8241
Beatos virtuvė

Islandija

(24)

Aplinkybės

Kol autobusas mus vežė iš automobilių aikštelės į išvykimo salę, bandžiau sugalvoti, kokią šalį, miestą, vietą svajoju aplankyti, kur man būtinai reikia nuvažiuoti, ką aš įrašinėju į savo svajonių sąrašus… Ir supratau, kad tokios vietos… – nėra. Aš esu žmogus be geografinių svajonių. Man nieko nereikia, aš niekur nenoriu, o jei noriu, tai pasistengiu, kad galėčiau. Bet niekas nėra taip svarbu, dėl ko galėčiau išskirtinai stengtis. Bet gal užteks, kad sutuoktinis turi ambicingų geografinių vilčių, nes, kaip pats sako, į Islandiją norėjo visą gyvenimą… Na, bent jau gerus dešimt metų, nes tiek aš jį pažįstu. Dešimt metų svajonės išsipildymas – daug ar mažai? Iki tol nebuvo progos, nebuvo laiko ir tinkamų aplinkybių. Tiesa, vieną kartą Tomas patikėjo, kad jam nusišypsos laimė ten pabūti ypatingo gimtadienio proga… ir… kad ta slapta kelionė, kurią jam ruošiau, kai jam sukako 30, bus Reikjavikas. Bet nesvarbu kokia didelė meilė, nemačiau aš dar merginos, kuri savo noru trauktų dar giliau į šiaurę ir dar pavasario vidury…. Tikrai ne todėl skridome į Barseloną. Ten, kur visi visada skrenda įsimylėję ir ne. Merginos ir mergvakariai, berniukai ir jų geriausios draugės. Supratęs, kad aš savanoriškai tikrai neorganizuosiu kelionės į šiaurę, nepaisant savo visų simpatijų Islandijai, kelionę suorganizavo pats…

Pasiruošimas į šiaurę

Lagaminų susikrovimas daugiau mažiau komiškas. Mums reikia pasiruošti visokių šiltų drabužių, šiltų kojinių, megztinių ir neperšlampamų striukių. Žodžiu, aprangos, su kuria ir už poliarinio rato (ten, kur kelių nėra ir tik šunys kinkinius tempia) ne gėda būtų važiuoti… Aišku, aš skeptiškai nusiteikusi viso to apsiginklavimo rūbais klausimu. Bet vis tiek nusiperku striukę, gerokai per didelę, ir su ja jaučiuos kaip su kaldra, o kadangi per didelė ir mano rankos per trumpos, tai negaliu įdėti rankų į kišenes, tiksliau, mano rankos baigiasi dar nepasiekusios kišenės dugno… Striukė tokia per didelė todėl, kad kitokių nebuvo, nes aš, aišku, visos kainos nesiruošiu mokėti už jokias striukes, kurias naudosiu vieną kartą – į Islandiją – ir paskui visą gyvenimą šuniui vedžioti, ir į mišką malkų važiuot.

Striukė-kaldra

Bet aš įsidedu – Dėmesio! – netgi neperšlampamų slidininkų kelnių porą, kurias pasiskolinau. Manau, niekam net nekyla klausimų, kad aš tokių dalykų savo spintoje neturiu ir slides esu mačiusi tik per teliką.

Islandija

Islandija – pusiaukelėje tarp Anglijos ir Kanados, sako Tomukas. Lėktuve, kai manęs klausia, ko aš norėčiau, stiuardesė kreipiasi islandiškai. Man tai skamba beveik kaip komplimentas…

Ypatinga, paslaptinga šalis, kurioje dauguma tiki elfais… Atrodo, visa mistinė. Pakelės, kalvos arba akmenys su žiojuojančiomis prarajomis, paryškintomis sniegu. Kamuoliai debesų suvirtę kampuose, keliai snieguoti, kelio ženklai užpustyti. Aš čia jums nepasakosiu nuodugniai apie tą šalį, bet jos istorija ir geografinė vieta ypatinga. Plotas beveik kaip UK, o žmonių vos 300 tūkstančių…

Medinis viešbutis ir pašvaistė

Iš oro uosto paėmėm tanko tipo automobilį keturių varomų ratų. Jei butų mano valia, aš, aišku, būčiau išsinuomojus ekonominį fiatą ar maksimum golfą… Bet gerai, kad ne aš tuo rūpinausi, nes jau būtume nugarmėję į prarają. Nors oro uosto teritorijoje ir tik išvažiavus iš jos keliai puikūs, bet kuo tolyn ir kuo aukščiau į kalnus (vienoj vietoj buvom 350 m), tuo labiau matosi keturių varomų ratų reikalingumas… Nieko tragiško – tamsa, sniegas, siauras kelias dėl užpustytų pakraščių. Nieko, ko dar nebuvau mačiusi Lietuvoje, bet tik vienas skirtumas – Lietuvoje viskas vienoj plokštėj, o čia į kalną stabiliai, paskui nuo kalno vingiuotai, dar nepamirštam, kad Tomas prie sniego nepratęs ir kitoj kelio pusėj, tai važiuojam truputį mažesniu nei leistinu greičiu. Aišku, pakelės vienoj vietoj iškeltas kryžius ir du sumaitoti automobiliai kaip paminklas – neprasta idėja kovai su karu keliuose Lietuvoje ir efektyvus bukaprotiško greičio ribojimas.

