8241
Beatos virtuvė

Mintys po Tanzanijos su UNICEF

(17)

Kas yra savaitė ir keletas dienų? Praeina taip greitai. Pastaroji mano savaitė buvo tokia tiršta įspūdžių ir taip prapūtė mano smegenis, ir taip iškedeno mano jausmus, kad net nežinau nuo ko pradėti pasakoti. Iš tiesų blogui nerašiau ilgiau nei savaitę, skaitėte anksčiau parašytus įrašus, o dabar su jumis, mano mieliausi skaitytojai, norėčiau pasidalinti įspūdžiais…  Tačiau nekalbėsiu apie tai, ką mačiau ir apie problemas, ir apie tai, kur mes buvom ir ką nuveikėm, su kuo susipažinom, dėl ko raudojom ir graužėmės. (Kas pirmą kartą girdi, tai trumpas priminimas, praeitą savaitę kartu su Unicef Lietuva praleidau Tanzanijoje). Unicef Lietuvoje veikia  jau dvidešimt metų. Gerus penkiolika metų mes ėmėm, dabar mes jau galime duoti. Todėl mes važiavom duoti , .t.y pamatyti savo akimis ir jums papasakoti ir taip padėti sutelkti lėšų kilniam Unicef darbui palaikyti.

Mūsų komanda buvo tokia: Giedrius Savickas – aktorius, Virginija Kochanskytė – Unicef geros valios ambasadorė, aktorė, poezijos žinovė ir skaitovė, Jovita Majauskaitė – Unicef Lietuva vadovė, Gintaras Šeputis – Unicef Tarybos narys, misijos fotografas, Jonas  Burnickis – operatorius ir dar vienas Jonas Juozapaitis – režisierius.

Išvykstant atgal į Lietuvą, jau kraunant lagaminus ant patikros takelio, Giedrius sako: jie ten, Lietuvoje, mūsų nesupras, juk atrodo kas čia tokio – tik savaitė… Taip, bet tai buvo neįtikėtina savaitė, kuri mus kaip grupę sulipdė ir kuri mane praturtino. Žmonės yra didžiausia dovana. Tad ši kelionė buvo kaip reta turtinga dvasinėmis dovanomis.

Dar es Salam oro uostas, labai paprastas ir neprimena nei vieno europietiško oro uosto, toks akivaizdžiai afrikietiškas, su juvelyrikos parduotuvėmis, kokios buvo didžiausia mada kokiais devyniasdešimt penktaisiais Europoje  ir labai plačiu suvenyrų pasirinkimu, bet gana ribotomis maisto galimybėmis. Taip vadinamoje Duty Free šalia alkoholio, šokolado, kilimanjazo kavos ir prieskonių iš Zanzibaro, labai gera knygų pasiūla…

Ir iš viso į kelionės pabaigą man buvo ir vis dar yra gana sunku rinkti žodžius ir viską sudėlioti į vieną konkrečią pastraipą. Nes aš noriu taip daug pasakyti, kodėl reikia ir kodėl verta, ir kodėl aš išvažiavau į Tanzaniją su Unicef.  Tikrai ne todel, kad norėjau pakeliauti – man geriausios kelionės yra su mano šeima ir draugais. Aš negaliu gyventi viena viešbučio kambaryje. Kai pirmą kartą išvažiavau filmuoti LTV reportažų  į Airiją ir miegojau viena kambaryje, tai man buvo taip baugu ir liūdna, kad nei miegot galėjau, nei verkt… Taigi ne nuotykių ir turizmo troškimas mane vedė į šią kelionę. Be to, turiu pilna darbų ir įsipareigojimų, ant nosies kaba nauji mokslo metai, naujas TV sezonas, galų gale mano nauja knyga, kurią aš pamačiau paskutinė, bet apie ją vėliau… Į šią kelionę išsiruošiau labai rimtai, su vaistais ir rūbais visiems įmanomiems atvejams ir dėmesio – keturiomis knygomis. Spėkite, ar nors vienos teko atsikąsti? Knygoms nebuvo laiko, net, tiesą sakant, miegui nebuvo labai daug laiko, nes jis vidutiniškai nei vieną naktį nepriartėjo prie aštuonių valandų.

