8241
Beatos virtuvė

Aida aidai apie knygas, nukankintą kiškelį ir ne tik

(18)

Vakar iš Vilniaus išskridau, palikau žiemą ir pūgą, ir sniegą.  Londone yra visiškas pavasaris ir jau žydi medžiai. Prie namų Izabelė jau pastebėjo narcizus, kurie, manau, po poros savaičių jau ir sužydės. („O, mama, žiūrėk – narcizai“, – aš net nepastebėjau, dažniau norėčiau matyt pasaulį vaikiškom akim)…

Visų pirma, tai  tikėjausi, kad pasisakymas apie vaikiškas knygas sulauks daug dėmesio. Iš tiesų, dabar iš visų komentarų reikėtų sudaryti paminėtų vaikiškų knygų TOP’ą ir būtų aišku, ko nuo šiol ieškoti. Manau, kad mamų ir vaikų atsiliepimai yra daug svarbiau, nei aštuoniolikos literatūros ekspertų nuomonė. Aš ir pati,  pasinaudodama jūsų patarimais, tikrai rasiu kuo papildyti lentynas.

Aš, savaime suprantama, iš knygų mugės tuščiomis neišėjau ir trumpai norėčiau apžvelgti savo knygų krepšio turinį… Jau turiu populiariosios Linos Žutautės naują knygą: Kakė Makė ir pabėgusios ausys. Mano vaikai, kadangi jau atpažįsta stilių, iš karto užmatė Kakę Makę, pirmą ją ir teko RYTE perskaityt.

Dabar norėčiau labai trumpai apie kitus vaikiškus pirkinius. Visų pirma, tai beždžioniukas Džordžas, lietuviškai tariant – Jurgis.  (Manau, kad verčiant knygas vaikams, kodėl gi negalima buvo to beždžioniuko pavadinti Jurgiu? Vardas tai tas pats, tik kitoje kalboje, daug jis būtų artimesnis lietuviškai publikai ir nereikėtų tada išpardavinėti tų knygų po 5 litus). Na, bet aš nesiskundžiu, nes mes jau turime kitą šios serijos knygelę, taigi, dar viena tikrai neprapuls, juolab – pigiai nupirkta.

Praėjusį kartą nepaminėjau, bet dabar noriu paminėti – ypač tiems, kam aktuali dvikalbystė. Tai yra tokia leidykla „Geradariai“, jie išleido porą knygučių ir angliškai, ir lietuviškai. Aš buvau jas nusipirkusi praėjusiais metais, bet padovanojau dvikalbei šeimai, taigi pirkau iš naujo… Taigi, tie Vilko Bajorystės dokumentai yra visai nieko knygutė – plona, lengva ir vienu ypu.

Bent jau man atradimas buvo tikrai ne Jobso biografija, kurios turbūt neperskaitysiu, bet Obuolio išleistos Lopšinės Mylimam Vaikui – eilėraštukai prieš miegą, bet labiausiai mano dėmesys nukrypo į iliustracijas, kurios yra tiesiog nuostabios. Taigi, labai geras atradimas, tikiuosi, kad iliustracijų autorė dar turės kur pasireikšti.

