Savaitgalį buvau prie jūros ir mano basutėse vis dar smėlio kopos… Įdomu, kiek smėlio taip kiekvienais metais paslapčia lagaminuose komandiruojasi į kitus miestus, šalis, žemynus???
Vis dėlto po paskutinės savo kelionės supratau, kaip svarbu, ant kokio smėlio užaugai. Nors pažįstu žmonių, kuriems vienodai, ar paplūdimys – smėlis akmenuotas, ar juodas smėlis, ar uolos, ar žolė, jiems svarbiausia atostogos. Man atostogos tai visų pirma smėlis ir ne bet koks, o, pageidautina, baltas, švarus, toks, koks mūsų Baltijos kopose gyvena…
Na neišmuši, bent jau man ir mano draugei, tos meilės tam baltam smėliui ir laukiniams paplūdimiams. Aišku turime mes visko po nedaug, tad kiekvienas metras aukso vertas. Štai, pavyzdžiui, mano sutuoktiniui anglui Tomui tas mūsų pajūrio dievinimas yra visai nesuprantamas. Ir kaip gi supras, jei Anglija – sala, ją supa tūkstančiai kilometrų pakrantės. Bet gal kuo mažiau turi, tuo labiau vertini?
Bet leiskite pabaigti – mūsų paplūdimiai vis tiek yra man arčiausiai širdies.
Šįkart mano pasiūlymas skirtas piknikui. Nebūtinai kopose, galite sėkmingai šventiškai paiškylauti ir vidury savo pievos.
Kiekviena diena norisi paskaityti sita bloga – e parduotuve, straipsniu zurnala…Man jis toooks patrauklus.
Beata, jūs kaip mano sena močiutė vis kaskart kartojate, kad Lietuva geriausia, gražiausia, Baltijos jūra nuostabiausia ir taip toliau… lyg kokią maldelę kalbate, kad va mūsų laikais ir saulė buvo skaistesnė… senstate ar ką?
Na nesuprantu nors tu ką, na ir kam taip reikia dievinti tą Baltijos pajūrį ir tas smėlio kopas?!
Na taip gražu, miela, nuostabu, bet juk ir kitur(net ir Anglijoje ar Airijoje) yra daug nuostabaus balto ir švaraus smėlio, nerealaus dydžio puikių smėlio kopų ir švaraus jūros ar vandenyno vandens kai toli toli ir gyliai gyliai matosi visi ant dugno esantys akmenėliai ir visas kitas vandens pasaulis!
Na ir aplamai pakrantės daug įdomesnės ir žavesnės nei Lietuvos pajūrio!
Beatuk, neįsižeiskite, aš suprantu, kad tai jūsų dienoraštis, bet… ta pastovi euforija dėl Lietuvos grožio ir gerumo man nesuprantama…