Mielieji, pristatau dar vieną rašytoją, kitą savo draugę Vaidą, kuri dabar norėtų būti ne tik mama ir draugė, bet ir keksiukų advokatė ir promuotoja… ji taip įnikus į jų kepimą, kad dabar jums nori visiem pasakyti visą teisybę ir viską, ką reikia žinoti apie keksiukus. Malonaus skaitymo. Beata

Ar žinot, kad tikrasis ir vienintelis kelias į bet kokią širdį yra per skrandį. Kokiame kūne širdis plaka, nėra taip svarbu – vyras visai kitokiu žvilgsniu palydės virtuvėje plušančią žmoną po skanios vakarienės, mergina paskambins visoms draugėms ir dar FB’e paskelbs, kokiu nuostabiu patiekalu buvo palepinta mylimojo, net piktas kaimynų šuo kaip mat nurims, suviliotas gardžiu kaulu… na, ir t.t. Net sako, dėl atlyginimo pakėlimo geriau kreiptis į vadovą PO pietų, jokiu būdu ne prieš.
Beata tai seniai žino, ir neslėpkim, tuo naudojasi. Štai ir dabar, įkibus į rimtuosius savo mokslus, verčia draugus pildyti jos blogą. Ir draugai, per daug nebumbėdami ir nesispyriodami, leidžiasi verčiami, nes puikiai žino, kad progai pasitaikius, bus už vargą atlyginti įvairiais skrandžio malonumais ☺
Žinoma, aš čia šiek tiek juokauju ir persūdau. Bet tikrai tik “šiek tiek” 😉
Čia norėčiau pasidalinti savo neblėstančiu džiaugsmu dėl vieno paprasto, bet oj, kokio neprasto kulinarinio išradimo – keksiukų. Esu prisiekusi jų kepėja ir jau esu iškepusi jų šimtus, jei ne tūkstančius. Bet nieko negaliu sau padaryti – nuo tada, kai seniai seniai iš Beatos gavau pirmąjį keksiukų receptą, dar prieš blogą ir knygas, kepu juos be perstojo ir jie be paliovos džiugina mano Ne Itin Mėgstančią Triūsti Virtuvėje sielą. ☺))))) Juk tai tobulas kepinys – labai mažai darbo, mažai laiko ir visada puikus rezultatas. Žinau žinau, kad kur jau kur, bet šitam bloge jie apdainuoti ne kartą ir ne du. Bet dabar pasakykit, jog keksiukai – neverti pagarbos ir daugkartinio pagyrimo?
Dar daugiau, aš esu įsitikinus, kad Beata ir tik ji atvedė keksiukus už rankos į mūsų šeimininkių virtuves. Ar galit prisiekti, jog prieš gerus dvejus trejus metus visi žinojo, iš ko tie keksiukai padaryti, ir kaip juos iškepti? Aš ar mano pažįstami – tikrai ne. Arba pavyzdys: kai pradėjau juos kepti, visus stebindavau – oooo, kas čia??? Pati kepei??!?! Negali būti!!! Kaip skaaaanuuu… dabar – joks stebuklas – visi juos kepa, ir dar gali pasiūlyti įvesti savo firminį patobulinimą. Tai matyti ir parduotuvėse – anksčiau popierinų keksiukų formelių buvo galima gauti tik garsiojoje deficitų krautuvėj M&S, forma jiems kepti buvo deficitų deficitas, kainavęs milijoną. O dabar – šito gėrio pilna, kur beužeitum.
Nepaisant to, kad joks čia stebuklas, aš kaskart iš naujo turiu progos jais pasidžiaugti. Kaip pav. praeitą savaitgalį.
Mūsų Barboros kalendorius taip sureguliavo, kad po ilgai trukusio nesimatymo, prasirgto šventinio maratono, pagaliau susitikom su savo mielais draugais vakarienei. Vakarienė – šeimininkų, desertas – svečių, tokį nerašytą susitarimą turime.
Tai po vakarienės, bekraustant stalą, staiga mieli mūsų draugai susiima už galvos – jų desertas pamirštas namuose ant virtuvinio stalo! Aišku, kad ne svieto pabaiga, bet… Desertas po geros vakarienės yra kaip žvaigždė ant kalėdinės eglės – nebūtina, bet kaip puošia… Tada mano galvoj žybtelėjo lemputė: “tai gal aš iškepsiu keksiukų – juk greitai”.. Ir ką jūs manote, kol buvo baigtas kraustyti stalas, į indaplovę pašauti indai, greitai, per dešimt minučių užmaišiau tešlą. Kol neskubant su pasiplepėjimais kaitėm virdulį, ruošėm kavą/arbatą, dėjom ant stalo puodelius, lėkšteles, šaukštelius, per pusvalandį – keksiukai buvo gatavi ir vakarienės finalas – išgelbėtas! Minkštutėliai, skanutėliai, garuojantys… ar verta sakyti, kad dingo nuo stalo akimirksniu? Tiesiog Žaibo Makvino keksiukai (pakelkit ranką, kas nežinot, kas yra Žaibas Makvinas) – greitai atsirado, ir dar greičiau pradingo ☺

Aš visada imu tą patį pagrindą, kuris niekada nenuvilia (net nežinau, ar jis kur yra Beatos užrašytas), o toliau improvizuoju su tuo, ką turiu spintelėse.. arba semiuosi naujų idėjų iš ragaujamų pyragų (keksiukai juk ir yra maži greiti pyragėliai), arba štai, Barbora pažėrė net 12 naujienų – dar nekepiau, laukiu ypatingos progos 😉
Tai štai, manieji Žaibo Makvino greičio keksiukai. Skanaus!