Ar jau gyriausi, kaip aš ruošiuosi Londono olimpiadai??? Na, jei dar nesigyriau, tai tikrai artimiausiu metu pažadu gausiai pasigirti. Bet šiuo metu esu apsirgus, tik nežinau, ar angina, ar gripas, ar šiaip bendras silpnumas užpuolė, bet raumenis skauda… Ir manau, ne vien tik dėl to, kad kažkoks belekas prisikabino. Bet kai prisikabino belekas, tai rytoj jau nenueisiu į sporto klubą, o gal persitempiau? Taip taip, ruošiuosi „intensyviai“, kas rytą nubėgu po 4 km. Man tai yra žiauriai daug, daugiau nebūna. Nubėgau tokį kiekį dvi dienas iš eilės ir praktiškai jau aukso raidėm sau diplomą atsispausdint ketinu. Cha cha cha cha cha…(nebijokite prieš tai dvi savaites iš viso nebuvau).
O jei rimtai, tai žinokite kažkada apie ėjimo / bėgimo džiaugsmą rašiau, tai tie batai dar puikiai laiko, tik va, laikas neleidžia skirti tiek laiko tam sportavimui. Atsimenate, kažkada paminėjau moters mankštos dieną. Visai niekas manęs neprašė, tiesiog bičiulė atkreipė dėmesį. Ir man labai patiko jų sporto klubas, ir visos tos idėjos, kurias puoselėja tos šaunios merginos, „Stimulus“ klubo įkūrėjos. Žinote, aš neretai sulaukiu tokių prašymų: „Laba diena, mes jums duosim kavos aparatą savaitei, jei jūs parašysite apie jį“. – „Oi, ačiū, nereikia man to jūsų kavos aparato.“ Čia tas toks principas: jei tu padarysi tą, tai gausi…Man tokie prievartiniai būdai nepatinka, aš rašau tik apie tai kas man patinka.
O va štai Stimulus merginos visai kas kita. Parašysiu, kokios jos iš tiesų malonios (nors aš jų nesu akyse mačiusi) – už tą paminėjimą sako: „Laba diena, dovanojam jums treniruočių dvidešimt. Jums ir draugei.“ Va prašau… Bet tai kas iš to, jei aš viena džiaugsiuos, o kiti liūdės… Čia, žinote, tokia daina liaudies buvo… Taigi aš joms sakau: „Mano blogą skaito daug žavių, protingų, jausmingų moterų, padovanokite joms ką nors“… Ir, žinokite, padovanos. Dovanos jos knygų apie kalanetiką, treniruočių visokių jų klube Vilniuje…(3 knygos, 10 treniruočių, ir vienas abonementas 4 kartams) O parašyti reikia tik vieną arba du sakinius: kodėl aš tingiu sportuoti? (Pvz., aš karts nuo karto tikrai tingiu, bet tas mano tingėjimas yra maždaug toks: „Oi, noriu miego“… Nes jei tik nueinu miegot vėliau 10 val. – kaput kitą dieną, neatsikeliu niekaip savo mėgstamu 6.30 metu. O atsikeliu 7.30 ir tada jau šaukštai po pietų, reikia ruoštis į mokyklą. Sakot, eit dienos metu? O tai kas dirbs??? Kas naują knygą rašys ir kas virtuvėje duosis?? Sakot, vakare? Bet vakare, tai arba koks nors planas, arba su namiškiais norisi pabūti. Žodžiu, gerai būtų eiti per pietų pertrauka, kaip mano Tomas – bėga pabėgiot a la per pietus.
O jei jūs netingit niekada ir spėjat ištrūkt prasimankštint ar su šuniu prasibėgt, ar į kokią jogą nueiti, galvoj daugiau vietos pasidaryt, ar ant takelio truputį pabėgt besiklausiant žinių, tai pasakykite, kas jums yra tobula treniruote?
