Velykos – tai prisikėlimas, nauja pradžia ir naujas ciklas. Ar jau jaučiate pavasarį širdyje? Aš vis anksčiau noriu keltis, ir jausmas, ir kvapas yra visai kitoks. Laukimo ir naujienų visokiausių – štai nauji pumpurėliai jau naujiena, nes šiais metais jų dar nebuvo, ir nesvarbu, kad kartojasi jie per amžinybę, bet juk jau spėjom pamiršti. Aš tik truputį atsimenu, ką reiškia vaikščioti su basutėmis ir nesivilkti striukės su kapišonu, ką reiškia lengvai visur nušuoliuoti kaip zuikiui, o ne ridentis kaip meškai (taip vaikštom, kai esame ant savęs užsikrovę po kepurę, šaliką ir šiltą puchoviką)…
Tuščių pažadų nebus, prognozių apie pavasarį taip pat, bet Velykas pasitikti pakeltu smakru ir šeimos pietumis būtina.
Tai visa ši savaitė bus skirta tik joms ir velykiniam stalui bei malonumams. Reportažas su viena geriausių kiaušinių margintojų mieląja Laisve, kuri kiaušinius margina nesuskaičiuojamus metus, yra ištyrinėjusi raštus, ir net pradėjo pati auginti vištas, kad šios dėtų baltus kiaušinius, kuriuos daug geriau marginti.
Taip pat kalbėsim apie kiaušinius, kaip juos virti ir ką ant jų uždėti. Aišku, majonezą ir krienus dės visi, bet dar aš vieną kitą mintį turiu. Rašau ir bėga man seilė, kaip noriu kiaušinio.
Ruošdamasi velykinei savaitei klausinėjau draugų ir pati perkračiau savo atminties aruodus, taigi bus vienas šaltas mėsiškas patiekalas, mano tiesiog dievinamas keptas kepenėlių paštetas ir kiaulienos bei karamelizuotų svogūnų vyniotinis su obuolių sūriu…
Ir kaip gi be bobos? Nė iš vietos mes be bobos, bobą kepėm pagal Bronės močiutės firminį receptą, jį truputį pagal save pastumdėm. Oi, dar ir Velykų pynė – tokia nuostabi geltona minkšta velykinė duona (kai ja vaišinau draugę, tai ji nepatikėjo, kad pati iškepiau… atseit tokių niekas namie nekepa).
Pradėkime nuo kepto pašteto
Čia, aišku, priklauso nuo kiekvieno asmeninio polinkio, bet aš nuo vaikystės labai mėgstu kepenėlės, tikrai, man jos yra delikatesas. Todėl visi paštetai ar tiesiog pakepintos, pvz., veršiuko kepenėlės, kurios yra dažnai sutinkamas patiekalas angliškoje virtuvėje, man yra tikra ir ypatinga, aš visada jų užsisakau. Mano vyrui tuo tarpu tai yra nesuprantama… nors nežino, ką praranda, juk kepenyse yra daug visokių mums naudingų dalykų. Aš per daug stengiuosi į tai nesigilinti, bet žinau, ko nori mano organizmas. Aišku, jei jis nori penkiolikos plikytų pyragaičių su šokoladu, tai tada aš sakau: palauk, pagalvok, gal tu tiesiog pusryčių nevalgei???
Taigi, aš kepenėles kepu visaip, o ant šventinio stalo – ar Kalėdos, ar Velykos – beveik privaloma patiekti.
Taigi mažiau kalbų, daugiau recepto.
Labai gardus turbūt bus paštetas, bet nepaprastai suintrigavote ta velykine Bronės močiutės boba. Gal paviešinsit ir recepčiuką..?