Tai kas yra populiari mėsa ir kas yra ne tokia populiari? Prieš kurį laiką didžiulę bangą pasipiktinimo sukėlė vienos gana žemoko išprusimo ir mandagumo ponios, gyvenančios Norvegijoje straipsnis apie tai, koks prastas ir šlykštumą keliantis yra lietuvių maistas. Virė ir putojo visi. Ir aš užputojau, ir parašiau vienoje grupėje tokį komentarą, aptariantį šį straipsnį, – kad norėčiau pasiūlyti jai ir jos svečiams šaltienos į žandą. Bet, tiesą sakant, leidžiu tokiems žmonėms būti tokiais, kokie jie nori būti, negali gi pulti perauklėti viso pasaulio. Tik galiu priminti, kad valgyti steikus ir vištienos krūtinėles jau kokius dešimt metų nedemonstruoja nei didelio išprusimo, anei pagarbos savo aplinkai ir motinai Žemei. Todėl visi nepopuliarūs gabaliukai yra daug vertesni, nes jie yra iššūkis, o tinkamai apdorotas iššūkis suteikia daug didesnį malonumą, nei gardus minkštas išpjovos kąsnelis.
Štai, sakykime, prieš kokius 10 metų britai virėjai viešai pradėjo kalbėti apie tai, kaip negalima tik vištienos krūtinėlėmis, kepsniais ir išpjovomis misti, gyvūnas, kurio mėsa dorojama, turi visą kūną ir jį pagerbti turime… Ir kai Fergus Henderson su savo knyga ir viso gyvulio valgymo filosofija išpopuliarėjo Londone bei visoje Anglijoje, tai aš nei plojau, nei stebėjausi, nei kiaulės šnipų sriubą viriau, bo gi man tai yra visai suprantamas dalykas, ir mūsų lietuvių šventiniai stalai nukloti gi būna liežuviais, jų vyniotiniais, karkomis, kiaulės ausimis, beigi uodegomis (dar ir šnipų, tų pačių rūkytų būna). Taigi, čia tik turtingos visuomenės įsigudrina valgyti tik išpjovas ir raumeningai maloniai minkštas vieteles, o ne kremzlines, ilgo terminio apdorojimo reikalaujančias. Bet, atrodo, ir mes čia Lietuvoje nors gyvenimą vis geresnį gyvename ir tie, kurie miestuose, jau seniai pamiršome, kas yra šaltiena ir kai kas net nežinotų, kaip išsivirti jaučio liežuvį ir kada jam odą nulupti, vis tiek tos vakarietiškos mados nors ir vėliau, ir kita forma, bet pasirodo. Nes buvo ir tebėra steikų mada, buvo ir tebėra ir mažiau populiarių gyvulio vietų valgymo tendencija, pavyzdžiui, jaučio žando. Tikrai, pati esu restorane Time valgiusi, ir Time, ir Dine šefas Egidijus pats sakė, kad nespėja jų troškinti. Tai ko aš čia taip ilgai užsivedinėju? Kad pritariu kiek tik galiu, – jei jau, vaikel, valgai mėsytę, tai būk malonus, rask būdų jai sunaudoti geriausiai. Ir tai, kad mes dar turime tradicijas valgyti ir tinkamai panaudoti daugiau gyvulio dalių nei kai kurios kitos visuomenės, turėtume tik didžiuotis, o nesiplakti ir nesidrovėti to.
O ta ponia, kuri parašė tą straipsnį gali man parašyti laišką, aš su malonumu su ja ir jos tais norvegais susitiksiu ir papaskosiu, kokia turtinga ir išsami yra Lietuvos virtuvė…Tokia tad ilga įžanga mažam minkštam, bet nepopuliariam ėriuko mėsos gabaliukui, papilvei, ją gavau iš Gegio stalui parduotuvės. Ten prekiaujama Lietuvoje ūkininkų užauginta mėsa. Parduotuvės šeimininkė Jūratė tiesiog davė man gabalą ir sako, va sugalvok, ką nors , nes nežinom ką daryt ir niekas jos neperka. Tai štai prašom. Nuostabiai skanus gabaliukas.