120 km per dvi valandas nėra blogai, ir dėkui už navigaciją… Navigaciją ėmėm be derybų ir ačiū dievui, nes kelio ženklai visi užpustyti, pripūsta ant jų sniego storai, kaip sviestu patepta…

Viešbutis RANGA visur išgirtas kaip geriausia vieta pamatyti aurora borealis, puiki virtuvė ir t. t. Vakarienė tikrai puiki, tik duona pradžioje nuvilia, bet atsiperka amouse bouche serialo kumpis su šviežutėliu kaparėlių majonezu… Mes išalkę, tai dar keturis kartus skaniau. Sūru, riebalų pilna, bet vos du kąsniai ir ne per daug, o tiek, kiek reikia. Visos kelionės metu mes apsisprendę valgyti žuvį, na ir dar vieną kartą gal ėriuko ragausim…

Mano žuvis cat fish buvo tobula, nes pati žuvis yra labai gero būdo, minkšta ir nei gramo neperkepta. Desertui – kas, jei ne vietinis pasaulio garso rūgusio pieno produktas skyr… Artimiausias jis būtų labai tirštam natūraliam jogurtui… Plaktas skyr su avietėm, vyšnių šerbetu, su sausainių trupiniais, padažu. Kai paklausiau, kaip jie tą skyr gamina, tai islandas pasakė, kad net patys nežino…

Šiaurės pašvaistė

Pašvaistės nepražiopsoti padės wake up call. Jei atvirai, tai aš neturiu jokių vilčių anei svajonių, man gyvenimas geras ir be aurora borealis. Bet naktį vis tik sulaukiau skambučio. Išlekiam, nieko nematom – pasirodo, ne į tą pusę išlėkėm. Einam vėl miegot, tada vėl skambutis… ir lekiam į lauką, bet jau į teisingą pusę… Lauke nuotaika ypatinga, visi sulaikę kvėpavimą ….atrodo, kaip Aušra vidury nakties, tik melsvai žalia. Paskui išsisklaido, bet pradžioje gražiu puslankiu pasirodo…

Laukite tęsinio apie visokias sniego pramogas ir maistą.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (24)
Komentarai
  1. Mindaugas parašė:

    Beata, mano akys dar labiau išalko, t.y. norisi daugiau pamatyti vaizdų iš kelionės, o ypač patiekalų nuotraukų?? 🙂

  2. Egle parašė:

    Labai patiko, lauksiu tęsinio 🙂

  3. Indre Hilara parašė:

    Labai malonu skaityti Tavo atsiliepimus! Duona cia tikrai nieko neypatinga… Bet uztat Lietuviska duona cia labai vertinama! Ir del oro…. Na jum pasiseke tikra ziema cia pamatyti, bet jie tokios ziomos daugiau kaip 30 metu nemate. Laikau kumscius, kad vadara, jau be slidininku kelniu, bet vis dar, del atsargos, su striuke-kaldra apsilankysit Islandijoje!

    P.S. Skyro gavimo paslapties, vis dar nesisiaiskinau. Nors balto varskes surio ir pacios varskes jie neisrado 🙁

  4. Eglė parašė:

    Striukė – kaldra 😀 😀 :D. Va čia tai super 🙂

  5. Viktorija parašė:

    Labai smagus stilius, straipsnelį prarijau akimirksniu. Tik labai jau trūksta teksto iliustracijų nuotraukomis…

  6. Agne parašė:

    Mano svajone – Islandija!!!! Vasaros laiku, spalvos nepakartojamos! Lb paslaptinga salis, ir svarbiausiai nereikia skristi didziausia tolybe:))) Norime TESINIO!!!:))))) rasiausi visu patiekalu pavadinimus, tikiuosi kazkada juos paragauti jau budama Islandijoje!:))

  7. Sev parašė:

    Pirmas mano įspūdis apie Islandija: autobusų stoty pamačiau reklama, kurioje buvo pavaizduota avies galva lėkštėje :))) Na buvo šiurpoka :))kol nesužinojau, kad čia jų tradicinis patiekalas :))o kai kuriems avies akys yra delikatesas :))

  8. Kristina parašė:

    Oi kaip smagu, bet atrodo labai salta 🙂 Ir Charlio svajone yra i Islandija nuvaziuoti, kas cia tiem anglams dabar, ziemos nemate 😀 Reiks i Lietuva ziemos metu veztis 🙂 Bet siaip ir as noreciau labai ten nuvaziuoti 🙂

  9. Jūratė parašė:

    Prajuokino slidės, matytos tik per teliką. 😀

  10. pievu parašė:

    Išlėkėm, bet ne į tą pusę – čia užspaudžiau lūpas, mažas juk šalia snaudžia, o tas juokas ašarom ašarom iš akių. Laukiam tolimesnių nuotykių, ne kitaip.

