Mielieji, laba diena, tai gal pradėsiu nuo oro aptarimo. Kažkaip šalta ir niekaip nesuprantu, kaip aš esu tokia paskutinė vėpla, kad niekada neturiu pirštinių??? Vakar turėjau, bet kažkur jos vėl dingo, tai ėjau be pirštinių savo vietinio kaimo pagrindine gatve pasivaikščioti, vieną kitą reikalą sutvarkyti… Tai taip tas rankas sušalau, kad net baisu, niekaip neatšyla. Bet iš tiesų, tai gal nereikėtų čia nesąmonių šnekėti ir skųstis, nes, kaip suprantu iš visokių draugų pasakojimų ir reportažų, mylimoj tėvynėj toks puikus oras, kad jei išeini be pirštinių, tai grįžti be rankų… Mūsų toj gatvėj pagrindinėj be akinių, šunų, namų ūkio rakandų, kampinių parduotuvių, kinų akupunktūros, greito maisto, vaikiškų rūbų, pub’ų ir dar visokių kitokių parduotuvių, savaime suprantama, yra ir dvi, o gal beveik ir trys, a la delli parduotuvės. Tiksliau, viena delli, tai ten viskas labai skanu, aš užėjau, apsidairau ir jau beveik susigundžiau nusipirkti tokių puikių pyragaičių, bet, galvoju, tiek to, nešu aš muilą iš ten, geriau nueisiu kruopų nusipirksiu į kitą panašaus tipo parduotuvėlę, ten tik viskas labiau organiška/ekologiška, ir visokių arbatų, ir kruopų įvairiausio plauko pilna. Aš ten ėjau turėdama tikslą, kaip ir sakiau, kruopomis ir riešutais apsirūpinti. Nes mano vietinis supermarketas vis niekad neturi lęšių, tų mažų, juodų, tamsiai žalių – lentiles vertes… O aš juos labai vertinu ir mėgstu.
O dabar, pradėjus apie orą ir ekologiškus grikius, pereikime prie restorano, kuriame mes su ta pačia Rosita ir jos Karlu buvome praėjusį pirmadienį. Na, gal nereikėtų man čia labai girtis, kad labai jau buvau ten. Taip, buvau, bet apžiūrėjusi visus dramblius ir beždžiones, išlėkiau vaikus su Rosita ir Karlu palikus, labai man reikėjo į vieną netoli esančią parduotuvę.
Taigi – Rainforest Cafe. Pačiame turistinio Londono centre, visai šalia Piccadilly Circus. Kai Karlas pradėjo pasakoti apie tą kavinę, tai aš galvojau, gal jis kažką čia sapnuoja, aš tokių negirdėjau ir tikrai negali taip būti. Žodžiu, ta kavinė „prasidėjo“ Disneylende :))) ir ten yra beveik gyvo dydžio drambliai, beždžionės ir viskas maždaug kaip džiunglėse… Super vieta nusitempti vaikus, bet ir suaugusiems smagu. Mes atėjome apie trečią valandą, berods, ir dar pirmadienį – tai ne pietų metas ir didžiuliai plotai buvo pustuščiai. Šiaip, jei nebūtų tų visokių dramblių ir gorilų, ir tų lapų visokių žalių plastmasinių, ir griaustinio, ir audros garso, tai vaizdelis tikrai būtų ne koks, nes stalų daug ir jie tokią labiau valgyklą primena… Bet dabar grįžkime prie tų dramblių… Jūs tik neišsigąskite, jie – ne tikri, jie dirbtiniai, bet padaryti įspūdingai ir judina galvas, ir ausis, gorila irgi bando apsimesti, kad yra gyva :)) Mano vaikai, žinoma, buvo sužavėti ir apžavėti, ir išgąsdinti (Jurgis), nes labai jau sustingo, kai tas griaustinis sugriaudėjo ir jam tas dramblys atrodė truputį baisus… Bet šiaip, manau, su vaikais tai tikrai visai smagu nusigabenti į tokią vietą. Ypač, jei atvykote apžiūrėti Londono ir vis tiek trainiositės miesto centre…
Dabar apie maistą. Meniu, sakyčiau, brangokas, nes vis tiek kažkas turi sumokėti už tuos dramblius. Tai aš į tai, kad kainos šiek tiek aukštesnės, žiūriu kaip į mokestį už dramblius… Savo vaikams užsakiau tokį maistą, kuris šiaip būtų normaliai skirtas didesniam vaikui. Gėrimas, pagrindinis patiekalas ir desertas kainavo, berods, penkiolika svarų. Bet be to jie dar gavo visą maišą dovanų – kažkokių liniuočių, pieštukų, lipdukų, ect. Rosita ir Karlas sakė, kad maistas buvo skanus. O aš labai džiaugiuosi, kad mes ten nusigabenome, nes vaikai turėjo puikią progą pasivažinėti metro…