Kita knyga, kurios negalėjau nepirkti iš sportinio intereso ir dėl simpatiškų iliustracijų, ir apie kurią norėčiau pakalbėti truputį plačiau, yra „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“ – lietuvių pasaka, išleista leidyklos „Kronta“, prieš šešis metus… Aš, deja, iki šiol jos nebuvau mačius. Bet iliustracijos man iš pirmo žvilgsnio tikrai patiko ir, manau, jos tikrai yra žaismingos bei juokingos, nors spalvų spektras galėtų būti ir vaiskesnis…. Bet dabar, mielosios ir mielieji, apie turinį. Mes su sese atsisėdusios skaitėm tą pasaką sau ir iš karto laiko mašina nuneša į vaikystę. Taip mums, suaugusiems, buvo… hmmm… nežinau, ar galėčiau pavartoti žodį smagu, o gal geriau sakyti baisu??? O gal baisiai smagu??? …bet tikrai sukėlė daug emocijų ir pakeltų antakių. Aš nežinau, ar galėsiu skaityti šitą pasaką savo vaikams. Aišku, pasaka lietuviška ir nežinau, ar tikrai geriausias sprendimas perrašinėti lietuvių liaudies pasakas, bet siužetinė linija yra gera, sesuo ieško savo brolių, blogietė laumė apgavikė, melagė ir pikto linkinti. Tai – blogio ir gėrio kova, bla bla bla, bet tos kovos metodai ir detalės yra, manau, visai nereikalingos ir neprisidedančios prie vaiko auklėjimo bei auginimo subalansuotu žmogumi. Taip, vaikas turi išgyventi visokias emocijas ir pažinti, kas yra gėris ir blogis… Bet, mielieji, knyga prasideda vaikų – pagrindinių herojų – tėvų  mirtimi, toliau broliai keliauja į karą. …..Tada Elenytė lieka namie VIENA ir namie VIENA ašarodama būna DEVYNIS metus. Toliau ji važiuoja per tamsą ir siaubą ieškoti tų brolių. Sutinka kiškelį, jį išgelbėja ir tada prasideda sadizmas, nes Laumė pradeda kankinti kiškelį (plius dar kraujo upės ten verda ir teka), išsukinėja jam kojas, paskui PERPYKUS IŠLAUŽIA KIŠKIUKUI KITĄ KOJYTĘ>>>>PASKUI TREČIĄ, PASKUI KETVIRTĄ ir GALŲ GALE NUSUKO JAM GALVYTĘ IR KIŠKIUKAS MIRĖ…………………………………………. (čia cituoju, o ne perpasakoju.)

Aš tą pasaką atsimenu iš vaikystės, manau, jūs atsimenate ją taip pat… Ir jūs galvojate, kodėl gi čia ji primena. Žinote, kodėl??? Todėl, kad aš negaliu patikėti savo akimis ir ausimis, ir širdimi, kad galima tokias pasakas sekti vaikams prieš miegą. Nepulkite manęs, kad aš nevertinu mūsų tautosakos ir noriu viską apcukruoti, ir suvynioti į rožinius vystyklus, bet aš tada pagalvojau, o ar nebūtų galima visų tų lietuviškų pasakų perrašyti????? Padaryti kitaip????? Nenumarinti tėvų, nenusukti kiškeliui galvos ir paskui nenukankinti laumės už jos blogus poelgius… Taigi, ta Elenytė dabar mane įstūmė į tokią dvejonių duobę: aš noriu lietuviškų pasakų tokių, kurias man  sekė, bet ne tokių… smurto ir nelaimės kupinų…

Be siaubingo pasakos turinio iliustracijos geros, bet labai minorinės, nors ir šelmiškos… Taigi, Elenytė, kaip ir priklauso tikrai lietuviškam herojui, yra tragiška…

Manau, Gediminas Navaitis galėjo parašyti ir dar storesnę knygą apie laimingą Lietuvą, nes čia tikrai labai daug neartų dirvonų. Taip pat manau, tema tikrai dar neišsemta, ypač kai žinom, su kokiom pasakom užaugę esam. Knygą įsigijau su autoriaus parašu ir, kadangi pasakiau slaptažodį, tai gavau ją pigiai. Pradėjau vieną vakarą skaityti, tai mane iš karto supakavo Seimo nario/dėstytojo stiliumi parašytas veikalas. Sausas ir girgždantis. Manau, tą pačią temą daug sėkmingiau galėtų paanalizuoti gerbiamas Algimantas Čekuolis… Bet su daug daugiau razinkų ir sviestuko.  Vis dėlto gerb. Gedimino Navaičio knyga džiaugiuosi, nes tikrai geras žingsnis aktualia  linkme…

Knyga, kurios ieškojau ir džiaugiausi aptikusi, yra Kai šalia Teta Beta. Kas gali nemylėti ir neatsiminti tetos Betos? Knygelė pažintinio stiliaus, jauki  – tikrai skaitysim.