    • Egle parašė:

      man vienas prie vieno situacija buvo…:))))) Apsiasarojau is juoko, burna uzspaudus, nes vaikas salia miegojo 🙂

  11. Nightfly parašė:

    Kaip smagu pamatyti jau apkeliautas vietoves, papuolet tuo metu kai islandijoje rekordiskai daug sniego! Sekmes ir geru ispudziu klaidziojant po elfu ir lavos krasta 🙂 paragaukit pudyto ryklio!

  12. Laima parašė:

    Kaip pavydžiu tau, Beata, kad neturi geografinių svajonių – kaip sunku, kai jų turi, bet šansų jas įgyvendinti – nelabai 🙂 Bet sakoma – nenustok svajoti ir išsipildys (tik nepamiršti dar ir savo pastangų pridėti 🙂
    Skaičiau labai sudominusią knygą „Panelės Smilos sniego jausmas“, ten ne prie Islandijos, o prie Grenlandijos labiau prisiliesta, bet turėtų būti labai panašiai. Žmonės šiauriečiai – tikri keistuoliai, jau ne pirmoje knygoje apie šiaurės kraštus tą atrandu, visai kita pasaulėjauta. Bet dėl to tik dar labiau įdomesni.
    Labai laukiam tęsinio apie pramogas, maistą ir žmones 🙂

  13. Milda parašė:

    Beata, labai įdomus straipsnis. Lauksiu tesinio. Ir, žinoma, nuotraukos labai gražiai iliustruoja pasakojimą. Smagu, kad tau teko aplankyti Islandija. Aš ir pati ten norečiau nuvažiuoti.

  14. Kristina parašė:

    Pati pragyvenau Islandijoj 8 metus ir adbar labai idomu paskaityti ir paziureti, kaip Islandija atrodo kitu zmoniu, turistu akimis 🙂 Laukiu tesinio 🙂

  15. Karole parašė:

    idomi istorija, o islandai grazus?:)

  16. Giedre parašė:

    Tas skyr, įtariu, turėtų būti kažkas panašaus į švedų fill mjölk – kažkas tarp kefyro ir geriamo jogurto, tik švelnaus malonaus skonio, be kefyrui būdingo rūgštumo. Man jis ypač skanus su uogomis. Būdama Švedijoje naudodavau jį vietoje jogurto, nes jų jogurtai, tiesą sakant, ne itin skanūs.

    • Egle parašė:

      Neragavau minėto švediško pieno produkto, bet islandiškas skyr tai man tarp jogurto ir grietinės. Gamina jį čia ir Danijoje, bet islandiškas toks tirštas, kad be želatinos islandai padaro nekeptą „skyr kaka“ (skyr pyragas). Čia turi ryšio su atšiauriu islandišku klimatu ir karvučių ar avyčių itin baltymingu pieneliu. Dar turi jie ir Súr Mjolk, panašu į kefyrą, bet valgomas su Farin cukrumi.

  17. Liūtas parašė:

    Islandija patenka į mano svajonių šalių sąrašą (ne, jis nėra labai ilgas :D).

  18. Violeta parašė:

    laukiu tęsinio 🙂

  19. Genija parašė:

    Labai gerai parasyta. Daugiau nuotrauku! Idomu skaityti nuotykius.
    O as savo vyro per dideles turistines/medzioklines striukes vadinu striukem-palapinem.
    Tiesa, i Islandija visai nenoriu. geriau ten, kur silta. Visai pritariu Beatai 🙂

  20. jolanta parašė:

    Daugelis zmoniu isivaizduoja Islandija kaip labai salta sali ir lygina ja su Grenlandija. Bet is tiesu reiketu apkeisti siuos pavadinimus „greenland“ ir „iceland“ zalioji salis yra islandija, o saltoji- Grenlandija, apie tai net yra islandu legenda. Kai pas mus visur lietuvoj salciai iki -30, islandai net negaletu isivaizduoti, ka tai reiskia, nes jiems pazystamas saltis tik iki -10. O taip yra del to, kad ten teka golfo sroves, todel islandijoj ziemos siltesnes nei Europoje. Vasaros tik vesesnes ir daznas siaurinis vejas, todel neisyla iki dizdziausiu karsciu, nuo kuriu vargina LT. Bet man maloniausias metas Islandijoje yra geguzes-birzelio menesiai, kada buna baltosios naktys, zaviuosi saules brekstanciais vaizdais, nespejo nusileist, o jau ir teka … Mano tevai kai lankesi pas mane, eidavo puse pirmos nakties psivaikscioti prie vandenyno, atrode lyg butu 9 val. vakaro.. jie dar iki siol negali pamirsti tokiu unikaliu momentu.

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.