Tikiuosi, rytoj pasveiksiu, o pirmadieniui prižadu naują receptą…Galų gale… Labai easy, bet geras, dabar favoritas…
Aš tai kiekvieną dieną žiauriai žiaurų žiauriaisiai stebuklingiausiai tingiu sportuoti – tingiu būti šlapia ir nusivarusia nuo kojų ir vis save raminu – va juk lipimas į ketvirtą aušktą kiekvieną dieną ryte ir vakare (nes išvedu šuniuką pauostyti gryno oro) irgi juk sportas (ir taip jau save raminu tris metus, nors pilvukas vis toliau plečiasi į šonus).. :)))
Galvoju pats laikas prasinešti su dviračiu – bet kam keisti kojines – jei gali lengvai sėdėti atsidarius langą prie automobilio vairo… :))
pagalvojau gal rinktis pliažo tinklinį – juk ir oras atšilo – bet va geriau gulėti ant pilvo gurgšnojant šaltą gėrimą ir skaičiuoti taškus – nei kovoti ir nagus nusilaužti.. :))
ir taip diena iš dienos – viena mintis veja kitą – su savo prieštaravimais.. :)))
Sėkmės kovojant su savimi ir su tinguliu !!! :)))
Sveiki,
Na kaip tik pradėjau vakarais bėgioti, kartu su draugėmis. Man svarbu, kad noro būtų, o tada jau viskas gerai. Anksčiau eidavau į sporto salę, bet matyt tie sumokėti pinigai tarsi įsipareigojimas juos išnaudoti „atidirbant” sporto klube visai nemielas širdžiai buvo. O dabar pavasaris nuostabus, geros draugės, puiki nuotaika, besišypsantys tame pačiame stadione bėgiojantys žmonės ir svarbiausia tai darai savo malonumui.
O LAIKAS………………. kada mums jo netrūks? Kada nustosime bėgti užuot sustoję pailsėti, pasigrožėti besikeičiančia gamta, augančiais vaikais, kada pastebėsim, kad laikas sustot ir pasirūpinti savimi. Kiekvienas ras laiko jei tik norės.
Aš radau. Kai mano sūnelis eina miegot, tą kaip aš sakau ateina Mamos metas, ką noriu tą darau 😀
Sėkmės visoms norinčioms sportuoti surasti savo laiką.
Manau, pats geriausias vaistas nuo tingejimo yra atrasti tikrai patinkancia sporto saka ir partneri su kuriuo kartu treniruosies. Kai jauti malonuma ne tik del sudegintu kaloriju, bet ir del kompanijos bei pacios sporto sakos teikiamo malonumo. Be to, nereikia pamirsti ir atsirandancio sportinio azarto lenktyniaujant tarpusavy! Isbandziau savo kailiu. Net jei labai nori miego, raumenys skauda ir dar visokios kitos priezastys, jauti isipareigojima kitam zmogui ateiti, o, be to, zinai, kad nuejes patirsi smaguma bezaidziant. Tegyvuoja skvosas! 🙂
Labai labai didelis veiksnys kodėl žmonės tingi sportuoti, tai tiesiog niekada nėra patyrę malonumo, kurį gauni sportuodamas. O nuobodulys, nuovargis, kankynė atsiranda kai nesi atradęs sau tinkamos sporto rūšies. Vidinis kirminėlis mane vis kankindavo – reikia sportuot, reikia pajudėt…ir kiekvieną kartą, kai tas kirminėlis paimdavo viršų, išbandydavau ką nors naujo – aerobika (vargeli, atsimenu kaip košmarą, nespėdavau su trenere, nepagaudavau ritmo, jau po 10 min jausdavausi pavargus) ir vėl kirminėlis nurimdavo pusei metų po nesėkmingų sportavimų. Plaukimas – supratau, kad tai ne visiškai tas pats kas plaukioti sau ežerėlyje ir paskui eiti pavalgyti šašlykų, o ir tas chloro kvapas erzindavo net mano bendradarbius, nes taip lengvai nedingdavo. Solo šokiai – lyg ir idomu, bet tik pirmus 5 kartus, nes didžiumą dalį laiko užimdavo moterėlių pasiplepėjimai ir sporto čia buvo mažokai. Treniruokliai – oi tas šaltas metalas ir tie kampuoti vyrukai, paklausiau savęs kas man čia patinka, ir neradus nei vieno pliuso mano pažintis su treniruokliais baigėsi. Ir kai jau praradau viltį, kad yra sportas, kuris įkvėptų, visai netyčia atradau kalanetiką – atsargiai, nedrąsiai pagal DVD bandžiau pratimus ir pajaučiau, kad pradėjau laukti, kada turėsiu laisvą pusvalandį namuose ir skirsiu jį tik sau ir savo KŪNUI – ramiai, susikaupus, atsargiai, be stiprių ir aštrių judesių, skubėjimo lavinant savo kūną ir protą. Callan pavyzdys ir pamokos įkvepiančios. Jei jūs bent viename iš šių mano žodžių atpažinote save, pasidomėkite šia mankšta – gal sau tinkamo sporto paieškos baigsis. Sėkmės ir būkim gražios 🙂
tiesa, jau kad mokam mes nuo tų treniruočių išsisukti, tai mokam.. aš tai dar sugalvoju, kad visai aš netingiu, o tik kad man čia visai nereikia, nes sukuosi ir taip per dieną kaip vėjas ir kada jau ten dar besisukti sportuojant? bet iš tiesų, tai melas- grynas begėdiškas melas – aš ne sportoholikė!!! vat ir kepu sau maustymo blynelius nuolat :)) o sportuoti ne tik kad reikia, o ir būtina, nes mes dažnai pamirštam, kad ne tik dėl gražios figūros rūpintis reikia, bet tai, ką dabar darom, kuom kvėpuojam, kaip mastom, atsilieps oi kaip greit jau po kokių dvidešimt metų (jei ne anksčiau, o dieve..), kai pavargęs ir atrofavęsis kūnas pasakys tau- o dabar tai jau šakės!!!