Nuo seno lietuviai kaimuose pjaudami kiaulytę išnaudoja kiekvieną jos gabaliuką maistui. Keisčiausia teko ragauti kraujo sriubą, kai buvau maža nesupratau ir buvo labai skanu, o dabar neįdėčiau į burną. Šiaip labai skanus dalykas budavo Smegenys apkepti 😀 Kaip kokie purūs blyneliai 😀 Bet dabar tikrai nebevalgyčiau. Pavyzdžiui man šašlykas turi būti sultingas ir man skaniausias iš kūdesnės šoninės arba iš pažandžių 🙂 Ten atrodo labai riebi mesa, bet galima išpjaustyti daug mėsingų gabaliukų, o ir kaina jų labai nebrangi 🙂 Man viskas daug maž skanu. Iš visų organų tai troškinti plaučiai padaže:) niam niam 🙂
taip,lietuviai valgo visą kiaulę ir sako,kad nesunaudojamas tik jos kriuksėjimas 🙂 Minėta Norvegijos ponia absoliučiai nenutuokia apie lietuvišką virtuvę,teko ir man piktesnį komentarą parašyti 🙂 Iš įdomesnių dalykų niekaip neprisiprašau anytos išvirti sriubos iš kiaulės skrandžio-matomai ir nebeišvirs,nes ir amžius daros nebe tas.Kraujo sriuba-tikrai labai skanu,labai labai seniai virė močiutė.Smegenėlės skaniausios kepintos svieste.Vėdarus valgau kraujinius ir tik kraujinius,dar girdėjau,jog žemaičiai kepdavo krosnyje rugines bandeles su krauju: pasakojo,kad skanu. Subproduktus kaip plaučiai,kepenys,širdis-sumala į paštetą arba daro plaučkepenių dešreles,verda jas pietums su bulvėm,patiekia su kopūstais,burokėliais-skonis visai neblogas.Galvos mėsą sunaudoja šaltienai arba vyniotiniui.Beje,kiaulės pūslės,tulžies lietuviai irgi neišmesdavo,o sudžiovindavo vaistams-seniau jokių „Mezymų” nebuvo 😀 Taigi principas labai teisingas-jei jau žudai gyvuliuką,tai sunaudok jį visą,o ne išpjovą.Visa mėsa ir jos dalys yra puikios,jei moki teisingai ir skaniai paruošti 😉
O man skaniausias kaimiškas maistas špyžiniam puode ant pečiaus darytas. Tų pačių bulvių skonis visai kitas. Vasarą kaime kuriam pečių ir verdam 🙂
Manau, kad ne visi norvegai piktinasi tuo, kad valgomos ir kitos gyvuno dalys. Cia panasiai kaip ir Anglijoje ar Airijoje. Tipo valgomos tik gerosios gyvuno dalys, o visa kita- ne! Pasirodo taip galvoja ne visi, teko tuo paciai isitikinti, kad tie kurie augina tuos gyvulius ir patys juos pasiskerdzia savo reikmems, sunaudoja visa gyvulio mesa ir visas dalis- moka ir saltiena is koju galvu issivirti, ir kepeneles i pasteta paleidzia, ir plaucius bei skrandi sudoroja, ir kiaules kojas paruko ir verda ir t.t. ir t.t.
