Na, žinote ką? Šį savaitgalį Lietuvoje praūžė net ne cepelinų uraganas, o visas jų tornadas! Gavau tiek jūsų laiškų ir cepelinų nuotraukų, kad jaučiuosi apvažiavusi du trečdalius Lietuvos ir pasisvečiavusi daugybėje puikių šeimų, kurios visos vaišino mane cepelinais! Na, labiau nei labai jaučiuosi laiminga, kad mūsų tobula cepelinų laida įkvėpė ir tuos, kurie didžkukulius lipdyti mokėjo, tik truputį rudeninio tingulio pagauti buvo, ir tuos, kuriems iki šiol tai atrodė neįveikiamas darbas! Ir štai, tadam! Jie ryžosi susidraugauti su bulvių tarkiais ir įdarais ir visi dėl to tik laimėjo, nes ir atradimų būta, ir skanių susiėjimų ir šiaip, rašote, darbe buvo kuo pasigirti pirmadienį.
Aš pati labai mėgstu, kai maistas ne tik ruošiamas ir skaniai valgomas, bet ir tampa jungtuku, gražiai sujungiančiu draugų, giminių ar net kaimynų kompaniją! Ir cepelinai, sprendžiant iš jūsų laiškų, labai puikiai kompanijas lipdė. Štai ką man parašė draugai – Margarita, Elina, Julija, Simonas ir Eduardas: „Mūsų cepelinai yra naujos tradicijos pradžia. Gaminti buvo taip juokinga ir smagu, kad nusprendėme kartą per keletą savaičių susitikti ir gaminti kartu ką nors sudėtingo…
…Taip, cepelinus priskiriame prie sudėtingų patiekalų, – mums teko ne tik peržiūrėti jūsų laidą, bet ir gaminant nuolat skambinti draugo mamai, kuri telefonu koordinavo mūsų veiksmus. Kad merginos išsaugotų vakar pasidarytą manikiūrą, vyrai lupo ir tarkavo bulves. Tiesą sakant, jie jų netarkavo, jie išspaudė jas su sulčiaspaude. Na, o kad „tešla“ tikrai gautųsi tobula, su močiutės išsaugotu merliuku dar nuspaudė. Mūsų įdaras iš vištienos ir kalakutienos, nes kiaulienos niekas nevalgo. Mėsos liko tiek, kad buvo pasiūlymų pagaminti beliašų, čeburekų ir fidžinų, o tada su krepšeliu aplankyti kaimynus. Ačiū už įkvepiančią sekmadieninę idėją, subūrusią gerus draugus, dabar vos gyvus gulinčius ant vienos siauros sofkutės, į krūvą!“
Taigi, maloniai prašom! Kitą kartą būtinai ir kaimynus vaišinkite. Čia patarimų galėtų padalinti Viktorija Bernotaitė, ji rašo: „Įkvėpta jūsų laidos sumąsčiau, kad reikia ir man palepinti savo artimuosius cepelinais. Taigi, sekmadienio rytą pradėjau bulvių skutimu, o baigiau virtais ir keptais cepelinais. Juos valgė ne tik draugas, bet teko pavaišinti ir kaimynus!“
Mano svajonė, kad virtuvėje tilptų visa šeima – kad seneliai mokytų anūkus, o dukros – marčias (arba atvirkščiai). Nora Salestrinskaitė: „Po Jūsų laidos taip pat išvirėme cepelinų pietums. Gaminome trys kartos: močiutė Natalija (Babytė) 80-ies metų, mama Asta 50-ies metų ir aš – dukra Nora – 23-ejų metų.“
Irma Vargalytė: „Sveika Beata, štai mano savaitgalį lipdyti cepelinai. Ryte pažiūrėjus laidą, sulaukiau vaikino mamos prašymo išmokyti gaminti cepelinus. Edukacinė programa įvykdyta su kaupu! 10 balų!“
Jei tik galėčiau, padaryčiau visų jūsų cepelinų galeriją – toks pietų įkvėpimo koridorius tikras arba virtualus. Nesvarbu, kad konkursas jau pasibaigė – būtinai išlaikykite tą įkvėpimą, nes gaminti kartu visada smagu. Na, o dabar atėjo laikas pakalbėti apie tuos, kurie savo cepelinus galės užsigerti sveiku ir skaniu mineraliniu vandeniu „Vytautas“. Kaip kai kuriuos stebino kepti cepelinai ir kad jie tokie apskritai būna, mane nustebino draugai, nepabijoję savo pirmuosius cepelinus virti…ant laužo!
Pripažinkime, dvigubas ekstrymas toks maisto ruošimas. Tad Eglei Melninkaitei ir jos draugams iškeliauja dvi dėžės vandens „Vytautas“ ir mano asmeniniai sveikinimai! O čia šių drąsuolių laiškas: „įkvėpti laidos, šeštadienį kiek ekstremaliomis salygomis gaminome cepelinus lauke ir virėme juos puode ant laužo. Pavyko!“
Tokį patį prizą laimėjo linksma šeimyninė kompanija: „Turėjom mini bulviakasio šventę. Mini todėl, kad bulvių buvo tik viena maža lysvelė, ne taip, kaip pas močiutę kaime, kai nesimatydavo lysvės pabaigos. Prikastų bulvių užteko 25 dideliems cepelinams, bet visi turėjom nepakartojama šventę.“
Dar buvau pažadėjusi savo knygą tam, kuris atspės (dėmesio, ne suskaičiuos, bet atspės!), kiek gi cepelinų iš viso buvo išvirta, filmuojant tobuląją laidą. Tai arčiausiai tiesos šįkart atsidūrė Evelina Burneikytė ir todėl ji gauna knygą „Beatos virtuvė: daugiau daržovių“, nes iš tiesų buvau pagaminusi 62 cepelinus, o Evelina beveik atspėjo, parašiusi 63.
Na štai, cepelinai apkalbėti, dovanos išdalintos, bet niekas nesibaigia! Juk palepinti save ir šeimą galima bet kada.
Mmm neseniai gaminau cepelinus, bet pamačius tokias nuotraukas vėėėl jų noooriu 🙂 Sveikinu visus laimėtojus, dalyvius 🙂