Aš galiu pozityviai mąstyti, ruošti skanų, kokybišką maistą, leistis į ilgus pasivaikščiojimus, galvoti apie gražius dalykus, juoktis – tai jau daug ir tikrai labai gerai. Bet kartu aš noriu sugyventi su savo kūnu, kuris mane maitina, nešioja, myli, kokia aš bebūčiau ir tausoja. Tad patausosiu aš ir jįjį.
Eisiu pasportuot! 🙂
Labutis. Labai gera sporto šaka vasara, yra visokiausių morkų, burokėlių, krapų ir t.t lysvėje ;D, ir dar bėgiojant su žoliapjove po kiemą ;D. Žiemą kiek blogiau, bet suradau išeitį-pasistatau dviratį-treniruoklį priešais televizorių ir ,,važiuoju” sau žiūrėdama! ;P
Niekada niekam nesu sakiusi, kodel nesportuoju. Na tiesa, vakar prisiverciau iseiti pabegioti (kelis metrus) ir daugiau pasivaikscioti…. Anksti ryte, kad niekas nematytu. Man labai geda, kad leidau sau taip apsileisti. Kad leidau sau atsidurti tokioje padetyje, kai man geda sportuoti. Nes esu totaliai „be formos” ir nubegu vos kelis metrus. Nesu kuda ir baisu, ka kiti pagalvos apie drebancius lasinukus begant…. O dar ta didele krutine. Ne sportine liemenele nepadeda ir viskas liula ir vos ne i smakra dauzosi…
Sia vasara iskeiciau masina i dvirati!, ir zinot ka.. Visai nieko! 🙂 Saunu vakarais pasivazineti, ypac tada, kai jau buna tamsu, tada net nematai istrupejusiu Utenos saligatviu duobiu. :)) Bet jauciasi ant sedynes 😀 Juokas ima.. Taigi, mano sportas: Dviratis! Grynas oras+sportas=gera nuotaika! :))
o as kiekviena diena i darba dviraciu vaziuoju, 7 mylios i viena gala, 7 mylios atgal 🙂 pasimankstinu kaip reikiant, i darba nuo kalniuko vaziuoju, o namucio vos ne visa kelia i kalna minu 🙂 tingi netingi, vaziuoji ir viskas 🙂
Linkiu greiciau pasveikti! 🙂
Aiste, apie tai ir rašiau savo poste, manau jokio malonumo nepatyrėte bėgdama – ir žmonių gėda, ir viskas liula, ir krūtinei nepatogu. Nekankinkit savęs, nes sportas tuo vienu kartu ir baigsis. Yra dešimtys galimybių išbandyti kažką ne tokio intensyvaus pradžioj – pabandykit namuose, viena, yra šimtai DVD – gal pilatesa, gal tempimo pratimus, gal trumpą kalanetiką, gal trumpą mankštelę probleminėms vietoms. Nuoširdžiai linkiu atrasti mylimą judėjimo būdą 😀
Kaip kažkuri panelė jau minėjo, svarbu atrasti sau mielą sportavimo būdą. Žiemą man geriausias sportas sniego kasimas prie nuosavo namo – svarbu, kad sniego būtų. Dar patinka – čiuožinėjimas pačiūžomis.
