Mi ir Do sako: kai tikrai nori, būti veganu nesunku

Mes esam Milda ir Dovilė: geriausios draugės, riešutų sviesto gamyklėlės „Sviestas sviestuotas“ įkūrėjos, tinklaraščio „Mi ir Do virtuvė“ autorės, dviejų puikių katinų, Albero ir Žiogo, aptarnaujantis personalas bei Asociacijos „Už gyvūnų teises“ aktyvistės.

Kai pamatėme Beatą Knygų mugėje, negalėjome neprieiti. Seniai žavimės, su kokiu polėkiu Beata aprašo savo receptus, esame nemažai jų „veganizavusios“, o dabar štai mes pas ją svečiuose!

Milda: Mano pradžia kaip ir daugelio veganų – vegetarizmas. Vegetare tapau dar mokykloje. Vėliau atsikrausčiau į Kauną, o dar po kelių metų apsigyvenau su Dovile. Ji jau buvo veganė ir mes tiesiog kartu valgydavom. Taip ir gyvenau netyčia veganiškai, tik parkeliavus namo pas mamą sulaužydavau kodeksą. O tada susidomėjau asociacijos „Už gyvūnų teises“ veikla, sudalyvavau keliuose renginiuose ir per jų surengtą Veganų dieną nusprendžiau, kad net ir pas mamą jau sviesto nesitepsiu ir kiaušinių nekepsiu. Taigi jau beveik pusantrų metų esu veganė.

Dovilė: Kaip ir Milda, aš dar mokyklos laikais nusprendžiau maitintis vegetariškai. Pagrindinis motyvas buvo etinis – savo mityba nenorėjau prisidėti prie gyvūnų žudymo. Aišku, aktuali buvo ir sveikata, nes labai dažnai sirgdavau, kraujo tyrimai irgi nebuvo patys geriausi. Aplinkiniai bandė bauginti ir perkalbėti, bet, kaip matote, jiems nepavyko.

Pradėjusi savarankišką gyvenimą ir įsidrąsinusi eksperimentuoti virtuvėje, nejučiomis perėjau prie veganizmo. Net nepastebėjau, kaip iš šaldytuvo išnyko visi kiti gyvūniniai produktai ir niekad daugiau ten nebesugrįžo. Po gerų ketverių metų galiu drąsiai pasakyti, kad nepasiilgstu nė vieno iš raciono išbraukto produkto: atradau naujus skonius ir naujus derinius, apie kuriuos anksčiau net nepagalvojau. Žodžiu, esu soti ir laiminga.

O dabar norime sugriauti kelis mitus apie veganizmą:

Veganizmas labai brangus. Visiškai ne, jeigu maitiniesi namuose. Kruopos, daržovės, ankštiniai produktai, riešutai tikrai yra įperkami, vaisiai taip pat pagal sezoniškumą lengvai prieinami. Jeigu norisi kokių nors prašmatnesnių pietų su, pavyzdžiui, tofu arba kokiais nors ryžių makaronais, o desertui dar anonų porą suvalgyti – savaime suprantama, kad viskas kainuos brangiau. Bet ir visavalgiškai maitinantis galima gyventi tiek taupiai, tiek išlaidžiai.

Veganai yra sveikuoliai. Veganizmas gali būti sveikas ir gali būti nesveikas, nes augalinę mitybą žmonės renkasi dėl skirtingų priežasčių. Jeigu maitinsiesi vien makaronais ir bandelėmis, naivu būtų tikėtis, kad jausiesi gerai. Jei nori būti sveikas, turi rūpintis savo mityba. Bet tai vėlgi galioja ir visavalgiams. Joks maisto produktas pats savaime nėra panacėja.

Veganai valgo vien žoles. Tikrai ne. Jei norisi, galima veganizuoti visus mums įprastus patiekalus: cepelinus, balandėlius, kugelį, kotletus, burgerius, lazaniją, picą, grietinę, majonezą, pyragus, sausainius (Mildos mama visą Beatos kepinių knygą suveganizavo!), ledus, net „varškinį“ sūrį iš riešutų galima išspausti! Apsilankykit mūsų virtuvėje arba užsukit į kavalgoveganai.lt – įsitikinsit, kad veganiška mityba nėra nyki, dar galit seilę pavarvinti kokiam nors findingvegan.com.

Veganai nekenčia visavalgių. Ne ne ne. Gal ir yra smerkiančių – kaip ir yra visavalgių, kurie smerkia veganus. Bet didžioji dauguma mūsų pažįstamų veganų puikiai supranta, kad mityba yra labai jautrus gyvenimo aspektas, o ją keisti daugeliui yra sunku. Žmonėms reikalingas ne smerkimas ir gėdinimas, o palaikymas ir padrąsinimas. Pavyzdžiui, mudvi visada labai džiaugiamės, kai koks nors visavalgis sugalvoja išbandyti naują veganišką patiekalą. Arba kai kas nors pareiškia, kad nusprendė valgyti šiek tiek mažiau mėsos. Juk turbūt 90% mus supančių žmonių yra visavalgiai – labai greitai išprotėtume, jei visų jų nekęstume.

Veganu Lietuvoje būti sunku. Jei nori – tikrai nesunku. Jei nelabai nori – visada atsiras daugybė priežasčių pasiduoti. Sunkiausia būna pati pradžia. Žmonės labai vangiai keičia savo įpročius, ypač jei jie liečia mitybą, o čia iš raciono išbraukiami tokie įprasti produktai kaip mėsa, kiaušiniai, pienas, sūris, sviestas. Reikia ieškoti alternatyvų, skaityti sudėtis, domėtis. O dar aplinkinių reakcijos, nuolatiniai klausimai, juokeliai… Visko tiek daug. Bet su laiku atsiranda nauji įpročiai, aplinkinių juokeliai irgi aprimsta arba išmoksti į juos konstruktyviai sureaguoti.

Nepalūžti labai padeda bendraminčiai. Vien Facebook‘o grupėje „Lietuvos veganai“ yra virš 2700 narių! Daug smagiau, kai žinai, kad esi ne vienas, kuris džiūgauja atsitiktinai Maximoje atradęs naują veganiškų sausainių rūšį. Ir, žinoma, labai smagu, kad atsiranda vis daugiau vietų, kur galima pavalgyti gardžių veganiškų patiekalų. Kurį laiką veikia projektas „Vegan Friendly Lietuva“, prie kurio prisijungusios viešojo maitinimo įstaigos deklaruoja, kad rūpinasi ne tik visavalgių, bet ir veganiškai besimaitinančių klientų poreikiais. Didžiuosiuose coffee shop‘uose jau seniai galima atsigerti kavos su sojų pienu, jų pavyzdžiu seka ir mažesnės kavinukės. Jautiesi daug tvirčiau, kai žinai, kad prireikus turėsi, kur nueiti su draugais. Taip pat neseniai Vilniuje atsidarė veganiškų produktų krautuvėlė „Veggo“. Vadinasi, Lietuvos veganai pagaliau gali į ją užėję arba internetu nusipirkti visokio veganiško greitmaisčio: „fermentinio sūrio“ arba „saliamio“.

Žodžiu, veganu Lietuvoje būti ne tik lengva, bet ir kasdien vis paprasčiau. Kad tuo patikėtumėte – paragaukite datulių ir riešutų sviesto saldainių pagal Mi ir Do. Skanaus!