Apie Sūrių profesorių, mėsos turgų ir Paryžių

Praėjusią savaitę mokykloje buvo tiesiog sūrio fiesta, nes apsilankė nenusakomo smagumo sūrio profesiorius, toks ponas Tom Badcock, kuris su didžiausiu užsidegimu, intonacijomis ir emocijomis, mosikuodamas savo ilgomis rankomis ir plazdendamas peteliške po kaklu pasakojo apie sūrius. Turiu pasakyti, kad aš kartais mėgstu tose paskaitose truputį varną vieną kitą pagaudyti ar su kuo nors pora žodžių persimesti, bet tik ne gerbiamo sūrio paskaitoje, kur maisto istorikas ir sūrio žinovas laikė dėmesį įkinkęs iš esmės. Palydėjom aplodismetais ilgais ilgais ir dar tris dienas buvo aptariamas jo įtaigumas ir talentas, bei išmanymas. Ir iš tiesų, jei žmogus puoselėja tikrą aistą ir tikrą gyvą susidomėjimą kažkuo bei turi dar asmenybę su pipirais, tai nori nenori įtraukia, tikrai esate sutikę tokių žmonių savo kelyje. Vieni, atrodo, dalyką išmano, žino, bet va, sudominti anei dėmesio išlaikyti nesugeba.

Štai toks buvo ir apsilankymas mėsos turguje. Jei po žuvies turgų Bilingsgate buvome tampomi tikros žuvies specialistės, mėgėjos ir žinovės, ir knygų autorės CJ Jackson, tai po seniausią Londono mėsos turgų Smithfield mus vedžiojo balzgano balso, malonaus būdo, tiksliai nenusakysiu pareigų, bet daugiau mažiau turgaus direktoriaus padėjėja. Tai ir mes visi tokie, tikėjęsi, kad čia kaip ir pas žuvis, mums parodys, ko ieškoti, ko tikėtis, kaip rinktis, kada ateiti, tai šį kartą buvo tik: va, čia Johnas  (mėsininkas, kurį mums parodė trumpam), jis per dvi valandas išdarinėja 200 ėriukų. Va, čia tokie prekeiviai, čia kitokie, einam toliau. Tai pasivaikštinėjom po turgų valandėlę, apžiūrėjom ir septintą ryto jau buvom laisvi. Į turgų eiti anksti ryte tikrai apsimoka, geros mėsos yra ir kainos patrauklios. Na, o paskui jau nieko kito neliko, kaip eiti ieškoti pusryčių ir važiuoti į praktinio egzamino repeticiją, kuri, turiu prisipažinti, man nesukėlė didelio optimizmo. Ir dauguma iš jos išėjome nukabintom nosim ir išpilti prakaito. Kai kalbėtis negalima ir reikia tiksliai, kaip laikrodžiui, tiksėti, daug dalykų kažkaip sugeba nepasisekti. Man ši ir kita savaitė jau trimestro finišo tiesioji, taigi teorijos ir praktikos egzaminus beliko išlaikyti, o juos išlaikius, po trumpos pertraukėlės – į kitą trimestrą.

Tiesa, dar spėjau greitai į kaimyninį miestą Paryžių  nulėkti, draugės nuostabiosios aplankyti, ir galiu jums pasakyti – ten braškės labai brangios, bet jų jau yra. Ne tai , kad puoliau labai pirkti, tik toks įdomus kainos skirtumas: prancūziškos braškės kokius keturis kartus brangesnės, nei tos, kurios iš Maroko. Paryžiuje buvau trumpai ir suvalgiau tik pusę kruasano, bet į bulkinių ir ne tik bulkinių vitrinas pasižvalgiau iki soties.

O po visų patisserie, šiandien truks plyš užsimaniau silkės ir gaminausi va, štai tokias savo mėgstamiausias silkės salotas. 🙂