Dabar, kai atšilo oras, labai gera pavažinėti dviračiu. O labiausiai norėčiau išmokti važiuoti su riedučiais.
Buvo sunku klaikiai, supratau, kad kad nebesijaučiu dvidešimtmetė.Susiradau pilvo preso pratimų, jie trunka apie 8 minutes, o rezultatai po truputi ima džiuginti akį.
Labai tingiu bėgioti, bet mėgstu vaikčioti- šalia namų miškelis.Geriau jau valandą pavaikščioti, nei 20 minučių bėgioti.Taip niekas neliula, eini išdidžiai ir dairais į medžius, paukščius ir gražius vyrus.
Turiu slaptą planą pasigražinti figūrą, o ir sveikatą pataisyti.
Linkiu pasveikti, nes, kaip mano senelis sakydavo, sveikata- dižiausias mūsų turtas.
Va as tai tingiu del paprastos irgi priezasties – nera laiko. Sakau sau – nuo siandien vakaro. Vakare griztu namo – lankas gailiai spokso i mane, prasosi pasukamas (kol dar i ji itelpu cha cha cha!), bet nei pro kur: tai vakariene padaryti, tai kambarius tvarkyti, tai raugai… Na, kaip ir visoms 😀 Tai sportuoju MINTYSE! Toksai budas gi yra – autogenine treniruote – plauni indus ir galvoji, kaip pilvo preso raumenys stipreja… arba valai dulkes ir intensyviai mastai, kaip talija ploneja. Na kazkas panasaus… Tik matyt, vien tik tokiu treniruociu neuztenka 😀 vat o susilenkti kazkaip tingisi… 😉
Zumba – naujausias mados klyksmas – bet kur geriau rasi ? Pastraksi, pasimokai ivairiu sokiu, padainuoji jeigu nori is visos gerkles – ir energijos patrigubeja 🙂 Nesakau kad esu prisiekus sportuotoja – bet visada smagu isbandyti kolektyvinius sportus – padeda kai neturi valios 🙂
Man asmeniskai labai patinka sportas. Buna, dienu, kai tingisi, bet visada randu motyva nepraleisti treniruotes. Lankau aerobika, treniruotes niekada neprailgsta, o trenere labai bendraujantis, labai mielas zmogus. Visada patars, atsakys i visus rupimus klausimus. Jeigu yra sportuojama grupiniuose uzsiemimuose, daug lemia ir instruktorius. As tikrai negaleciau sportuoti pas toki, kuris amzinai butu susiraukes ir piktas. Kadangi, dabar yra labai puikus oras, keleta kartu per savaite issiruosiu i parka pabegioti. Kad niekas neblaskytu demesio, pasiimu ausinuka. Tai dar vienas privalumas, tobulindama figura, klausausi man patinkancios muzikos, ir nereikia girdeti priekaistu, kaip, kad daznai buna namuose : „Tai ne mano skonio”,kaip tu gali tai klausyti?” Sportuojant, laikas priklauso tik man. Tas zinojimas teikia man didziuli malonuma. Eidama i sporto kluba, telefona palieku namie, kad niekas netrukdytu. Tu sporto valandeliu neismainyciau i nieka kita, nes besitreniruodama ne tik grazinu kuna, bet ir galiu pabuti tik su savimi 🙂
radau gerą būdą sportuoti.Baseinas.Tiek žiemą,tiek vasarą.Žiemą smagu pasėdėt karštoje pirtelėje,gerai paprakaitavus,jaučiuosi tokia išsivaliusi,lengva,paplaukiojus visas dienos nuovargis ištirpsta.O vasarą dar smagiau,nes žmonių mažai,darai ką nori….nereikia stumdytis,ir niekam neįdomu,kaip tu ten atrodai,juk iš vandens tik galva kyšo :).
Ziauriai tingiu sportuoti. Niekaip negaliu prisiverst. Vaikiukui uzmigus tenoriu atsigert kavos (arbatos) ir nert i interneto platybes. O galeciau bent jau keleta minuciu atsilenkimus prie sofos padaryt. Na bet negaliu…. tingiu
Nesu didele sportinike,bet turiu dideli sios srities gerbeja vyra.Kuris vis porina kad mano visi kaulai sustings jei tik sedesiu ir tobulinsiu kulinarinius sugebejimus.Neturiu problemu del svorio tik noreciau nesustingt visai tai atradau zumba.Is pradziu jauciausi kai avis ant spyruokliu,bet kai ismokau judesius tai yra jega,praskaidrina smegenis ir turi gera valanda geros mankstos.