Įsigijau ir Editos Mildažytės albumą – knygą apie Lietuvą. Aišku, kaina yra skandalingai aukšta – 150 lt knygyne, 99 lt mugėje. Knyga supakuota, taigi, knygyne nepavartysi, bet knygų mugėje – taip. Mane labai lengva palenkti savo pusėn, labai… Taigi, vos pradėjau versti, supratau, kad reikia pirkti. Tai knyga, kurią pavartyti gera, miela pasidžiaugti lietuviškais dalykais ir Edita rašo šiltai… Man ta knyga kaip koks amouse bouche rinkinys apie Lietuvą, daug mažų užkandėlių lietuviška tematika… Laukiu angliškos versijos, bus Tomui dovana – cha cha cha cha…

Dar viena knyga, su kuria turiu asmeninį santykį, yra Titaniko Lietuviai.  Ne, ne todėl, kad šalia Titaniko parašyta „lietuviai“, bet todėl, kad viena iš knygos autorių yra žurnalistė kolegė Gerda Butkuvienė, kuri ruošdavo reportažus laidai, kurioje dirbau ir aš  – „Arti Toli“. Gerda labai kruopšti ir nuosekli, gerai valdo žodį, be to, ar gi ne puiku, kad tikrai lietuvių buvo ir yra visur? Titanike taip pat… Toks populiariosios istorijos  žanras,  manau, dar tikrai turi kur plėstis, nes, kaip ir sakiau, lietuvių tikrai yra ir buvo visur… Knygos neskaičiau, perverčiau, bet net neabejoju, kad įdėta daug daug daug darbo.. Gal kas jau skaitėt? Pasidalinkite įspūdžiais…

Mano viena mėgstamesnių vietų Vilniuje yra perskaitytų knygų knygynas „Mint Vinetu“. Tai džiaugsmas, kad jis buvo ir knygų mugėje, nors, turiu pabrėžti, kad visas tas knygas turiu arba turėjau, bet nusipirkau dar kartą, nes po 20 metų jos kainuos, oi tikrai jau nebe 3 lt. Nors ne dėl to pirkau, o tik dėl to, kad tas knygas skaičiau, turėjau, kai  buvau maža… Tai po egzempliorių turėt nepakenks. Lobynas.

Na ir pabaigai – apie savo apimtimis ir svoriu didžiausią pirkinį.  Tai – Eugenijaus Skerstono Privatus Vilnius Interjerai. Žurnalinio staliuko puošmena arba pažiūrėti kaip žmonės gyvena… O gyvena, patikėkite, tikrai gražiai… Nebūtina domėtis interjerais ar svetimais gyvenimais, norint turėti šitą knygą. Aš varčiau du vakarus iš eilės ir dar vartysiu… Graži ir didelė…

Oi ir visai pabaigai dar noriu paminėti vieną įmonę/leidyklą. Tai – pionierius. Lietuviškos dėlionės. Galbūt dar yra kur pasitempti kokybės ir vaizdiškumo prasme, bet aš labai džiaugiuosi iniciatyva ir kad tokia yra… Pirkau didelę dėlionę-žaidimą su žodžiais ir raidėmis…

ir dar pabaigai straipsnis kurį radau per draugės fb profilį apie knygų mugę iš anapus prekystalio ...skaniai perskaičiau, taiklūs pastebėjimai ir truputi paliesta tragiškų lietuviškų pasakų tema, pasirodo apie tai buvo surengta diskusija, deja sužinojau per vėlai, bučiau norėjusi sudalyvauti …

O dabar, prašau, jūs pasidalinkite rekomendacijomis ne tik vaikiškų knygų lentynoje…

 

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (18)
Komentarai
  1. Ieva Jtl parašė:

