Nors aš ir nulėkiau į Bistro 1 Dublis turbūt tą savaitę, kai tik atsidarė durys, vėliau ten kalėdinėm nuotaikom dalinomės su mergaitėm (Bronė including), tai dabar jau laikas kuo greičiau aprašyti, nes, man rodos, jau visi ten spėjo nueiti.
If there‘s a will, there‘s a way, yra angliškas posakis, kuris laisvai verčiasi taip: jei norėsi, tai ir padarysi. Aš sakau taip: jei turėsi viziją, tai ir bus. Bet jei norėsi visiems patikti ir įtikti, tai nieko gero nebus.
Įsivaizduoju, kad nelabai daug būtų drąsuolių atidaryt restoraną stoties rajone. Aš pro ten pravažiuoju du kartus per dieną – į loftą ir iš lofto, tai man tos gatvės pažįstamos puikiai. Kai viena varna sukarksėjo, kad Deivydas išeina iš Lauro lapo, tai ką ką ką ką??? – kvarksėjo visos kitos varnos aplinkui – kaip tai išeina, kaip čia taip gali būti? Kas bus?
Tiesa, paskui pati Deivydą mačiau BAF’e, kur jis vaišino gardžiais vieno kąsnio dalykais, tai jis atsakė į tą patį klausimą, kas bus su Lauro lapu: ten virėjai paruošti ir išmokyti, gali patys… Jo vizija Lauro lape buvo puikiai įgyvendinta, o dabar metas naujam etapui, taip?
Aš ilgai dairiausi, tai kur? Tai kur? Kol socialiniuose tinkluose pagavau atidarymo sambrūzdį ir galų gale cekavumas buvo patenkintas: pamačiau, kur gi jis įsikūrė, tas Bistro 1 Dublis. Visą savaitę galvojau ir buvau rimtai įkvėpta tokio netradicinio pasirinkimo – ten, kur truputį off the beaten track, tai yra kur ponai ir ponios nevaikšto. Bet taip sinkopiuojant ir reikia varyti, įgyvendinti savo viziją.
Tai visiems įdomu, kas ten buvo anksčiau ir kaip viskas buvo? Kadangi aš esu ilgos nosies smalsi moteris, tai viską išsiklausinėjau, kaip ten nuklydo vienas geriausių LT šefų…
Jis visada norėjo tam rajone, va taip. Taip ir reikia – atnaujinti tokius pamirštus rajonus. Prieš tai ten buvo pigaus alaus vieta prie stoties… Suprantu, kad Deivydas atkakliai vaikščiojo ir gražiai kalbėjo, kol vyresnio amžiaus savininkė pasidavė… IR užleido patalpas.
Dabar ten nebuvo padarytas standartinis euroremontas. Kūrybingas remontas. Žalios sienos ir medis ant lubų. Nueisite, pamatysite. Tai tiek apie vietą. Bet šiaip juk ten eisite ne į sienas pažiūrėti, ten eisite dėl maisto.
Deivydas man atrodo yra truputį pankuojantis idealistas, toks lietuviškas skandinavas… ir tai jaučiasi bei matosi jo lėkštėje, ten viskas apgalvota, subtilu ir švelnu, jokių rėkiančių skonių ir bravūros. Jis pats yra ne kartą sakęs, kad nemėgsta aštrumo. Lengva gaminti su dūmais, prieskoniais, daug sviesto ir druskos, tačiau kitas dalykas yra padaryti tokią morkų piurė, kad vienas kąsnelis būtų kaip visa morkų lysvė. Tai va, toks yra Deivydo maistas. Kiekvienas kąsnis – ir mįslė, ir pasivaikščiojimas, ir svajonė.
Kaip dirba šefas, mato visi. Virš jo stalo veidrodis pakreiptas tokiu kampu, kad matytųsi, kur ir kada į gražias lėkštės gula koks padažas, emulsija, trupiniai. Šis veidrodis – tai šefo manifestas „Aš nieko neslepiu“. Galbūt Deividas ten kada nors ir specialias demonstracijas rengs? Aš eičiau.
