Pirmadienį viskas kitaip – arba kitų svajonės pamatytos mano trumpoje kelionėje Pietų Prancūzijoje

Aš niekada nebuvau Prancūzijos gilumoje. Niekada nesižavėjau Provansu, niekada nemėginau išmokti prancūzų kalbos. Bet kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju į Paryžių, visada pagalvoju, kodėl aš ten nenuvažiuoju dažniau? Ir į Prancūziją atostogų – taip, kaip daro tūkstančiai anglų, nors ir aš esu bandžiusi, bet niekada iki galo. Anglų ir prancūzų santykiai reikalauja atskiro diskurso, bet gal užteks tik paminėjimo, kad tūkstančiai Anglijos piliečių nusipirkę ten namus, o vienas britas, remdamasis savo persikraustymo į Paryžių istorija, sugebėjo parašyti visą  knygų ciklą.

Ir ko aš čia dabar rašau didžiausią įžangą į visai trumputį savo savaitgalį? Jei ne itališki motociklai, ir vokietis, kuris atidarė motociklų nuomos bendrovę Kanuose, ir jei ne mano vyro brolio žmona prieš metus padovanojusi jam kelionę pasivažinėti motociklais po Rivjerą, aš tikrai nebūčiau trumpam savaitgaliui išvykusi į cote d’azur… Žydrąją pakrantę. Prieš metus Tomas važiavo su broliu, o šiais metais aš pareiškiau pageidavimą važiuoti kartu, nes sutarėm, kad suderinsim abiejų pomėgius.  Va štai tokia simbiozė kaip tarp baravyko ir ąžuolo išėjo… Jam motociklas ir kalnų keliai, man – maistas, vynas ir saulė.

Kailiniuotieji Nicoje, trumpas nukrypimas ir kailiniuotų madų apžvalga 

Kai lėktuvas nusileidžia Nicoje, pro langą skaniausia matyti ne išraižytą pakrantę, o žydrą dangų ir saulę. Nors pro lėktuvo langą  temperatūros  nesijaučia, bet matai, kad ten tikrai šilta – saulė. Man po šios vasaros šiluma reiškia viską, nes šiemet jos teturėjau vos dvi savaites, o ir tas dar dirbau olimpiadoje.

Iš karto pastebiu prieš manę išlipusią moterį – visai jauną, su kailiniais, juodom labai glaustom kelnėm su užtrauktukais ant blauzdų. Aišku su aukštakulniais ir ,žinoma, su įdomiu akcentu (negalėčiau pasakyti koks, bet tikrai ne prancūzė ir ne anglė, ir ne lietuvė).  Ir tie kailiniai, negalėjau jų nepastebėti.  Pati kailinių nenešioju dėl daugelio priežasčių (gal dėl to, kad neturių padorių, pasakytų ,manau, Lapė patarėja, ir kaip tik pagalvoju – tai kur gi tu, Lape, esi, kai reikia aptarti pakeleivės kailinius????) Kailiniuotosios (už lango nors ir spalis, temperatūra plius 25C) palydovas toks sunkiai nusakomo amžiaus, patenkintas ir prakutęs europietis banguotais plaukais (kaip iš kokio multiko apie juokingą princą ant balto žirgo, labai netoli nuo prince charming iš Šreko, tik tamsesniais). Jis taip pat su paltu, puoštu kailine apykakle. Man jie pasirodo tokie neordinarūs ir juokingi,  kad aš kaip tikra paparacė išsitraukiu telefoną ir juos nufotkinu.

