Pusryčių, kai buvau maža, nevalgydavau piktybiškai — nebūdavo laiko. Bet būdavo mokyklos valgykla, kur visokios bandelės ir arbatos. Tiesa, negalėčiau tvirtinti, kad religingai visada valgau pusryčius. Tikrai ne, kartais pamirštu. Bet stengiuosi nepamiršti ir rasti laiko. Knygoje net visas skyrius savaitgalio pusryčių tema, kažkaip man atrodo, iš įvairių atsiliepimų, kad jis naudojamas, gana dažnai, tad nori nenori peršasi mintis, kad bent jau savaitgalio pusryčiai yra būtinybė ir valgomybė. O kasdieną? juk puikiai ir aš ir jūs ir visi žinom, kad pusryčius valgyti privalu ir kažkaip reikia  įsiklausyti organizmo, ko jis reikalauja  nuo pat ryto.

Kartais jis nieko nenori. Kartais nori full english ir būtinai reikia mėsos, kiaušinių ir duonos, paskrudintos ir su tekančiu sviestu… Kartais organizmas reikalauja kietai virto kiaušinio ir juodos duonos – čia, sakyčiau, beveik tobuli pusryčiai, arba tik kiaušinio, kartais pamiršta pareikalauti ir tos juodos duonos, tik druskos niekada nepamiršta ant kiaušinio paprašyti. Arba labai dar dažnai skrandis gražiai prašo švelnios ir minkštos avižinės košės, kuri visokių mitybos ekspertų skelbiama kaip geriausias pusryčių pasirinkimas. Dėl to, kad mes iš avižų ilgai traukiam cukrų, kitaip tariant, avižų glikeminis indeksas yra žemas ir jos neužkelia cukraus kiekio mūsų kraujuje, žodžiu, ilgiau jaučiamės sotūs. Aišku, jei tą košę paskandinsime cukruje, tai ir baigsis visas naudingumas. Nors, tiesą sakant, aš įberiu žiupsnelį ir druskos, ir cukraus. Bet šiaip saldumo mano košei paskolina pienas, džiovinti vaisiai ir bananai.

Žodžiu, pusryčiai — svarbi dienos pradžia, o savaitgalio pusryčiai – ritualas ir šventė. Štai, pavyzdžiui, šį šeštadienį valgiau nepriekaištingus pusryčius su dviem nuostabiom damom puikioje kavinėje -restorane, Modern Pantry. Ten nuo pat ryto buvo sausakimša, ir mergina, skirstanti staliukus, į didesnes žmonių grupeles žiūrėjo su nuostaba.  Jūs neužsirezervavę staliuko??? Ten valgiau tiesiog nepaprastus pusryčius: du be lukšto virti kiaušiniai, su chorizo dešra ir plantanu, paskrudintu keptuvėje (banano pusbrolis), šalia — dvi nuo jų šilumos sviestu nei per daug nei per mažai pateptos jų pačių keptos sourdough duonos riekės. Ar gali būti kas nors geriau???

Žinoma, gali. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir jau minėtų organizmo poreikių. Taigi jei jau reikėtų sudaryti savo pusryčių garbės sąrašą, vis tik pirmoje vietoje reikėtų statyti avižinę košę su priedais. Dabar trumpai apie ją: kaip verdu ir ką dedu į savo geriausią košę. Verdu su nugriebtu pienu. Pilu pieną, tada avižinius dribsnius, nuolat maišau. Užtrunka beveik 10 minučių. Aišku, laisvai ir su vandeniu apsieiti galima, bet pienas yra pienas, ir kartais jo tikrai reikia košės šilkui išausti. Toliau į košę, dar vis bebrinkstančią, dedu vieną saują razinų ir bananą arba tarkuoju obuolį. Bananas ištirpsta košėje ir su razinomis ją puikiai užsaldina, tuomet belieka tik žiupsnelį druskos įdėti ir cinamono nepagailėti. Štai ir tobula košė.  Arba jei laikas spaudžia ir nėra jokių priedų, į išvirtą ant vandens košę įberti vieną kitą šaukštą granolos. Pastaroji pasaldina ir paįvairina košę.