Visose tautose yra zmoniu kurie moka ir daro viska… Ir taip pat visose tautose yra tokiu kurie viskuo piktinasi ir daug ka niekina…
Aciu, Beata, uz recepta ka daryti su eriuko papilves mesa, manau, kad pasinaudosiu 🙂
Noervegam reiketu pasimokyt tolerancijos:) chi chi lengva kritikuot kito maitinimasi kaip pacio tauta nebuvo karo kryskeleje, neisgyveno kolukiu- kaip kiekvienas mesos gabaliukas buvo vertybe. lai pasiziuri musu istorija pirmiausia pries kritikuodami- kada pas mus atsirado saldytuvai ir tt :))))))))))))) o musu seima dabar mielai nusiperkam visa kiaulyte ir ja suvartojam- skanu ir ausytes ir kojytes viskas:) nenaudojam tik tauku, o visas papilves issprirginam su taukais ir paliekam tai kokiem vedaram tai suneliui koses paskaninam . taukus visada atiduodam tiems zmonems kurie kepa ant ju blynus ir panasiai:) o is skrandzio isiverdam – fekus, is kraujo vyras verda sriuba, zarnas sunaudojam desrom…nevalgom smegenu- poi tu visokiu kempinligiu ir akiu chi chi:) plauciai – sirdis tinka plautinem desrelem. is kaulu verdam sultinius sriubom- taukus nugraibom. o tie kas nori pasigaminti fleku- arba kaip vienas sake dramblio ausu sriubos tai ta skrandi tikrai reik tinkamai paruosti- akmenine druska nutrinti bent tris kartus tas gleives visokias mirkyti sudytam vandenyje bent dvi paras pakeiciant ji vis nauju ir saldytuve kad nesurugtu, deti majraneko ir pipiru i ta vandeni ir viskas po kurio liako bus galima virti sriuba ir nebus to baisaus kvapo:)
Norvegai valgo irgi visa kiaule, nezinau is kur ta ‘ponia’ rado tokiu, kurie nieko nevalgo ir stebisi. greiciausiai pati ir isprovokavo kokius nors nusistebejimus. Norvegijoj ir saltiena, ir kraujine desra yra, o jie dar turi ir pudyta zuvi 🙂 kuria kaip delikatesa valgo per Kaledas (tik kiekvienam kasniui reikalina uzgerti akevitas – norvegiska degtine. Ko nesu macius Norvegijoje, tai tokiu turgu, kur galima nusipirkti sviezios mesos, bet jos labai ivairios galima rast didesniose parduotuvese, ir gal yra kokios specializuotos, bet tokiu dar neradau (nelabai ir ieskau, nes visko gana ir pardese)
Norvegai valgo irgi visa kiaule, nezinau is kur ta ‘ponia’ rado tokiu, kurie nieko nevalgo ir stebisi. greiciausiai pati ir isprovokavo kokius nors nusistebejimus. Norvegijoj ir saltiena, ir kraujine desra yra, o jie dar turi ir pudyta zuvi 🙂 kuria kaip delikatesa valgo per Kaledas (tik kiekvienam kasniui reikalina uzgerti akevitas – norvegiska degtine. Ko nesu macius Norvegijoje, tai tokiu turgu, kur galima nusipirkti sviezios mesos, bet jos labai ivairios galima rast didesniose parduotuvese, ir gal yra kokios specializuotos, bet tokiu dar neradau (nelabai ir ieskau, nes visko gana ir pardese)
Ispanijoje irgi valgoma visa kiaule ir karve! 😉 Katalonijoj kiauliu ar jauciu zandai – delikatesas, tradicinis patiekalas ruosiamas is virtu skrandziu- ot gaila nepamenu kaip vadinasi. Man labai skanios kepenys, ypac troskintos grietinej, arba ant dideles kaitros pacirskintos su astriais pipirais. Pastarasias labai megdavau valgyti Egipte, tiesa perkant pas gatves prekeivius tarp dantu girgzdedavo smelis, bet buvo super skanu. Tam paciam egipte valgiau arabiskos duonos ir fritiuroj keptu avies smegenu sumustinius. Irgi nieko buvo 😉
Taip mes su valgome visą kiaulės mėsytę, pas mus sakoma griekas mėsą mėtyti, o juk ji visa tikrai valgoma. Man labai skanu kiaulės širdies ir plaučių troškinukas, o vat kraujo sriubos mūsų krašte – juka vadinamos nemėgstu, o mano mažoji ir vyras valgo. Mes turime tikrai džiaugtis, kad mokame ir sugebame sunaudoti įvairias mėsytės dalis.
Jau kelis metus gyvenu ispanijoje ir čia žmonės rodos irgi viską vartoja, kraujinės dešros ir kraujiniai vėdarai, tai čia topas. Kiekviename bare galima rasti tokio pas mus puikiai žinomo kraujinio vėdaro ir aš čia jį su malonumu valgau, turistai kartais kreivai pažiūri, bet patys ispanai tuo didžiuojasi ir su malonumu valgo. Dažnai pagalvoju, kad ir pas mus restoranuose galėtų tai gaminti, juk namuose ne taip ir lengva, o juk tai paveldas, tradicija, gaila, kad apie kai kuriuos patiekalus šnekame kaip apie nykstančius. Mano močiutė kepdavo bulvinius blynus krosnyje ant kopūsto lapo, o jau skanumas! Gird4jau per vieną interviu Beata minėjo, kad nori lietuviškų patiekalų knygą išleisti, tikiuosi taip ir bus ir prikelsime antram gyvenimui visas bobučių paslaptis.