    na, tikrai puiku 🙂 kad galima tiek daug sau leisti ir tiek įsigyti.. aš gal geraisiais laikais 50 Lt tam skirdavau.. dėl Elenytės turbūt Jūs teisi.. kam vaikams (ir kam suaugusiems) tie siaubo filmai? jei esi šiaip jau taikus šios žemės gyventojas, ir pyktis ar agresija pasireiškia tik jas aplinkai išprovokavus… tikrai, juk neiname (ypač moterys) ir negąsdiname žmonių specialiai.. nors yra žmonių, kurie tai daro inertiškai, nesąmoningai.. dar visai nesenai, viena iš dienos naujienų buvo mirtis (giminaičių, bendradarbių, mieste matytų ir visokių kitokių)… – va, jis mirė… ir žinai nuo?.. o, tai nepaprastai įdomu.. būtina žinoti ir visas smulkmenas.. ir pasakoja nesustodama(s), be laiko nuovokos.. ir privalai klausyti, nes nepagarbu.. neklausyti apie TAI.. štai tokių žmonių dėka gyvuoja siaubo pasakos vaikams.. senjorams mirties tema yra šventas reikalas.. /// turiu tų knygų, kurios iš Mint Vinetu.. su lieknomis moterimis (Būkime gražios.. ar to žymaus trenerio parašyta) bandau ir aš jas paskaitinėti, bet visgi turinys man bent jau morališkai išsisėmęs.. ir kyla pavojus užsibūt praeityje ir kažką pražiopsot… ;)…. tai tiek. ačiū.. 🙂

  2. mig parašė:

    as is vaikystes atsimenu ta pasaka su visom issuktom kojom ir kraujo upem. bet tada as tai suvokiau visai kitaip nei tai suprantu dabar. ir galvoju, kad gal nereikia nieko perrasineti ir keisti, o reikia tiesiog neakcentuoti tu dalyku. Nes man skaite daug vaikysteje, matyt namie buvo visos knygos ka tada isleisdavo leidyklos, ir ten toooookiu pasaku budavo, kad Elenyte tai tik uogos, vadinasi visu tautu senosios pasakos, o ir tos pacios grimu ar anderseno nestilizuotos, neisgrazintos ir nepritauktos link Disnejaus animacijos (pvz. kai visai iskreipiamas Undineles personazas), net ir suaugusiam (o gal butent tik suaugusiam ir tekelia) siurpuliukus per nugara. Kai kapodavo galvas, ispjaudavo liezuvius ir t.t. O zinot kokia man buvo mistiskiausia ir labiausiai jau tokia n kartu reikialinga perskaityti pasaka? Buvo tokia is pasaulio pasaku serijos knyga su tokiu raudonu virseliu ir ten toks skrido virs pilies baltas erelis su karzygiu ant nugaros. Tai toj knygos buvo pasaka apie vampyrus. Nu man ten tokia ji paslaptinga ir mistiska buvo 😀 nors dabar ne vienos pilnaties ar kaip ten vadinasi ta vampyru is proto varanti saga, nesu maciusi, bet tada tai buvo kazkas TOOOOOKIO 😀

  3. Elenutė 9 broliai ir zuikutis parašė:

    Beata, tikiuosi skaitai. Kai tu čia parašei apie Elenutę ir tą zuikutį, man per odą šiurpai nuėjo. Bet žinai kas įdomiausia, tą pasaką labai gerai iš vaikystės atsimenu. Būdavo pasakos plokštelėse, tai va daug jų buvo. Taigi, aš pas laiptinės ir mokyklos draugę namuose, būdamos visai mažos klausėmės tų pasakų iš plokštelių. Taigi ta pasaka Elenutė ir 9 broliai superinė, visai mums nebuvo baisu, pasaka su muzika ir tikrai daug būūū ir din din …bet mes pagal šitą pasaką rengdavom vaidinimus, šokdavom, slapstydavomės ir žaidėm. Bet tikrai per odą šiurpai nevaikščiojo, blogos mintys į galvą nelindo ir neatrodė kad ten koks smurtas ar sadizmas. Bet užtai buvo nerealu!!!!! Mes buvom ne mergytės sadistės, bet nežinau kodėl, bet buvo fantastika.

  4. Rūta parašė:

    Uoj viršuje vardas turėjo būti. pataisykit 🙂 aš Rūta 🙂

  5. Meile C. parašė:

    Tiesiog emiau ir roziniai supavydejau tos kupetos lietuvisku knygu. Ypac Privatus Vilnius. Interjerai. Smagu zinot, kad tokia knyga yra, jau dabar laukiu vasaros ir-tipu tapu i knygyna:)))

  6. aciu parašė:

    Miela Beata,
    nuosirdziai aciu uz silta zodi ir atkreipta demesi i TITANIKO LIETUVIUS:) Miela malonu prisiminti bendra darba ARTI.TOLI. As taip pat dziaugiuosi uz tavo sekme tiek knygu, tiek kulinarijos pasaulyje:))) Linkejimai!!! Kartu – kad ikvepimas ateitu lengvai ir saldziai!!!
    Gerda B.

