8241
Beatos virtuvė

Guoda Azguridienė: „Apie gaminimą be receptų ir maisto uostymą“

(1)

Tikriausiai, ne vienas esame pastebėję tokį dėsnį: jei tik užmeti akį į dalyką, kurį reikia išstudijuoti, pradžioje viskas atrodo aišku, ką čia daug studijuoti? Kai pradedi gilintis, supranti, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių ir tos tankmės galo nesimato. Tada apima (lengva) panika. Po tą mišką paklaidžiojęs ilgiau, pradedi matyti pagrindinius takus, kryptis ir apskritai imi orientuotis. Tai nereiškia, kad pažįsti kiekvieną medį ar paukštį, bet žinai, kuria kryptimi mąstyti, kai koks klausimas iškyla.

Beatos virtuve - Guoda Azguridiene naujoji knyga "Maistas"

Guoda Azguridienė, sveikos mitybos tyrinėtoja, „Livinn – sveiki produktai“

Gerai, kam tokie patyrimai baigiasi su studijų bei egzaminų laikotarpiu. Tačiau esama žmonių (kaip šių eilučių autorė), kurie savo noru nuolat įbrenda į kokį mišką ir nenurimsta, kol nepradeda jame įžiūrėti kelių ar kitų orientyrų. O kai įžiūrėti pradedi, kyla noras ir su kitais pasidalinti, kad ir parašant knygą. Lapkričio pradžioje pasirodė mano knyga „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis.“

Beatos virtuve - Guoda Azguridiene naujoji knyga "Maistas"

Taip, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, ką apie tą maistą rašyti? Geriau jį valgyti. Juolab, kad tiek jau daug prirašyta. Sutinku, kad maistą geriau valgyti nei jį apkalbinėti ar aprašinėti, bet žmogus toks jau yra sutvėrimas – jei neapkalba, tai greičiausiai neapmąsto, o jei neapmąsto, tai neretai prisivalgo visokių niekų. Kaip sakė garsusis „La troškinio“ žiurkiukas savo broliui Emiliui: „ką tu čia valgai? Sakai, nežinai ką, bet valgai.“ Po to tenka graužtis dėl papildomų kilogramų, vargti dėl ligų arba kaltinti kitus, kad ne tą į lėkštę įdėjo. Tuomet sakome, kad nėra maisto kultūros.

Beje, mąstymas nebūtinai turi būti akademinis, apie maistą labai gerai mąstosi jį uostant ir ragaujant. Elementaru. Bet kiek mūsų maistą uosto prieš jį ragaudami? Vienintelis vynas yra išsaugojęs ritualą būti visaip paragautas prieš pradedamas gerti (na, bent jau restorane). Tačiau tikrai daug sužinotumėm apie maistą be didelių teorijų bei sudėties studijų, jei įgustumėm jį uostyti, ypač duoną, aliejų, prieskonius, arbatas.

Man pačiai didžiausias postūmis labiau pasikliauti uosle buvo alyvuogių aliejus. Pas mus atvykęs alyvuogių aliejaus gamintojas, įmonės „La Molazza“ savininkas ir geriausias 1999 metų alyvuogių aliejaus degustatorius Italijoje, rodė, kaip atskirti gerą extra virgin alyvuogių aliejų nuo blogo ir tiesiog nuo ne virgin (ne šalto spaudimo). Pastarasis pratimas paprastas – rafinuoti (ne virgin) produktai kvapo apskritai neturi: nei aliejus, nei cukrus, nei miltai. Tačiau pasirodo ir gerą šalto spaudimo aliejų nuo prasto atskirti galima iš kvapo. Su laiku patiri, kiek visko galima tiesiog užuosti! Prieš perkant pravartu pauostyti duoną, bananus, jei yra kaip – arbatą.

Nors šiuolaikiniai maisto kvapų stiprikliai yra labai ištobulinti, kiekvienas uostytojas, to norėdamas, greitai gali išmokti juos demaskuoti. Pagrindinė mintis yra ta – kiekvienas tikras maistas (ne su braškių ar ančių skoniu, ne su natrio glutamatu, nenuriebintas, nerafinuotas, nehidrintas, nehomogenizuotas ar kitaip sunormintas) turi savo unikalų kvapą. Tas kvapas nebus šokoladinis ar migdolinis (jei tai ne šokoladas ir migdolai), bet jis autentiškas.

Knygoje paaiškinu visus tuos gudrius žodžius: „hidrintas“, „rafinuotas“, „GMO“ ir pan., taip pat „biodinaminis“, „ekologiškas“, „be E“, „išskirtinės kokybės“ ir kaip juos pamatyti etiketėje. Taigi šiek tiek praktinės informacijos praktiškiems žmonėms.

Taip pat įdėjau ir receptų skyrelį. Su nuotraukomis. Iš mano pusės tai buvo visiška avantiūra. Mat ieškoti sistemos chaose, sekti logiką, demaskuoti nenuoseklumus – tai mano stichija. Seniai tuo užsiimu, ir nėra didelio skirtumo, ar tai ekonomikos, ar sveikos mitybos teorijos. Tačiau receptai man, kuri pagal receptus negamina, buvo tikrai kietas riešutėlis.

Beatos virtuve - Guoda Azguridiene naujoji knyga "Maistas"

Reikia pripažinti, ir ypač svečiuose pas Beatą, kad mano receptai nėra visiškai receptai. Greičiau tai maisto gaminimo idėjos: be tikslių kiekių, būtino ingredientų sąrašo, patiekalo prekinės išvaizdos ar kitų kulinarinių privalumų. Jie skirti visų pirma tiems, kurie pagal receptus gaminti nemoka, nemėgsta arba tingi. Žinau, kad tokių žmonių yra daug. Jie turi kažkokį išankstinį supratimą apie maisto gaminimo atsakomybę, todėl nenorėdami jos prisiimti, net nebando. Arba gamina iš pareigos, prisiversdami, pagal tuos receptus, kuriuos yra išmokę. Mano didžiausias noras yra šia knyga išprovokuoti žmones pažiūrėti į maisto gaminimą tiesiog kaip į kūrybinę veiklą. Jeigu tam pasirinksite gerus produktus ir nedarysite visiškų nesamonių (o tam gali padėti ir knygoje išdėstyti gaminimo principai), valgyti vis viena pagaminsite. Jei pirmas blynas apsvils, antras bus daug geresnis. Po kurio laiko galėsite pagaminti, kad ir po naują patiekalą kasdiena, be didelio įsitempimo. Mintis nėra visiškai nauja – šiuolaikiniai pedagogai taip moko vaikus piešti: ne būtinai nupiešti paukštį su sparnais ir uodega, bet duoti gerus dažus, idėją ir leisti vaikams improvizuoti paukščio tema. Pirmą kartą gali būti, kad paukščius sunkiai jų piešiniuose rasime, bet po kurio laiko paukščiai atskris, o svarbiausia, vaikai neribos savęs konkrečiu tikslo vaizdiniu.

Baigdama šiuos pastebėjimus galiu tik pridurti, kad maistas yra puiki tema – ir teoriniams svarstymams, ir praktiniams eksperimentams, ir, svarbiauia, jis sukuria progas bendrauti. Nes kad ir koks sveikas ir skanus būtų maistas, tai pajusime tik tada, jei valgantiems kartu bus smagu.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (1)
Komentarai
  1. indre parašė:

    super gaminti be receptu – tik zinant gaires 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.