Motociklų svajonės –  Louis ir Alex

Kita istorija yra Louis istorija. Jis mus pasitinka oro uoste.  Išdžiūvęs, įdegęs ir gražus. Jam jau apie penkiasdešimt, anglas, bet pasirodo visai ne anglas, o italas, nes tėvai italai į Angliją emigravo jam būnant dešimties. Tada, kaip jis pasakojo, beveik trisdešimt metų gyveno ant lagaminų, dirbo vadovu vienoje kompanijoje ir daug keliavo, užaugino tris vaikus. Vienas sūnus Australijoje, dvi dukros Londone, o pats dabar living the dream in south of France. Iš tiesų, tai prieš šešis ar septynerius metus gyveno „svajonėje”, kurią pirko ir tebeperka daugelis anglų, viešbutis: bed and breakfast.  Tuo užsiėmė penkerius metus. Dabar dirba savo tikrą svajonių darbą: yra kelionių gidas – motociklininkų kelionių vedlys, ir šiaip dirba kompanijoje. Dabar trumpai apie tą įmone kuri užsiima tų motociklų nuoma, vadinasi Columbus, dirba nepriekaištingai. Atvažiuoja pasiima lagaminus, atveža motociklą. Tada persirengi (aš specialiai tai progai buvau priversta įsigyti tikrą su pakietinimais ir visokiais plastmasiniais petukais ir alkunėmis odinį švarką, beigi kelnes su plastmasėmis ant kelių)

Šitą įmonę nuomojančia motociklus pasivažinėjimams po Pietų Prancūziją įkūrė vokietis Alex,  kuris dirbo bankininkų Londone, o dabar va štai įgyvendino savo svajonę atidarė motociklų nuomos bendrovę ir  gyvena Kanuose.

Vyno ar vynuogyno?

Štai matot, kiek gyvenimų? Čia vis apie tą svajonę viską mesti ir gyventi ten, kur saulė ir kur kiek užmatai vynuogynai arba pušynai. Per šią kelionę, tokių svajonių ir jų materializavimosi aš pamačiau daugiau nei išgėriau vyno rūšių. Štai pavyzdžiui, kita pora – Linda ir Christofer – nuostabūs viešbučio/ b and b/ vyno mokyklos savininkai, anglai. Jų svajonė taip pat išsipildė. Jis – motociklų mėgėjas (turi du Dukati), ji -vyno fanatikė ir mokytoja, savo dideliuose namuose priimanti žmones ir juos edukuojanti apie to krašto ir šiaip vynus (ten galite ir visai rimtai su vynu susipažinti, patikėkite, apie vyną mokytis vynuogynų vidury, tikrai efektyvus būdas).  Linda, dabar vyno mokytoja ir svečių namų šeimininkė, kažkada taip pat dirbo in the city, prieš šešerius metus įsigijo svajonę. Aplink vynuogynai, didžiulis namas, spaudžia savo alyvuogių aliejų, iš kieme augančių alyvuogių. Praėjusiais metais, pasakojo Linda, uždelsė iki sausio, tai visos spaudyklos jau buvo uždarytos, tad šiais metais sakė iki Kalėdų derlių nuims. Bet nors vasarą ir rudenį labai intensyvus metas, kai svečiais tenka rūpintis nuo ryto iki vakaro, bet žiemą, kaip ji pati sako, yra nuobodu…

Jaunavedžiai Elise ir Nick, abu dirba didelėj tarptautinėj kompanijoje rimtus konsultantų darbus, bet …..svajoja apie savo vynuogyną ir savo vyną.

Nei vienas iš tų sutiktų žmonių neatrodė išprotėję ir ypač Linda, kuri pirmą vakarą atrodė tikrai pavargus nuo niekada nesibaigiančio pereinamojo kiemo savo namuose ir nesibaigiančių svečių beigi vyno ir vakarienių. Ne, neužsiknisusi ar šiaip nelaiminga, tiesiog pavargusi, bet net ir gyvenant savo svajonėje visi pavargsta, nes kai turi svajonių namą, jame vis tiek renkasi dulkės… Bet tas dulkes svajonių trobelėje valyti visada smagiau. …

Štai tiek nuotrupų iš kitų svajonių …

p.s. „Pirmadienį viskas kitaip”, atsimenu šią knygą iš savo vaikystės, ji dabar išleista atskirai, bet kai aš skaičiau tai buvo suklijuota su „Šalin Agurkų Karalių”. Pirmadienis labai gera diena, ir ją reikia pradėti gerai  nusiteikus, taigi pirmadieniais norėčiau rašyti ką nors tokio šviežaus, svajonėm užkuriančio ir įkvėpiančio. Kitą pirmadienį parašysiu apie ūkininką, kurio niekaip negaliu pamiršti…..