Restorane buvau du kartus, bet nei karto nemačiau meniu. Manau, kad gal ateityje bus, bet lakoniškas. Aš kol patyriau tasting meniu principo vakarienę. Man taip patinka, nes ir taip aišku, kad šefas už tave pagalvojo, kad viskas derėtų ir patiekalai papildytų vienas kitą. Vieną karta buvau su Tomu, kitą – su savo nuostabiausiu Beatos Virtuvės kolektyvu.
Aš pagalvojau, ar ši vieta yra mano mėgstamiausias restoranas Vilniuje? Tikrai taip, bet smagiausia yra turėti daug mėgstamiausių vietų skirtingom progom ir nuotaikom.
Girdėjau, kad visą gruodį buvo sunku patekti. Net neabejoju, kad sunku ten įsibrauti ir dabar. Geriausia, manau, ten eiti surinkus ne mažiau nei dešimties žmonių grupę, sėsti prie to didžiojo stalo ir atsiduoti į Deivydo ir jo komandos rankas. Bet su malonumu ir dviese su kuo nors prie to staliuko prie lango pritūpčiau.
Taigi, už drąsą ir už kokybę.
Bistro 1 Dublis rasite Šopeno gatvėje ir Facebook’e.
Mėgstu Beatą, bet man labai keista, kad baigusi žurnalistiką jūs taip padrikai ir netvarkingai mintis dėliojate. Mintys įdomios, bet parašyta tarsi 10-oko geriausiu atveju. Bent klaidas galėtumėte pataisyti. Gėda.
Alesia Litvnionok Laukinese zasyse 5 girgsinciu jam nedave, tik 4..ir suprask dabar zmogus, kur ten tiesa tikroji 🙂 Bet, matyt, kiek skoniu, tiek nuomoniu.
Smagiai parašyta:) Priminėte, jog noriu aplankyti šią vietą. Jau vien dėl savininko asmenybės ir entuziazmo
esu Sonata, bet tikrai ne ta, kuri parašė pirmąjį komentarą, skaitau Beatos blogą kasdien, kartais, kai Beata parašo ką nors, kas man nelabai aktualu, tiesiog neskaitau tos temos, bet visada paskaitau komentarus ir būna taip, kad juos perskaičius atsiranda poreikis perskaityti ir straipsnelį. Taip atsitiko ir šiuo atveju, tačiau kaip ir visada tai Beatos stilius -paprastas,šmaikštus, geranoriškas, informatyvus, klaidų pasitaiko visiems visada, čia nieko baisaus. Gal kartais jos minčių išdėstymas būna toks skubotas, bet jau geriau, kad ji dalinasi ir mes sužinome nauja, negu nesužinome. Susilaikykime nuo užgaulių komentarų 🙂
Sveiki:)o man labai patinka Beata, naturali, paprasta..todel ir mintys nesudeliotos, o rasomos tiesiai, taip, kaip masto:)-skaniai:)
Aciu Beatai:)
labai jaukus restoranas, puiki atmosfera, draugiškas kolektyvas, o maistas išvis tobulas! rekomenduoju visiems apsilankyti 🙂
ohoho kokie indai tame restorane stoties rajone! Tikrai tik skandinaviškai lietuviškas pankas (geraja prasme) tokius sugalvotų įvaldyti. Nors tuose spalvotuose su pelėdoms imho maistas gražiai nesižiūri.
Beatos rašymo stilius ir skonis labai geras, tik komleksuojantiems pirmūnams pritinka drebėti, kad taip čia kur nepadarius kokios kalbos klaidos ar minčių nesudėliojus į lentynėles.
Sėkmės Beatai ir restoranui beigi jo įkūrėjui.
Beata saunuole, saunus straipsnis !