Žinote per kiek laiko Mo Farrow nubėgo 5000 m? Per 13 minučių ir  41 su trupučiu sekundės. (Jei jo nežinote, tai jis dvigubo aukso medalininkas, Team GB atstovas, ilgų  nuotolių bėgikas.) Aišku, dar po sekundžių yra tos sekundės dalys, kurios iš esmės Olimpiadoje yra karalienės. Niekur kitur tik sporte 1 sekundė yra skirtumas tarp medalių, prizinės vietos, tarp olimpinės pakylos ovacijų, himno  ir tiesiog suoliuko. Visos šios pastarosios trys savaitės buvo man neeilinės. Aš netapau sportiškesnė ir jei mane išleistų į bėgimo takelį su gerb. Mo, tai jis nubėgtų, tada dar spėtų perskaityti visą spaudą ir išgerti arbatos, pamiegoti, ir tada jau aš atbėgčiau… Visus kartus, kai turėjau progą stebėti atletus iš arti, galvojau: neįtikėtina, kokia jėga, kokios pastangos, kokie raumenys, kokie pasiekimai. Bet įprasta į juos žiūrėti su susižavėjimu – juk sportininkai yra tikrosios  žvaigždės… Man smalsumas visada kirbėjo, o kažin kiek normalus eilinis pilietis galėtų numesti, nubėgti, nušokti, pataikyti… ir t. t. Man vakar net užėjo liūdesys, kad Olimpiada baigiasi, ir, manau, ne man vienai, daug kam tai buvo ypatingas laikas – visiems. Ir ne tik tiems, kurie laimėjo…

Iš tiesų, kol dirbau Olimpiadoje, man atrodė, kad buvau išėjus iš namų… Tikrai… Man visos dienos susimaišė į vieną, nebeatrenku, kur ir kas. Suspėti galvoti temas, filmuoti, montuoti, bet dar ir viena ranka vos vos vieną kitą namų kampą laikyti. Keletą dienų, kai pirmą savaitę kėliausi 6 ryto, valanda prie kompiuterio laiškams, tekstams ir t. t., paskui dar porą kartų netgi sugebėjau prieš išeidama sriubos išvirti, supratau, kad neįsivaizduoju, kaip galima prižiūrėti vaikus, namus ir šitaip dirbti, ir neišprotėti arba kitų iš proto neišvesti… Taigi, nesiginčijau, kai anyta pasiūlė vaikus ir šunį atvežti į kaimą. Taip ir padariau. Vaikai buvo kaime penkias dienas, o visą kitą laiką leido su mūsų puikiąją vaikų drauge ir ganytoja Kristina… Viena mano draugė man parašė, kad ji dabar turbūt mane daugiau mato per teliką negu mano šeima… Tikrai, man tai buvo pats didžiausias pasiaukojimas, ir tikrai jaučiuosi pavargus… Ir labiausiai noriu nieko neveikti… Ir būti su vaikais… Pirmas dalykas, kurį padariau pabaigus darbus, tai padariau balandėlių…

Maistas Olimpiadoje nebuvo blogas, media valgykloje pasirinkimas platus. (Aišku, olimpinio kaimelio, kur atletai valgo, maistas daug daug daug įvairesnis, vieni gyrė, kiti peikė, o aš padariau tokį reportažą, kur kaip vagis rankinę pasikišus po pažastim buvau, o taip, kaip pagauta, atrodžiau todėl, kad mikrofonas buvo rankinėje… ir ten, atletų valgykloje, filmuoti negalima, todėl taip ir atrodė viskas.)

Aš kartais net neturėdavau laiko nueiti į  valgyklą, tai labai sėkmingai valgydavau sushi iš kavinės, jis buvo tikrai labai neblogas… Taigi, po trijų savaičių tokio maisto… norisi tik balandėlių… Receptas – iš senų laikų, aš nuo jo nenukrypstu, labai mėgstu naudoti savojos kopūstą ir dar dedu visokių daržovių į mėsą – būtinai saldžiųjų pipirų, morkų ir šviežių svogūnų arba porų, tik aš  ryžius keičiu tai tuo, tai anuo. Vienas geresnių variantų yra su kinvos kruopomis arba perlinėmis kruopomis… Tai tiek apie balandėlius...

