Karoliai: kūrybingas mergvakaris, vizitas pas veterinarą ir atidarymas JD kavinės

Taigi, atleiskite, kad taip išėjo, bet jie vistiek turėjo būti suverti – tiek tų dalykų įvyko apie kuriuos negaliu nepapasakoti.  Savaitgalis tikrai buvo kupinas ir smagumo, ir baisingo streso. Tiesą sakant aš, kuri viską dažnai transliuoja FB bangomis, buvau taip ne juokais išsigandusi, kad apie tai galiu kalbėti tik tada, kai jau viskas atrodo baigėsi.

Na, apie viską iš pradžių ir dar labai trumpai apie terbas. Vakar buvo jos galų gale Bronelės į parduotuvę įkeltos. Pagrindinis klausimas yra kur jų įsigyti – tai sakau, įsigyti jų galima tik pas mus parduotuvėje kol kas, būtų gal ir gerai kur nors kitur jas parduoti, bet kol kas neturime taško, bet gal jis atsiras? Kas čia žino.

Kitas dalykas – jos tikrai yra ilgamečio naudojimo, tik aš buvau ne taip suprasta, kai pasakiau, kad daug sunaudojau. Ne, aš noriu tik pasakyti, kad aš jų turiu labai daug naudojime, visur ir visada ir be jos jaučiuosi nuoga, na beveik. Nes visada visada turiu ką neštis su savimi, dar taip nebuvo, kad aš tik su kokia delninuke, nes aš visada su maišais, daiktais ir krepšiais. Toks jau mano gyvenimas – nesiskundžiu.

Tai dabar apie viską:

Pirmiausia – Deimantės mergvakaris, kuri dabar jau yra net pagarsėjusi mano receptų testuotoja (apie ją parašė Lietuvos rytas – Deimantė ištestavusi yra visų mano paskutinių trijų knygų receptus ir tai daro su mikrochirurgės precizika). Tai va, Deimantė išteka. Todėl buvo mergvakaris. Oi galima būtų prisiminti mergavakarius visokius, manasis kadangi buvo prieš vienuolika metų, tai buvo visai kitos mados, visai kitos. O dabar mes labai civilizuotai ir gražiai praleidom vakarą, jokio bastymosi po barus ir klykavimo beigi garsaus dainavimo gatvėje sutemus. Užkandžiavom ir paskui darėm Deimantei pasoginį servizą. Atėjo keramikas Vladas ir pasinėrėm. Malonumas. Mes su Brone iš karto panorom eit į keramikos kursus pas Vladą beigi tapti keramikėmis. Bet supratom, kad su užimtumu ir vaikais derinti nelabai pavyks, tai atidėjome šviesiam rytojui tada, kai vaikai gal paaugs. Rekomenduoju Vladą būtinai, jei norite sau ir kitiem geros ir prasmingos dovanos.

Naisiai. Oi čia tai įdomumas. Visų pirma tai pati kelionė man iki ten buvo labai maloni. Aš tiesiog negalėjau sustoti fotkinti pakelių. Ar matėt, kokios dabar aguonos? Kaip saulėlydis nudažęs griovius. Atima kvapą ir tiek.

Aš ten dariau salotų dirbtuves, o Jurgis ir Drakonas kepė pizz’ą.

Ten susipažinau su Vanda, tiksliau Vanda pati atėjo ir mus išsivedė pas save. Pavaišino ir apie savo nuostabią šeimą papasakjo. Buvau sutikta kaip giminaitė – išvažiavau su burokėliais obuolių sultyse, uogomis ir litru džiovintų pomidorų. Tie pomidorai tai kažkas toookio. Žodžiu taip, elementarūs lietuviški pomidorai išdžiovinti džiovyklėje (prieš tai pabarstyti druska ir itališkom žolelėm, tada sudėti į puodą, pavirti su balto vyno actu, trupučiu cukraus ir alyvuogių aliejum). Neatskirsi nuo itališko. Prisiekiu. Visi ragavo ir aikčiojo, Vanda atėjo ir visiem papasakojo, kaip juos pasidaryti. Kai tik užderės derlius pas mano tėtį, imsiuos ir aš tokio pomidorų ruošimo.

Ir rimti muzikantai buvo į Naisius atvarę…

Sekmadienį buvo baisumas. Nes susirgo Bonbon, negalėjo paeiti, vietoj įprasto pašokimo iki dangaus, kai pamato draugę Vilmą, liūdnas sedėjimas. Buvo labai baisu. Net telefonas pajutęs mano stresą pradėjo neveikti, bet draugė Jurga Balta paskambino veterinaram ir greitai ten nuvažiavom (į Jakovo veterinarijios kliniką, niekada ten nebuvau buvusi, bet atrodo ten yra esminis ligotų gyvūnų taškas, nes buvo pilna šunų ir kačių, ir sekmadienį dirbo pilnu pajėgumu, tai jei jums bus koks stresas su gyvūnu Vilniuje, tai žinokite, kur važiuot sekmadienį). Buvo pastatyta lašalinė ir diagnozė: radikulitas arba perputimas koksai tai. Sedėjau aš su Bonbon, kol jam visokių vaistų suleido, bet jis atsigavo. Ir dabar vėl yra sveikas. Uh, galiu atsikvėpti lengviau.

Pirmadienį buvo Jurgio ir Drakono lauko kavinės Valakampiuose atidarymas. Kadangi beveik mano kaiminystėje ir mano vyro vieta, tai leiskite pareklamuoti: Valakampiuose yra labai faina, aš visada čia mėgdavau atvažiuoti, tiesiog pabūti, šast ir atrodo išnyri iš miesto. Ko ten yra? Vyno mano mėgstamo Vinho Verde, alaus taip pat, labai geros kavos, iš Šviežios kavos. Minkštų ledų. Salotų šviežių ir gardžių. Pyragų (oi yra toks su mėlynėmis, jį daro mūsų virtuvės meistrė Vita, receptas būtinai bus gautas ir pasidalintas) ir aišku pizz’a. Žodžiu, jei minat iš miesto arba esate kaimynas, tai visai gal smagu atminti, prisėsti, pasedėti ir paskui vėl į miestą minti. Ir kelionė, ir tikslas vienodai svarbus. Štai keletas foto iš atidarymo. Rasti galite prie antro pliažo.  Prie Ruperto.