As uz Zumba :D;D
Aš tai sportuoti netingiu, tiesiog visada mąstau, kad galiu pradėti rytoj, o išaušus rytdienai vėl galvoju kaip šaunu sportuoti ir kaip noriu, bet kam šiandien jeigu galima rytoj. 🙂
Na, gerai, Beata, ir as parasysiu.
Su sportu tai man tokia meile/nemeile visa gyvenima. Ismokau keleta svarbiu dalyku. Pirma, sportas turi buti idomus. Nekenciu begioti, nes mano galva tuo metu eina is proto nezinodama, kuo uzsiimti. Todel daug metu sokau. Juk, gerai pagalvojus, sokiai tai yra tas pats, kas begimas. Valanda ar pora strikineji. Uztat, kaip smegenys dirba bandydamos atsiminti figuras ir koordinuoti judesius! Cia tau ne begimo autopilotas. O kai pasisotinau standarto ir lotynu amerikos sokiais, teko list i idmesnes sritis. I tikra argentinietiska tango (na, taip, pas Gimeneza su Urbietyte, kurgi daugiau 😉 ), o paskui ir i seviljanas su tanguillos (jau Ispanijoj).
Taigi, reziumuojant, turi buti idomu ir kazko naujo suzinojimas smegenims. Kiekgi kulturiniu ziniu susirenki is skirtingu sokiu!
Antra, pradeti viska reikia po truputi. labai po truputi. tik pradedi jaust, kad jau save prievartauji – iskart sustot. kad kiekvienakart, kai uzsiimi ta veikla, jaustum tik malonuma. naturaliai po truputi dideja istverme, ir gaunasi, kad vis daugiau laiko praleidi maloniai, kol sportuoji. Mamos treneris Misevicius jai vis sakydavo – tik jauti, kad raumuo nebegali, iskart sustok. Nieko per prievarta. Tai as sakyciau, tas pat galioja ir samonei – neversk saves. Jei bus atrasta idomi veikla – pati noresi. O jei daugelis sporto rusiu neidomios, tai gal jos ir nera tinkamos konkreciam zmogui? As pvz., niekad nepergyvenau, kad nekenciu begimo 🙂 Juk kunas naturaliai pasirenka, kas jam geriau. Tik leist reikia jam bandyt ir klausyt savo instinktu.
Trecia, ne pro sali uzsiimti kokia labiau sveikatinancia veikla/manksta. As susiradau bodyflex. Mat reikejo lasinukus numesti staigiuoju budu, plius sustiprinti imuniteta ir sureguliuoti organizmo funkcijas. Na, ka, nuostabi manksta, mat jos metu i organizma patenka didesnis kiekis deguonies, kuris, itempus raumenis, lasinukus tirpdo kaip ant keptuves. O kiek dalyviu nustojo skaudet sanarius! Beje, tai ypac svarbu, mat daugeliu sporto saku gali tik juos susigadinti. idomiausia, kad nedarius tos makstos ilga laika, ir vel pabandzius, organizmas iskart atsimena. Ir pakili nuotaika jau po poros dienu skraidina. Svarbi ypatybe – tai ne laikina, pozityvi nuotaika ir daug energijos islieka pastoviai.
Ketvirta, jei jauciu, kad veikla tampa nebeidomi – supratau, kad reikia keisti be jokios grauzaties! Vadinasi, jau viska is tos rusies sporto mano organizmas pasieme, ir laikas ieskoti kito. Juk nereikia daryt klaidos ir galvot, kad sporto atzvilgiu, mes susidedam tik is kuno. Ne, smegenine labai daug lemia. Juk ji galu gale kitakart ir be proto tingi judintis, arba kaip tik valios jega iskrapsto is namu. Taigi, turi buti smagu ir kunui, ir sielai. As, pvz., baigiau ¨sokiu karjera¨ pradejau buriuot. Kiek reikia ismokt apie laivus, apie jura, apie vejus! Net nejauciu, kad sportuoju. Ne, as tiesiog kaifuoju nuo mylimos veiklos. As net niekaip nepavadinciau to sportu. O kai negaliu buriuot , jau mastau apie kita veikla – saudyma. Is orinio jau saudau, bet yra ideju mokytis saudyt is lanko. Pastarasis uzsiemimas rimtas sportas, nes dirba kruva raumenu itampiant lanka. Cia tau ne gaiduko nuspaudimas. Beje, ir ore reikia daug vaiksciot. Kasgi streles surinks?
