Ar atsimenate , ką veikėte per praėjusių metų šventes? Su kuo sutikote naujuosius? Ką dovanojote kitiems? Ir ką padovanojo jums? Aš niekada neatsimenu dovanų… Ne dėlto, kad jų nevertinčiau. Tiesiog manau, kad ir aš, ir daugelis gyvena pertekę daiktų. Ne vien daiktų – ir emocijų, įspūdžių, lūkesčių…

Nuo pat vėlyvo rudens trimituojami Kalėdų laukimo ir pasiruošimo joms signalai, pranešimai, akcijos manęs tikrai nebukina, bet kai kam gali sukelti nemenką stresą: „O Viešpatie, kaip čia dabar nepražiopsoti to didžiojo džiaugsmo, juk privalu jį patirti!“ Kiekvieno džiaugsmas skirtingas, tad pabandysiu ir aš aprašyti kokius penkis dalykus (galėčiau visus penkiolika, bet neužteks vietos), kurie labai patinka per šventinį periodą.
– Man Kalėdos prasideda ne tada, kai pirmą kartą pamatau kokią nors spindinčią reklamą ar mėsininkas primena, kad jau laikas užsisakyti kalakutą, o tada, kai pirmą sykį išgirstu „Wham!“ „Last Christmas“ per radiją. Būtinai per radiją. Jei klausau George’o Michaelo geriausių dainų albumo ne kalėdiniu sezonu, ją privalomai praleidžiu – man ji netinka kitu metų laiku… Kalėdinės dainos yra pusė džiaugsmo. Mes kažkuriais metais net išsispausdinome populiariausių žodžius ir jas traukėme kalėdinio vakarėlio metu. Rekomenduoju – geriausias būdas ūpui pakelti ir tikram džiugesiui sužadinti, taip sakant, kad širdis uždainuotų.
– Labai nenutolstu nuo muzikos, lyg būčiau kokia dainininkė… Išgirsti kalėdinių giesmių prie žvakių šviesos bažnyčioje ar koncertų salėje – ko daugiau reikia sielai sušildyti… Stengiuosi kiekvienais metais nueiti į tokias mišias ar koncertą.
– Lempučių girliandų ir žvakių privalu turėti gausybę. Jų niekada nebūna per daug. Kabinu girliandas visur, kur įmanoma: vaikų kambaryje ant sienų, ant laiptų, svetainėje, ant langų, paveikslų rėmų ir veidrodžių, dedu į stiklines vazas. Vien tik eglutės nepakanka, kartais lemputės gali net pavaduoti ją, jei dėl kokių nors priežasčių nesinori žaliaskarės puošti (lemputės mano namuose dega – nebijau prisipažinti – dar visą sausį).
– Vieną kartą metuose pirmas dienos  gėrimas būna šampanas… Na, nemanykite, kad vos tik Kalėdoms atėjus su pižama lekiu traukti jo iš šaldytuvo. Tikrai ne. Bet šventinis rytas būna toks kupinas veiklos ir reikalų (suvaldyti vaikus, kad iš karto neišpakuotų visų dovanų, pradėti gaminti kalėdinius pietus, pasipuošti, paruošti stalą ir t. t.), kad neretai nebeužtenka laiko niekam kitam. Nejučia ateina 12 valanda. Užkandžiai gatavi. Taigi belieka tik iššauti šampaną… Cha cha cha.
– Sūris, sūris, sūris. Įvairiausių rūšių sūris vakarienės pabaigoje man yra šventė. Kalėdos nusipelno viso jo padėklo. Vėliau besėdint ir besišnekučiuojant prie sūrio prireikia ir portveino, nors nebūtinai, gali toliau sėkmingai dirbti ir kitoks vynas. Aš jau du kartus dalyvavau savo kulinarijos mokslo draugių organizuojamame sūrio ir vyno vakarėlyje. Jame nieko kito nebuvo, tik sūrio, vyno ir priedų. Tai, beje, itin vykusi vakarėlio tema (jei netyčia pristingate idėjų arba išgaruoja noras šeimininkauti).
Sūrio vartojimo taisyklių labai daug, dar daugiau jo rūšių. Šis įspūdingas pieno produktas – tobulas žmonijos išradimas. Kaipgi sukomponuoti tinkamą sūrių tercetą ar kvintetą, kad pamalonintų gomurį ir sujudintų vaizduotę? Paprastai patariama rinktis mažiausiai tris skirtingos tekstūros ir aštrumo sūrius. Siūloma geografiškai koncentruoti, tarkim, formuoti itališkų, prancūziškų arba kad ir lietuviškų sūrių rinkinį. Lietuvoje jų gausybė, nežinau, ar kiekviena pardavėja dideliame prekybos centre galėtų pasakyti, ką pirkti. Jei norite patarimo, pasukite į mažesnes gourmet parduotuvėles – ten tikrai jums padės išsirinkti (Užupio krautuvės Vilniuje šeimininkai visada puikiai pagelbėja). Sūris brangus, tačiau už ką moki, tą ir gauni. Geriau nedaug, bet toooookio… Valgykite lėtai ir galvokite apie tai, ką dedate burnon. Pradėkite nuo švelnesnio ir vis didinkite intensyvumą. Produkto reikia visai mažai, vos kąsnelio. Taigi kaip atrodys mano kalėdinis sūrių padėklas? Turbūt rinksiuosi angliškus, jų yra labai įspūdingų… Be abejonės, imsiu velsietiško ir kornvalietiško ožkų. Vieno – minkšto, tepamo, kito – pusiau minkšto, jau aštresnio ir su baltaisiais pelėsiais. Būtinai stovės gabalas čederio. Žinoma, kaipgi be stiltono (šis mėlynųjų pelėsių sūris – privalomas kalėdinio stalo „dalyvis“)! Na, dar norėsiu pridėti kokio nors švelnaus, gal bri… Štai ir viskas, labai paprasta. Manau, ir iš lietuviško repertuaro turėčiau ką rinktis: lietuviški ožkų sūriai stebuklingi, varškės sūriai fantastiški, fermentiniai irgi išties neprasti. O prie sūrių? Trapučiai, nesaldūs sausainukai, džiovintos figos, kriaušės, obuoliai ar vynuogės, medus arba burokėlių pagardai… Niekada man sūrio nebus per daug. Slėpkite sūrį – ateina Drakonas…