Kiti populiarūs dalykai, kaip blynai, vafliai ar kažkas iš kiaušinių turėtų jau rikiuotis kažkur už pusryčių karalienės gerb. ponios avižinės košės. O iš tiesų tai buvau įkvėpta visų pasiūlymų ir atsakymų, kurių sulaukiau pasidalinusi savo sekmadienio pusryčiu meniu… Ir kad nepamirštume ir nedingtų visa tai interneto platybėse, pusryčių meniu buvo tokie:-

  • avižinė košė su medum, su braškių uogiene, su riešutais, su linų sėmenim, su trupučiu sviesto, druskos ir cukraus su sūriu, su obuoliais ir cinamonu;
  • grikių košė ar dribsniai su sėklom, džiovintais vaisiais, su feta;
  • įvairūs sumuštiniai: su lašiša, su sūriu ar tiesiog su sviestu;
  • tuomet, žinoma, populiarūs kiaušiniai: minkštai virtas kiaušinis, omletas su dešrelėmis, pabarstytas sūriu, minkštai virtas kiaušinis;
  • mėsa ir kiti stiprumai: full english ir šiaip mėsa 🙂
  • ir kaip be blynų? Visokie blynai, bet suprantu, kad blynai savaitgalio malonumas, o ne kasdienybė;
  • taip pat visada populiari kava ir pieno produktai: varškė paprasta, varškė grūdėta ar jogurtas.

O dabar jau gal visai ne į temą, bet iš tikro į temą ir net labai. Pusryčius valgyti sveika, ir greitai į google įmečiau klausimą ir su jumis pasidalinti noriu nuoroda, kur apie pusryčių svarbą rašo dietologė Daiva Pipiraitė. Aš ją gal kartą buvau sutikus asmeniškai, turbūt kai ruošiau kokį reportažą apie kažką… Ir be to žinau du gražuolius vyrukus, kurie pas ją pradėję lankytis ėmė ir nutrenkė nemažai svorio į šoną, ir dabar vaikšto jau ne į meškinus, o į vilkus panašūs. Tai va, paskaitykite, kokie svarbūs yra pusryčiai. Geros darbo ir gyvenimo savaitės su gerais  pusryčiais.

Komentarai
  1. Visada valgau pusryčius. Net tada, kai atrodo, kad jų nenoriu.:) Taip treniravau organizmą, kad jis labai gerai ir išsitreniravo – bet užtat diena žvali ir energinga būna, galiu lėkti ir nesustoti.:)
    Nebūtinai ką nors gausaus ar nuodėmingo – tai dribsniai su pienu, tai sumuštinukas su kava, tai varškytė. Bet būtinai, netgi beveik vėluojant, kažkuo maloniu skrandį apraminti.
    Neužmiršiu tų laikų, kai studijuodama ir eidama į paskaitas, rytais arba apie pietus galėdavau net pirštu bakstelėti, kuris iš auditorijos nėra pusryčių mėgėjas – ne mokslai tada rūpi, kai skrandis trimituoja.:)
    Ir šiaip. Valgyti pirmoj dienos pusėj netgi būtina. Juk ne veltui mūsų močiutės aiškino: pusryčius valgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui…
    O vėlyvi savaitgaliniai pusryčiai netgi verti neblogos odės.:) Tada ir kūrybingumas prabunda ir šiaip šeimyniška atmosfera sustiprinama prie bendro stalo, neskubant ir mėgaujantis.

  2. Beata, del koses naudingumo ir sveikumo sutinku 100 proc., bet del pieno produktu tai priestarauju visais 200 proc. Nera zalingesnio organizmui dalyko, manau butinai reiketu zmones sviesti ta tema! Aisku dabar nuskambejau kaip kokia fanatike, bet Beatos bloga skaito tiek zmoniu, kad butu tiesiog nuodeme nesupazindinti ju su pieno siaubais 🙂

Rašyti komentarą