Taigi, įkvėpimu šiam tartui  tapo nuo kitų patiekalų likę riešutai. Taip, liko maltų lazdyno riešutų ir graikiškų riešutų, stovėjo sau dubenėliai pas mane studijoje. Vienas dubenėlis nuo burokainių (lazdyno riešutai), kitas nuo pasakiško skanumo vištienos koftos su graikiškais riešutais. Aš, nors ir ne suvalkietė, bet labai jau nemėgstu, kai kas nors išeina perniek arba sudedama į maišelį ir laaaukia, laukia, laukia… Prasmę reikia surasti dabar ir nelaukti rytojaus, argi ne taip? Ir geriausia diena yra šiandiena, taip? Tikrai taip. Tai va, susėmiau aš tuos riešutus maltus, parsivežiau namo ir įprasminau. Draugai užsuko šeštadienį, tai galvojau, va, puiki proga ir patiems pasmaližiauti, ir blogui naują braškinį dalyką sugalvoti. Vieni pliusai: pyragas šitas tiks ir turintiems kokių nors nesutarimų su miltais. Aš jų neturiu, bet riešutus tai tikrai mėgstu. Taigi, čia viskas labai aiškiai aišku: sumalame riešutus, pasidarom padą ir išsikepam. Kai jau ateina laikas svečiams, braškes nuplaunam, nusausinam, kotelius nuraškom.

Dabar trumpai apie kremą. Jį galite pasidaryti patys, pavyzdžiui, sutrinti labai tvarkingai rikotą, maskarponę ar kreminę varškę su cukraus pudra ir vanile, bet aš tai visai nesidroviu pasakyt, kad jau dusyk gaminau ir abu kartus panaudojau šiuolaikinius pieno pramonės išradimus: varškės kremus. Pirmąsyk dėjau tokius Valio (suomių, berods), kitą kartą – President vanilinį kremą. Abu bandyti man patiko. Yra dar ir mūsų lietuviški sūreliai vaniliniai, tik tiek, kur be šokolado, ir svarbu, kad būtų gana purūs. Ir viskas. Varškės tas kremas, ant  viršaus braškės.