Entuziazmas ir euforija

Tai dažniausiai mane lydėję jausmai Olimpiados metu, bet ir juos jau beveik visai išnaudojau. Dabar privaloma tvarka turiu pagulėti ant žemės ir pabūti truputį miške. Tad  tai ir darysiu… Olimpiadoje pamačiau ko nemačius, ir džiaugiuosi, kad galėjau būti jos viduje. Olimpiniame stadione buvau tik kartą, krepšinio arenoje – du kartus, dar ėjom  su savo bilietais žiūrėti sinchroninio plaukimo. Olimpinės žaidynės yra didingiausias dalykas, aš dar labiau jomis žaviuosi, man tai – žmonių šventė, geriausių  žmogaus galimybių ir pasiekimų  olimpas…

Televizija

Man, paprastai dirbančiai iš namų, labai patiko važiuoti į biurą… Visas tas tris savaites. Tiesa, man jų jau užteko per akis. Kelionė trukdavo valandą. Pasiilgau savo naminio ofisiuko, kuriame dirbu ir rašau. Ten, tiesa, pripuldavau anksti ryte. Rašydama savo trečią knygą buvau išsiugdžiusi įprotį rašyti anksti ryte, kai vaikai dar miega. Paskui dar porą valandų prisėsdavau, kai vaikai jau miegodavo… Man 14 valandų diena yra norma, taip maždaug ir buvo Olimpiados metu, bet grįžus namo jau nebegalėdavau fiziškai pavilkti kojų iki  kompo, tai tik žiūrėdavau BBC… Per BBC iš tiesų nieko kito nerodė, tik Olimpiadą, arba jei ir rodė, man buvo įdomus tik vienas dalykas… Lietuviškų TV kanalų nepasitaisiau, kartais pažiūrėdavau „Londoniadą“ internetu… LRT biuras buvo toks mažas, kad  visi suėję neturėjom užtektinai kėdžių, bet labai gyvybingas, darbingas, linksmas ir darnus. Tiksliai neskaičiavau, bet man rodos, kad paruošiau apie 20-30  reportažų. Matėt, nematėt, bet man tai buvo unikali darbo aikštelė, nes Olimpiadoje kiekvienas kampas turi ką papasakoti… Džiaugiuosi, kad galėjau pati pamatyti šitą olimpinę  virtuvę.  Dabar mane jau greitai matysite per TV3, naujas sezonas jau visai čia pat.  Prieš tai turiu susikaupt ir truputį pailsėti… O antradienį parodysiu savo naujos knygos viršelį – mano didžioji naujiena… ir viską papasakosiu. Va taip ima ir supuola dalykai – visada vienu metu.

Dabar jau šiek tiek jaučiuosi kaip išsikrovusi baterija. Tiesa, balandėliai ir pora dienų namuose bei šiek tiek buities darbų truputį pakrovė, bet dar ne visai, todėl dar vis graudinuosi žiūrėdama olimpines transliacijas, pavyzdžiui, kaip Ugandos maratonininkas laimėjo auksą… Tik antras auksas jų šalies istorijoje, tai kaip nesigraudinsi???

Dalyvauti olimpinėse žaidynėse man buvo ir yra svajonės išsipildymas.

P. S. Kai jau parašiau, Laura Asadauskaitė laimėjo auksą… Taigi, sėkmingiausios olimpinės žaidynės LT istorijoje. Džiaugiuosi, kad buvau nors dalimi to, nors truputį,  bet manau, visi mes buvome šių žaidynių dalimi – vieni prie teliko,  kiti arenose, bet labiausiai turime būti dėkingi visiems sportininkams, kad jų dėka galime patirti tą neįkainojamą džiaugsmą ir pasididžiavimą, kurio su niekuo nesulyginsi… Ir dar: Londono Olimpinės žaidynės Lietuvai bus ne tik geriausios pasiekimais, bet, manau, ir tuo, kad žaidynės dar niekada nebuvo taip arti „namų“. Kiek lietuvių prisidėjo prie šių žaidynių, pradedant statybomis (žinau, kad tikrai daug lietuvių dirbo), baigiant savanoriavimu Olimpinėse žaidynėse. Po keturių metų tiek lietuvių Rio tikrai nerasime, tai dar kartą noriu pasidžiaugti su jumis…