Reziumuojant, sukis manau turetu buti toks, kad uzsiimant viena ar kita veikla ar sportu butu FUN. Ne puikios linijos, figura ar patrauklumas vyrams (galu gale sitie argumentai reklamoj juk nelabai daznai ir veikia). Bet bus smagu, bus gera kompanija bendraminciu. tuomet jau noresis savo uzimtoj agendoj surast vietos tam funui. Ir antras punktas – sveikata. Buti sveikam kainuoja juk pigiau?
Visada būdavo sunku prisiversti sportuoti, nes netikėdavau rezultatu. Manydavau, kad yra gražios moterys ir tokios kaip aš. Kaip brolis sakydavo – liekna karvė niekada netaps gazele. Ir manydavau, kad esu ta karvė, nors tikrai nebuvau nutukusi. Visai neseniai atradau, kad tinkama kosmetika, o ypač apranga gali akyse pakeisti žmogų. Tad džinsus iškeičiau į sukneles, o dabar pradedu galvoti, kad galbūt pasportavusi, sustiprėjusi, įgijusi dar daugiau pasitikėjimo ir aš galėčiau būti jei ne graži, tai bent tikrai žavi.
Žinote posakį „gaminti gali vis”? Ogis, brangiosios, pasakysiu aš kitaip: „sportuoti gali visi”! Dar daugiau, sportuoti turi visi. Dėl fizinės ir psichinės sveikatos. Kaip sportuoti – čia jau kiekvieno pasirinkimo reikalas. Absoliučiai pritariu, kad reikia rasti sau, savo galimybėms ir poreikiams tinkamą būdą, ir pirmyn.
Asmeniškai aš pradėjau nuo video, po to perėjau prie CD, o dabar tiesiog per kompa pasileidžiu youtube filmuka ir press’inu:) Namai, darbai, vaikai, niekas nepakeitė mano įpročio – turiu 10-15-20 minučių, kol sriuba verda, pasilinksminu, taip sakant, su Claudia Shifer:) taip taip, čia mano mėgstamiausia, nors kartais ir fitnio buna, ir jogos, bet taip raminančiai mane veikia tas Claudios 80-uju ”squeeze”:)
Sėkmės visiems ir visoms!
O man labai patinka patarimas „nori būti laimingas?tai būk laimingas”. Tiesiog labai gražiai parodo, jog viskas priklauso tik nuo tavęs paties, tavo požiūrio ir kaip pats pasirenki į viską žiūrėti. Aš labai tingėdavau sportuoti ir surasdavau menkiausią priežastį, kodėl neturėčiau keltis iš lovos ir bėgti 16 ratų aplink stadioną. Nes taip šilta pataluose, o lauke šalta, ir žmonės žiūrės kaip tu, visas raudonas, kankiniesi, dar ausinukas išsikrovė, o be muzikos bėgti negali… Na, bet rytoj tai tikrai.
Dabar aš nebetingiu sportuoti, nes kažkas kliktelėjo viduje ir žodis „sportas” reiškia nebe prakaitą, maudžiantį kūną ir tas prievolines 30 minučiu 3 kartus per savaitę, o tiesiog laiką sau, kai „išvėdini” galvą ir stengiesi pažinti savo kūną, „apkabini” įvairiausius pojūčius ir potyrius, kylančius ne, ne sportuojant, nes žodis sportas čia netinka, o paprasčiausiai atsipalaidavus.
Ne 8 ratai aplink stadioną viską taip pakeitė, o jogos ir tos pačios kalanetikos pamokos, nes tikrai gera pajausti, jog tai nėra kankynė, o tik meilė sau, o mylėti save reikia.
prieš 8 mėn gimęs sūnus yra puikiausias įrodymas, kad sportuoti verta 🙂 iki 7 nėštumo mėn bent keliskart per savaitę atrasdavau jėgų po darbo nueiti į sporto salę „pajudėti ir galvą pravėdini”. Tikiu, jog tai padėjo ne tik greit ir pakankamai lengvai natūraliai pagimdyti, bet ir didžiam džaiugsmui visi priaugti kg (~11 jų buvo) išgaravo iškart su sūnelio gimimu. Kiek pinigų sutaupiau ir nereikėjo spintos atnaujinti! 🙂 (net ir besilaukdama vos kelias suknutes bei bliuskutes įsigyt teko, kad pilvą įtalpinčiau. Tie patys sijonai ir kelnės tarnavo puikiai, po pilvu užsisegus 🙂 ).