Man sunkiausia buvo atsakinėti į finalinius interviu klausimus, nes balsas lūžinėjo kas trys sakiniai ir mintis nutrūkdavo arba iššokdavo ne tais žodžiais. Aš gal per jauna dar? Gal nesu dar tokia išmintinga ir susitvardanti? Tikrai taip, dar turiu labai daug laiko visam tam pasiekti…Ir kai vis galvojau kaip čia pasakyti geriau, mane surado knyga. Knygos autorė Maya Angelou jau į devintą dešimtį įžengusi amerikiečių rašytoja ir poetė.  Knyga vadinasi Letter to my daughter. Iš tiesų autorė neturi dukters, tik sūnų ir knygoje arti trisdešimties skyrių, kiekvienam epizodas ar mintys iš jos gyvenimo. Ši pastraipa man labai patiko, todėl ir norėčiau pasidalinti su jumis.

„You may not control all the events that happen to you in your life, but you can decide not to be reduced by them. Try to be a rainbow in someones cloud. Do not complain. Make every effort to change things you dont like. If you cannot make a change, change the way you have been thinking. You might find a new solution. Never whine. Whining lets brute know that victim is in the neighbourhood. Be certain that you do not die without having done something wonderful for humanity“ 

Na ir mano vertimas laisvu stiliumi būtų toks:

Galbūt tau nepavyks kontroliuoti visų savo gyvenimo įvykių, bet tu gali rinktis ir nesileisti jų sugniuždoma. Pasistenk būti vaivorykšte kito debesyje. Nesiskųsk. Padaryk viską, kad pakeistum dalykus, kurie tau nepatinka. Jei negali nieko pakeisti, tai tada pakeisk savo mastymą, galbūt tada rasi išeitį. Niekada neverkšlenk. Tavo verkšlenimas piktadariui praneša, kad auka yra netoliese. Nepalik šio pasaulio nepadarius ko nors nuostabaus kitiems. (žmonėms, žmonijai)

Būkite vaivorykšte kitų sutemose.

Unicef šou per TV3 Spalio 11, dar būtinai priminsiu.

Print Friendly
Dalinkis:
Komentarai (17)
Komentarai
  1. Oksana parašė:

    Sveiki,
    Rasinys ir ispudziai grazus – bet ka jus ten veikete ir ka padarete?
    ir ka su tuo darysit toliau?

    As ir manau kaip ir daugelis yra skaites motyvuojancius bei pamokancius zodzius – bet ar kas pasako kaip tai padaryti?
    Is kur gaut jegu – kai tave slegia atrodo visos zemes problemos? ir buti ta vaivorykste?
    Tai retoriski klausimai – as sau atsakyma esu gavusi – taciau nemanau, kad patarimas pakeisk savo mastyma kazka is esmes pakeicia.

    Gal skambes jums ziauriai, bet manau kad tu skurstanciu saliu problema yra neissprendziama labdaromis – tai yra amzina duobe – kol neateis realus sprendimai.
    Juk mes kiekvienas lygiai taip galim buti skurstanciais kaip ir jie gali buti sotus ir apsirenge ir sveiki? argi ne taip? tik reikia esminiu pasikeitimu, o ne problemu lopymo.
    Manau dvasingumo galima igyti apsilankius ar bent pagalvojus apie Lietuvos invalidus, neigaliuosius..kad ir sveikus vaikus augancius seimose kur tevai uzimti vien darbu ir gyvena strese? pagalvojus apie Lietuvos pensininkus – kurie merdeja prie televizoriaus?apie jaunima kurie vaikosi iliuziju ir nuo mazumes ruko, geria ir nekaltybe ar meile visai neturi vertes. nekalbu aplamai apie draugyste ir kitas vertybes. Pagalvojus apie parsidavusia valdzia, ir kiekviena verslo vieneta kur pilna kompromisu ir parsidavinejimo, pagalvojus apie vagis kur apvagineja valstybe ir zmoniu gerove ir t.t.t. yra dar daugybe dalyku kur tikrai spaudzia sirdi….tereikia atmerkt akis ir nereik taip toli vaziuoti kad pajaustum sirdgela del zmoniu…igaut nuolankumo, gerumo…apsivalyt nuo tusciu siekiu…ir grizt prie amzinuju absoliuciu vertybiu… <3