  7. Vaikas parašė:

    Gerb. Beata,
    Lietuvoje jau irgi pavasaris 🙂

  8. Rita parašė:

    Nežinau kaip kitur, bet Vokietijoje liaudies pasakos visuomet karts nuo karto pertvarkomos. Dėl pasikeitusių vertybių ir pan.

  9. apie pasakas :) ir ne tik parašė:

    Laba diena,
    aš esu UŽ visas neperrašytas pasakas 🙂 Taip pat už tai, kad vaikams būtų pasakojama ir apie mirtį, kai su ja susiduriama, ir apie lytiškumą. Negalima slėpti, numuilinti ir užcukruoti tiesos. Juk nenorim būti pirmieji melagiai savo vaikų gyvenime…. o vaikus tikrai ne gandras atneša 😉 Man žymiai didesnis blogis yra filmukai, kuriuose vienos kovos, kraujai, muštynės ir personažai neaišku kas tokie… Skaitomą pasaką vaikas išgirsta iš mamos ar tėčio lūpų ir pagal savo vaizduotės, patirties gylį ir lygį sau nusipiešia vaizdą ir būtent todėl net išsukiotos rankytės ir kojytės nepalieka SIAUBOBAUBO įspūdžio. O jei kyla klausimų, tėtis ir mama visada pasirengę į juos atsakyti. Pagal vaiko subrendimo lygį, žinoma. Multikai gi visai kas kita, žiūri vaikutis ir mato tai, ką pateikia kažkoks nematomas tų vaizdų piešėjas… O mama ir tėtis net vardo kurio ne kurio „herojaus“ įsimint negali…
    Ačiū už ražų straipsniuką. Ele.
    P.S. labai pavydu tos knygos apie Vilniaus interjerus 🙂 ir kaip aš jos neužmačiau toj gausybėj knygų…

  10. […] tai, kad mūsų pasakos yra per žiaurios savo tinklaraštyje rašė ir Beata Nicholson, kurią neseniai perskaityta pasaka apie Elenytę ir devynis jos brolius […]

  11. Renata parašė:

    Apie vaikiškas pasakas puiki parodija 😀
    http://www.youtube.com/watch?v=SDGOPMRJhXA&feature=like-suggest

  12. di parašė:

    absoliučiai visiškai šimtaprocetiniai sutinku apie lietuvių liaudies pasakas. tikros siaubo istorijos vaikams. man baisu jas skaitant, tai kodėl galėčiau norėti jas skaityti vaikams? tikrai, kodėl jos tokios buvo rašomos….?????

    • Lola parašė:

      lietuvių liaudies pasakų niekas nerašė, jas kūrė, kaip ir viso pasaulio liaudies pasakas, o tik paskui jas užrašė.

  13. […] Kovo 28, autorius Beata Nicholson Norėčiau pradėt apie Elenytę. Virkavau virkavau, dėl to kiškelio ir jo išsuktų kojų, o iš tiesų, tai Izabelė sureagavo porą kartų dėl tos neteisybės ir […]

  14. klausimas parašė:

    nėra jos tokios jau baisios, bent man skaitydavo vaikystėj ir visai visai kitaip aš jas įsivaizdavau, nei skaitant dabar 🙂 vaikai visai kitaip jas supranta 🙂

  15. Lola parašė:

    Pritariu – cenzūruokime viską, kas vaikams nuo amžių amžinųjų perduota. Bent jau pakeiskime pabaigas, kad viskas baigtųsi vestuvėmis. Nepasakokime Eglės-žalčių karalienės, jos broliai Žilviną dalgiais užkapoja, pamirškime nuostabią Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją, jokių Elenyčių ir Bebenčiukų, neskaitykime Grimų anei Anderseno, net Troliuose Mumiuose rūko pypkes ir geria alkoholinį punšą – kur matyta??? Net ir Lingren rašo apie mirusius vaikus – juk vaikai nemiršta, kaip galima vaikams apie tai skaityti??? Sėdėkime ant rožinio debesėlio ir pudruokimės uodegytes.

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.