Kai vaikučiui suėjo 3 mėn vėl nubėgau į sporto salę. Vyrui tai pasirodė labai rimta priežastis ir be didelių bumbėjimų išeinu „pasižmonėti” 🙂 pabėgimas trumpam nuo mamos rutinos yra didžiausia paskata, kuri nugali visus savęs gailėjimus „oi, vargšiuke tu mano, šiąnakt neišsimiegojai – pailsėk” ar „pasivaikščiojimas su vaiku juk irgi sportas!”.
Verta paminėti, kad koloringesnio maisto didesnis suvartojimas taip pat „nurašomas” ant vaikelio 🙂 (juk maitinančiai mamai reik daugiau kalorijų)
Beata, šiuo savo post’u palietėte jautrią vietą. Visų pirma, vien tik tema apie sportą sukelia tam tikrų jausmų. Visų antra, kalanetika. Kadangi esu moteris, tai trumpai pradėsiu nuo pat pradžių ir vėliau „prieisiu prie reikalo esmės”.
Daug kas rašo, kad neturi laiko sportui. Mano atveju yra visai ne taip. Tinkamas atsakymas būtų: „Neturiu ryžto.”. Tais senais, gerais mokyklos laikais, lakstydavau kiekvieną dieną rytais. Dabar kai prisimenu, mano figūra buvo ideali – niekuomet nebuvau liekna, bet ir neturėjau antsvorio. O kad dabar kas nors tokią duotų! Vėliau prasidėjo studijos, laisvas gyvenimas ir aptingau. Galvojau, kad graži esu ir be sporto (aišku apie sveikatą niekas tuo metu negalvojo), o vyriokai jei jau ir mylės, tai mylės tokią, kokia būsiu. Aišku, prie tokio mąstymo prisidėjo ir nuolatinė vyriška kompiuteristų kompanija, kuomet buvau „viena iš jų”. Žodžiu, nei vyras (nes neturiu tam tikrų atributų), nei moteris. Greičiau – draugelis.
Prieš daugiau nei metus laiko išgyvenau labai sunkų laikotarpį ir suvokiau, jog turiu kažką keisti savo gyvenime, kažkokia veikla privalau „perkauti” save, nes kitaip „nusprogsiu” (Buvo kilusi mintis net susirasti kunigą, nors esu netikinti.). Tada prisiminiau savo lakstymo laikotarpį, tačiau turiu dovaną – nemažą krūtinę, ir kaip viena skaitytoja rašė, nepadeda net sportinės liemenėlės. O kaip gali užsiimti kažkuo, jei tas kažkas tave trikdo ir nuolatos verčia jaustis nepatogiai. Bėgi ir žiūri į asfaltą. Veikia depresuojančiai. Aerobika – strikinėjimas, taip pat nieko gero dėl tos pačios priežasties. Treniruokliai – tikrai ne mano stichija… Suprantu, kad kilnojant svarmenis, į veidrodį žiūrima dėl įvairių priežasčių. Stebi ar teisingai darai pratimą. Galima įvertinti ryškėjančius raumenis ir dar velniai žino dėl ko. Bet man atrodydavo, kad visi žiūri dėl savimeilės: „O, kaip aš gerai atrodau. Och, kaip juda mano bicepsai, tricepsai ir pan…”. Taip taip, žinau, čia yra tik mano vienos problema, nes pati esu kupina kompleksų, tad greitai išsiskyriau su treniruokliais, vos po pirmo pasimatymo. Ir tada, kaip iš giedro dangaus, tačiau nepamenu nei iš kur ir kaip aptikau kalanetiką. Ilgai ieškojusi ir rinkusi informaciją, atradau tą patį klubą „Stimulus” ir nusprendžiau apsilankyti. Prisipažinsiu lankiau vos du mėnesius, bet iki pat šiol negaliu pamiršti to jausmo. Tai buvo tarsi meditacija kūnui ir sielai – mano ilgai ieškotas išsigelbėjimas. Nebebuvo svarbu, kad salėje pilna veidrodžių, kad aplinkui daugybė solidesnio amžiaus moterų, kurios atrodo žymiai geriau nei aš. Po treniruotės nesijauti salei ar geležiui atidavusi save, o jautiesi tarsi „pakrauta” teigiamos energijos. Ir pagaliau aš vėl tapau moterimi!
