8241
Beatos virtuvė

Kaip aš gavau pasaulinės žvaigždės autografą, arba Kaip svarbu tinkamas padrąsinimas ir paskatinimas

(5)

Na taip, pirmas autografas, kurį esu gavusi, galbūt buvo iš gerb. grupės „Naktinės Personos“? Kas atsimena? Tie, kuriems apie trisdešimt, o kuriems mažiau ar daugiau, tai vis tiek apie Alaną girdėjo… Tiesą sakant, dabar nelabai ryškiai atsimenu, bet man rodos, kad tikrai esu gavusi autografą ant kasetės… atsimenat? Galbūt dar turite kur nors garaže arba net ir namie puikiai grojantį aparatą, kuris radiją dar sėkmingai transliuoja, bet kasetes jau suka nebe taip spėriai, arba visai ne.

Bet ne apie tai daina, o apie taip vadinamą „žaibas-žvaigždė“. Kai atsitinka angliškai vadinamas star struck dalykas, apima susijaudinimas ir beveik nervų priepuolis, pamačius kokį žinomą ar jums labai imponuojantį žmogų. Viskas yra vertinama tikrai ne tuo, kokio garsumo ir kiek apdovanota ar turtinga bei kokiu dažniu ekranuose pasirodanti žvaigždė, o koks yra ją suprantantis ir priimantis eilinis pilietis, kuriam trenkia tas žvaigždės žaibas… Taigi, kažkada buvo „Naktinės personos“, o dabar —– tai va, papasakosiu dabar, kaip buvo…

Ogi Heathrow oro uoste jau prie vidurnakčio viskas vyko labai lėtai. Valandą eilėje prie pasų kontrolės ir tada dar valandą prie lagaminų. Tie besisukantys takeliai ramiai tylėjo apie valandą. Kitaip tariant, security alert. Visi sutūpę ar susėdę. Žmonių ne per daugiausiai, gal tik keli skrydžiai, ir gal už kokių aštuonių metrų stoviniuoja vaikinas. Paskui jis apsisuka ir nueina, man atsitinka KUR AŠ JĮ MAČIAU??? momentas. Ir suprantu, kur aš jį mačiau… TELIKE, aišku, nes mano vyras yra didis F1 gerbėjas, dabar jau ir Jurgį augina ta dvasia. Jis jau išmokytas, kad jo mėgstamiausias vairuotojas yra JENSON Button. Na va, ir ten jis… Ojeėėėėė…

Aš pasakau savo mergelėm, su kuriom skrendu. Vilma, kuri visada nori viską žinoti ir mus informuoti, puola į google, vardina: mūsų metų, mėgsta triatloną, pradėjo važinėt ir bolido piloto karjerai ruoštis nuo aštuonerių metų. Aš ir be google žinau kai kuriuos faktus, ir tai, kad tėtis jį pavadino mašinos vardu… Jensen yra tokia sena angliška mašina, dabar negaminama. Tai va, kai pavadini vaiką mašinos vardu, užaugęs jis būna F1 vairuotojas gražuolis.

Taigi, ten JIS. Mane trenkia žaibas… VAJE, TEN JIS…. KĄ daryt, ką daryt??? Aš bandau iš toli fotkinti, nesu išprotėjus, kad pulčiau fotografuoti iš arti. (Kaip vienas mūsų bičiulis, pamatęs Karibų rojaus eksliuzyvinėje salelėje, puolė paveiksluoti gerb. Abramovičių.)

Oro uoste

Taigi artyn eiti nedrįstu, jis nuėjęs prie kito diržo laukia savo lagamino. Kol aš laužausi ir burbuliuoju kaip arbatinukas eit ar neit…eit ar neit, iš jo lėktuvo pradeda eiti šniūrai juodais darbužiais, kvadratinėm  kuprinėm, visi vienodi, visi rimti. Ir būriuojasi kaip žvirbliai ant elektros laidų.