    • Beata Nicholson parašė:

      Miela Oksana perskaitykite mūsų dienoraščius Unicef svetainėje…galėsime padiskutuoti kaip pažiūrėsite Unicef aukojimo maratoną spalio menesį…Būtinai galėsime pakalbėti šita tema plačiau ir atsakysiu į visus jums po šou kilusius klausimus ačiū

  2. Ieva parašė:

    Sveika Beata,

    o man i galva dingtelejo is karto si mintis ir nutariau ja iskart issiusti. Man asmeniskai tavo knygos, energija, blogas, entuziasmas, mokejimas sudominti ir uzdegti jau daug kartu buvo vaivorykste mano kasdienybes sutemose! Aciu tau uz tau! Niekas negali padaryti stebuklu, net ir graziausia vaivorykste nedziugins sirdies jei pats to nenoresi, bet jeigu esi atviras viskam ir pilnas geru noru, tuomet net mazute vaivorykste gali prilygti stebuklui! Sekmes ir toliau!

    Ieva

  3. Siga parašė:

    Viskas labai grazu. Tik ar reikia taip toli vaziuoti? Savanoriavau viename projekte suvedinedama vaiku Kaledines svajones. Siurpas ejo, kai 80% vaiku is Radviliskio ir Raseiniu (man kliuvo sie rajonai) prase siltu rubu ir batu. Tai kas mano vaikams yra faktas ( juk kaip gi gali buti kitaip?), kazkam tai yra svajone. Sunkiai isivaizdavau savo vaikus su tokiomis svajonemis.

    o paciu UNICEF nelabai tikiu. daug skambiu zodziu, bet tiesa ir ta, kad savo aparato islaikymui sunaudoja labai daug labdarai skirtu lesu. Pasirupinkime kiekvienas salia esanciu ir pasaulis tikrai taps grazesnis.

  4. Laura parašė:

    Miela, Beata,

    mano šeimoje, Jūs tapote nedideliu šviesuliu, kai pradėjau įsigyti Jūsų knygas. Jūsų knygos mane labai įkvėpė gaminti, domėtis maistu. Daug kas stebisi, iš kur taip skaniai gaminu ir man tai teikia dideli malonumą.
    Dėl šios gražios misijos… gerbiu ir vertinu tokių žmonių triusą ir savęs aukojimą. Lietuviai tikrai pakankamai gerai gyvena lyginant su Afrikos šalimis… Teko būti Egipte ir lankytis pas beduinus. Pribėgo visa murzina maža mergytė ir žiūri į mane. Ištraukiau šokoladuką, daviau, bet ji neapsidžiaugė… tada prisiglaudė prie manęs ir apkabinusi ją supratau, kokia ji – kūdutė… Ten dykumoje neturi žmonės, nei skalbimo mašinos, nei šaldytuvo, nei dušo… Tada supranti, kiek daug turime mes…
    Aš, deja, neaukoju Unicef pinigais… Aš stengiusi paremti sunkiai sergančius vaikus Lietuvoje… jei tik galiu pervedu jiems pinigų… Mano misija nedidelė, bet gal nors maža vaivorykštė…

    Linkėjimai 🙂

  5. Dina parašė:

    Aciu, kad vaziuojate, darote, rupinates, skiriat savo laika, kas visa tai daro ir kam tai rupi. Viso pasaulio bado neisnaikinsi, visu serganciu vaiku neisgydysi, visu Radviliskio ar Raseiniu vaiku irgi siltai gal neaprengsi, bet jeigu padesi nors vienam vaikui, nors vienai seimai, ir tai bus labai gerai. Ne visada butina issikelti didziausius planus, juk mazi dalykai gali buti ne maziau svarbus. Sekmes visiems mazuose dalykuose; Tanzanijos kaimelyje turbut yra dabar keletas laimingu vaiku, kuriems bent kuo padejo si delegacija 🙂