O kodėl netęsiu toliau? Ir koks būtų mano atsakymas į klausimą „kodėl nesportuoju?”? Vėl aptingau. Gyvenu jau ne Lietuvoje ir ne numylėtame Vilniuje (čia išreiškiu savo ilgesį ir nostalgiją miestui). Šiuo metu bet kada galiu sulaukti savo šeimos pagausėjimo. Aišku visa tai tėra tik vadinamosios „atmaskės”, tačiau vis svajoju ir kuriu planus, kuomet galėsiu pradėti pažintį su kalanetika iš naujo. Ne dėl vyro, ne dėl aplinkinių, ne dėl kelių kilogramų, o dėl savęs. Jei pati savęs nemylėsiu, tuomet kas iš viso mylės?
is tikruju, as kaifuoju nuo sporto. man net gi labai patinka vaikscioti i sporto sales, slidineti kalnuose (na cia tik karta per sezona), vazineti dviraciu (40km net nepajauciu), daug vaikscioti ir t.t. ir pan. po visu siu dalyku, jauciuosi geriau negu bet kada. deja laikas nuo laiko as leidziu sau panirti i ‘amebos’ busena, kai pati to is tikruju nenoredama aptingstu, pradedu pati sau nepatikti. ir visiskai nebedarau to, kas man is tikruju teikia dziaugsma. puiku, kad sis pavasaris yra ne toks, kad jis yra aktyvus. labai labai linkiu to visoms moterims,nes judejimas yra gyvybe. visi zinome, kas nutinka stovinciam vandeniui….isdriskime pabandyti kazka naujo si pavasari!
o mano sportas tai savaitgalį sode :)) kol visas pakampes nuraviu, sutvarkau, dar ir pievą lekiu žolyčių pasiskinti salotoms tai ir visos 2 dienos prabega kaip akimirka, o sekmadienio vakare nejaučiu nei kojų nei rankų :)) grįžus į miestą šunį išvedu į lauką ir vėl namo, kaupiu energiją savaitgaliui 🙂 taip ir prabėga savaitė, o savaitgalį sode- geriausi treniruokliai- kastuvas, grėblys, sekatoriai ir daržo lysvės 🙂
Ech…..po antro vaikelio gimimo jau praėjo beveik dveji metai ir vis metų pradžioje užsibrėžiu sau tikslą pradėti sportuoti, bet ką, kad ir pabėgioti aplink namą, bet……ne tas žodis, kad tingiu, o tiesiog kai jau lyg ir būtų tinkamas tam laikas, nebeturiu jėgų, o gal ir neatradau dar savo sporto, ir dar turbūt ryžto trūksta 🙂
Ir aš tingiu. Bet ir noriu……. Tik visada turiu tūkstantį labai svarbių pasiteisinimų, kodėl šiandien sportui neliko nė pusvalanduko- amžinas jovalas namie, tvarkau tvarkau ir galo nematyti, šokis su samčiu virtuvėje- paruošti pietūs 8 asmenų šeimai tai, sakyčiau, pasaka be galo, pavalgom, apsirenkam indus ir vėl galiu duot žemą startą sekančio valgymo ruošimo pradžiai:) Tai pavargus po naktinio budėjimo, tai galva sopa, tai per karšta, o šiandien, va, lyja…… Bet vieną dieną, su dukrom padarėm skubų susirinkimą ir nusprendėm- bėgiosim mėnesiuką ir tada visos trys po naują suknelę nusipirksim. Ir bėgam! Ne kasdien, bet gana reguliariai, viena kitai ant sąžinės pamindamos, viena kitą paragindamos, o dar sužinojom, kad šeimos vyrai lažinasi, kad ilgai netemsim- niekas mūsų nebesustabdys!!!
[…] ir kiek padrąsinančių ir paskatinančių, tikrų atsakymų apie tinginystę ir sportą radau po mankštos įrašu. Reziumuojant pasakyti galima šitaip: judėjimas yra džiaugsmas – nesvarbu, ar ridikėlių […]