8241
Beatos virtuvė

Sena gera aš ir meilė prieskoningam maistui

(0)

Su sąlyga, kad Andrius Užkalnis išvykęs trankosi po Pietų Ameriką, turi gi kažkas apžvelgti vietas. Tiesą sakant, esu visai kvalifikuota šiam darbui, nes turiu du diplomus, kurie įrodo, kad esu tinkamas žmogus atlikinėti restoranų apžvalgas: a) žurnalistikos diplomas ir b) kulinarijos diplomas. Bet iš tiesų, jei jau labai rimtai, diplomai nėra privalomi, kad galėtum tinkamai ir įdomiai apžvelgti valgymo vietas. Aš, tiesą sakant, anksčiau rašydavau, dabar sustojau. Bet galvoju – reikia prisiminti, nes man (kaip ir daugeliui) kai užsimanau kur nors išeiti, visada ateina tas panikos apimtas galvos sukiojimas:  „Kur, kur kur???” Per dvi savaites buvau dviejose vietose, kurios yra ne mūsų šeimos restoranai, o tai, manau, nusipelno apžvalgos. Pasigyriau apie diplomus, bet tai tik detalė, nes, ką norit, tą sakykite – Užkalnis rašo gerai, o aš tai nemoku. Tai aš rašysiu taip, kaip moku, nes kiekvienas turi rasti savo stilių ir būdą.

Aš be galo mėgstu indišką virtuvę. Tikrai, na labai. Tiesa, mano gyvenime buvo atsitikęs toks kazusas, kad buvo metas, kai vien tik žodis curry (karis) man kėlė normalų fizinį šleikštulį. Negalėjau net žiūrėti į prieskonių pusę, kvapus ar panašiai ir tuo metu buvau tapusi tradicine nuobodžia europiete/kaimiete, kuri norėjo tik daržovių, burokėlių ir virtos vištos. Šitoks nuklydimas nuo normos įvyko, kai mano pilve vyko statybos darbai,  o kai vyksta statybos, tai tavo kūnas prisigalvoja visko – kas bandė, tas žino, apie ką aš. Buvo metas, kai aš negalėjau valgyti nieko, kas yra iš tos pusės. Ir mano šeima vis dar erzina mane su curry..

Vilniuje stipriai prieskoningo maisto tikrai reikia paieškoti, nes jo nėra ant kiekvieno kampo, kaip, pavyzdžiui, Londone. Ten britų kolonijinė politika jiems užgyveno net nacionalinį patiekalą, kuris visai ne angliškas, o indiškas. Panašiai, kaip lietuviai su pica, bet čia jau kita tema…

O čia aš nuotraukoje šį John’u su kuriuo netyčia susitikome restorane John’as iš Kolumbijos ir yra žinomas vyrų kirpėjas, jis neseniai grįžo is kelionės po Indiją. O čia mes nusifotografavome – linkėjimai mūsų draugei, kuri keliauja po Indiją! Su Gaspars nuotraukos neturiu, nes jis dirbo virtuvėje.

Dabar apie „Gaspar’s” – tai turbūt mažiausias restoranas Vilniuje. Na, gal yra ir mažesnių, bet su tokio lygio virtuve tai vis tiek mažiausias. Kai jie atsidarė, tai buvo hitas ir dabar labai labai džiaugiuosi, kad jis vis dar gyvuoja. Jo šefas, Gaspars Fernandes, kilęs iš Goa, yra turbūt vienintelis užsienietis, turintis savo vardo restoraną Vilniuje.  Svarbu, kad jis, nors ir įdarbina modernios virtuvės technikas ir metodus, gamina maistą, kuris artimas jo prigimčiai. Kartu pilna tokių prašmatnumų, prie kurių įpratęs į restoranus vaikščiojantis tūlas vilnietis – tai geri įrankiai, natūralūs papuošimai, gražios lėkštės ir t.t. 

Nors šie dalykai yra po truputį nueinantis reikalavimas, bet vis tik estetika yra svarbu, jei nori meniu rašyti aukštesnes kainas ir kad pas tave rinktųsi tinkama publika. Apie kainas tai iš vis nelabai turiu ką pasakyti, nes jos yra tinkamos, neišpūstos ir adekvačios tam, ką gauni. Juolab, kad tokios naan duonos, kurią Gaspars gamina, negali gauti niekur kitur.  Nežinau, kur būtų artimiausias taškas, kuriame galėtum paragauti kažką panašaus, o ji visai nebrangi – gal kokie 4 ar 5 eurai, atleiskite, neįsidėmėjau, nes mes su Tomu atėjom tokiam greitam pavalgymui, prieš einant į vienas išleistuves bare. Nes apsileidimas – nuo tada, kai atsidarė šis restoranas, nebuvome jame kartu. O maistą  mes mėgstam prieskoningą, netgi labai.

Niekada nebūsiu žmogus, kuris atsisako duonos. Duona yra gyvenimo esmė, ji yra pradžia. Nebūtina ją valgyti ryte ir vakare, ir per pietus, ir su sriuba, ir su bulvių koše, kaip yra, pavyzdžiui, siūloma kai kuriose ligoninėse, bet gera duona yra tai, kas suteiks daugiau malonumo, nei krevetės. O tą vakarą aš šoviau labai sėkmingai, užsisakydama du tobulus patiekalus, apie kuriuos galvoju net ir dabar, nors praėjo dešimt dienų nuo tada, kai juos valgiau.

Tai yra šioks toks rezultatas, nors, valgant ir krevetes, ir duoną bei suskaičiavus jų kalorijas, būtų, turbūt, kokie du tūkstančiai. Bet kas skaičiuoja kalorijas, kai valgai tobulai skanų maistą? Niekas. Arba tik labai liūdni ploni žmonės, o aš nesu iš tų. Aš valgiau portugališkas krevetes, kurios tiesiog telkšojo aliejaus ir prieskonių patale, ir tas padažas buvo tokio gerumo, kad norėjau jį išgerti.

O kartu su naan duona, kuri irgi tikrai nekūda, su prieskoniais, dar pakepta keptuvėje gardžiai su sviestu ar aliejum, tai buvo kosmosas. Apie vyro valgytą patiekalą patylėsiu, nes jis valgė tai, ko aš gyvenime neužsisakyčiau – vieną populiariausių indiškų patiekalų – onion bhaji. Tai yra tokie svogūnų pyragėliai,  padaryti su avinžirnių miltais ir daug prieskonių.

Dabar apie patį meniu: jis tikrai nedidelis, ir jokiu būdų nėra panašus į tradicinio curry house meniu. Tai gero restorano apgalvotas meniu, kuris byloja apie Gaspars kilmę. Kadangi aš vėl esu sena gera aš ir myliu prieskonius bei daug skonio, tai negalėjau neužsisakyti Gaspars mamos kario, ėmiau su krevetėmis, berods.

Jis buvo karis su aukštuoju išsilavinimu ir ne bet kokiu, o gero universiteto magistro diplomu, tokiu, su kuriuo tikrai galėtų pretenduoti į LRT generalinius, cha cha. Nedidelė porcija, bet su ta naan’a… Aš būčiau suvalgius, jei atvirai, dar vieną porciją (tą pasidalinom su Tomu). Gasparui linkiu gyvuoti, o jums nueiti, kai norite mažo restorano aplinkos ir to, ko nevalgote kasdien.

Print Friendly

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.