  6. Laima parašė:

    Miela Beata, tau linkiu ne tik surasti stiprybės, išmokti susitvardyti kalbant ar mąstant apie tokius jautrius dalykus, kaip vaikų badas, ligos ar kitokie dalykai, apie kurių mąstą mes, gyvenantys patogiai, net neįsivaizduojame. Linkiu stiprybės atlaikyti priekaištus dėl to, kad bandai padėti išgyventi kažkam kažkur tolimoj šaly; galbūt tai tik įrodo, kokia dar esame provincija. Kiekvienas yra laisvas rinktis, kam padėti, kam suteikti labdarą, ką užjausti ir dėl to nė vienas tas padedantysis nėra nei blogesnis, nei geresnis. Kiekvieno iš jų pagalba yra vertinga savaime ir kitam, ir jam pačiam.
    Kaip pavyzdį pasakysiu, kokia situacija man pažįstama – tie, kurie remia gyvūnų globos organizacijas, tai jau tikrai susilaukia priekaištų ir dar kokių, vėl vardijama, kiek sergančių vaikų, kiek senelių ir pan. Dėl to su niekuo seniai nebesiginčiju šia tema, nes nėra prasmės. Čia tokia plati tema, kad, žiūriu, įsivažiavau jau, bet pasakysiu tik viena – visi kaltinimai, kad padedi tam, o ne anam, yra tokia didžiulė nesąmonė ir tokia beprasmybė, ir toks ne iš esmės dalykas! Padėkime visi kas kam galim, kam norim ir pasaulis tikrai taps šviesesnis ir gražesnis 🙂 Beatut, laikykis kaip visada sugebi – oriai, ir daryk tai, ką manai gali daryti geriausia – tave juk visada palaiko tavo šeima, gerbėjai ir šiaip bendraminčiai 🙂

    • Beata Nicholson parašė:

      Ačiū už palaikymą, miela Laima

    • nena parašė:

      Perskaiciau Jusu komentara ir prisiminiau, kad kai organizavome kaledine svente vieniems vaiku namams Akmenes raj. (darome tai jau penkti metai),susiduriau su dideliu mano uosviu nepalaikymu. Gavom pasiulyma surinktus pinigus geriau Mildazytei nusiusti i laida, ta tai jau protingiau panaudos, uzuot mes pirke dovanas, organizave vaikams vasaros isvykas ar pirke skalbykles, kuriu jiems labai reikia. Tad „protingu“ patarimu, kur ir kam geriau padeti visada atsiras. Tereikia savo sirdies klausyti. Sekmes visiems, turintiems grazias iniciatyvas, ar tai Tanzanijoje, ar Barstyciuose!

  7. Inesa parašė:

    Labai pritariu minčiai „Jei jau nieko negali pakeisti-keisk mąstymą“. Pati tuom vadovaujuosi. Tai padeda nebūti auka, o įpareigoja susitvarkyti situaciją. Beatai esu dėkinga už įkvėpimą džiaugtis viskuom, bendrauti nuoširdžiai bei atvirai. Norėčiau, Beata, Jums parašyti asmeniškai, koks Jūsų el.pašto adresas?

  8. Jevgenija parašė:

    Brangioji beata, labai dziaugiuosi kad su visa komanda nukeliavote Ir bandote padeti! As pati su vyru pries pora metu buvau nuvykusi I zanzibara ir kenija! Afrika- nuostabus krastas , o zmones neapsakomo draugiskumo! O vaikai- kaip ne daug reikia jiems pasijusti laimingais! Yra is tiesu sunku nupasakoti kaip sunkiai jie gyvena- ne visi gali suprasti, nebent pamatyti savo akimis! Todel su nekantrumu laukiu UNICEF aukojimo maratono! Sekmes! Tikiuosi atsiras zmoniu kurie prisides prie pagalbos! Mylekime vienu kitus;)

  9. […] Kitas svarbus savaitgalio momentas buvo UNICEF šou. Jis buvo jautrus ir vėl visus mus nukėlė į Tanzaniją. […]

  10. […] mane įkvėpęs žmogus yra Virginija Kochanskytė, UNICEF gerosios valios ambasadorė, su ja kartu važiavome į Tanzaniją… Pažintis su Virginija man kaip užuolaidą praskleidė – tai, ką buvau pamiršus ar kuo […]

  11. […] šiaip, metai, patys žinote, buvo geri be galo. Išvykau į Tanzaniją su Unicef ir sutikau fantastiškus žmones kelyje, jų dėka pasaulis be abejonės yra geresnis ir keičiasi […]

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.