Prasideda dar komentarai, Vilma sako, nežinau jo, ai nu ką čia dabar… Aš išsitraukiu užrašų knygutę, glamžau ją rankose, sakau, oi paimčiau autografą Jurgiui, kaip jam smagu būtų, bet oi oi, bijau bijau. Diana geroji pradeda visą coachingo kampaniją: eik eik, kaip bus gerai, kaip džiaugsiesi, eik eik eik…

Gerai. Aš įsidrąsinu, einu, einu, tada trenkia stabas ir iš baimės apsisuku, grįžtu atgal. Bijau prisipažinti, kad išsigandau, bandau išsisukinėti: man atrodo, kad ten ne jis…

Man jau nervai nelaiko, ir tada aš sukaupiu visą drąsą, galvoju, tebūnie, susikaupiu ir varau. Kas čia dabar per zuikis į krūmus? VARAU.

Na ką, ir nueinu su savo gražiąja užrašų knygute. Nežinau, ar jums yra taip buvę, bet man yra – esi su užspausta gerkle ir tiesiog visas kraujas ir gyvybė subėga kažkur po keliais, ir pasidarai akmeninis. Man yra taip buvę prieš esminius didelius įvykius, pavyzdžiui, pirmas mano viešas darbas TV, žaidimo „Maximanija“ pirmame filmavime jaučiausi panašiai. Tai va, ir man taip atsitiko. Bet išlemenau: veeee dont want to look like a stalker whatever but can you sign for my son George…

Of course……Sure…aaaaa. Stoviu ir nieko nesakau, laukiu, kol suraitys man autografą. Parašas – kaip mašina/ bolidas ir dar veidukas. Taigi, ne pirmą kartą tai daręs vaikinas 🙂

Autografas

JEEEEE pergalės jausmas ir sumedžiotas įžymybės parašas yra SALDUS. O išvada kokia??? Jei ne Diana ir jos švelnus paskatinimas bei paraginimas „eik eik, tu gali“, ir jei ne mano momentinis „einu ir padarysiu“ susikaupimas, nebūčiau turėjus parašo ir gailėčiaus, kad nepadariau, kad praleidau galimybę…

Tas parašas nepakeis nieko. Kai parodžiau Jurgiui, jis paklausė, kur nuotrauka, kad aš jį mačiau. Cha cha cha, Jurgiui dar nėra penkerių…

Toks geras jausmas nugalėti save, bet tai gali padaryti tada, kai sulauki palaikymo. Ne visada jo reikia, bet kartais be padrąsinimo nė iš vietos. Taigi, palaikykite švelniai ir užtikrintai. Ir padarykite TAI (visi gi turim skirtingų tikslų ir baimių).

Na, o prisimenant bemėsių pirmadienių iniciatyvą, dalinuosi vienos skaitytojos atsiųstu vegetariškų kepsnelių receptu. Mes su Deimante viską patikrinome, išbandėme, tai pavargti šiek tiek reikia, bet štai kokie gražuoliai gaunasi tikrai.

Vegetariški kepsneliai

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (5)
Komentarai
  1. HoF parašė:

    Kaip gražiai aprašėte viską 🙂 Ir kaip smagu, kai yra tokių draugių, kurios tave reikiamą akimirką padrąsina 🙂

  2. Gaja parašė:

    O gal kažkas taip jaučiasi prašydamas autografo iš Beatos 😉

  3. Rūta parašė:

    Jau neatsimenu kada taip skaniai juokiausi 🙂 Šaunuolė Beata, kad nugalėjot savo baimę 🙂

  4. Rita parašė:

    Cha primena kaip kažkada taip panikavau eiti ar neiti prie S. Mykolaičio ir E.Gabrėnaitės – prie aktorės nepriėjau, o „Roberto Zucco“ autografo paprašiau – buvau raudona kaip burokas 🙂 Tiek, kad aš tik teatre drįsau paprašyti, gatvėje negalėčiau.

  5. […] jau sakiau, kaip svarbu geras padrąsinimas. Ar atsimenate mano nutikimą su pasaulinio garso žvaigžde Jenson Button? Jei nežinot, kas jis toks, tai primenu, kad […]

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.