniau, kad gal „La Crepe“ blynai bus panašus į tuos, kokius duoda paprastose valgyklose pietų metu.
Nežinia, ar todėl, kad prie keptuvių nesimatė nei vienos blynų kepime patyrusios tetos, ar dėl kitų priežasčių, bet galiu pasakyti, kad „La Crepe“ blyninėse lietinių kepti nemoka. Varškės ir lašišos įdaras – ok, gal galėtų būti daugiau, bet šiaip buvo geras. Tik esmė ta, kad mažiausiai pusę lietinio su įdaru skanumo lemia būtent pats lietinis. Aš, kadangi buvau užsisakiusi vieną ir be įdaro, turiu pasakyti, kad jie abu buvo maždaug popieriaus skonio, sausi ir guminiai. Ir dar kaip reikalas atšalę, kol pasiekė mano staliuką.
Visa kita – aptarnavimas, patiekimas buvo normalus ir niekuo neypatingi, todėl atskirai neaprašinėju. Gal tik paminėsiu malonią smulkmeną – kramtomosios gumos pagalvėlė, patiekiama kartu su sąskaita. Kam pavalgius ėda rėmuo, turėkit minty, kad kramtomoji guma padeda.
O lietinių daugiau eisiu valgyti tikrai ne į „La Crepe“, o verčiau pas mamą, tetą, Beatą arba ten, kur juo kepa geriausiai Vilniuje – Pilies kepyklėlėj.

Jūsų nuolanki patarėja Lapė