Šiuo receptu su mumis pasidalino nuostabi moteris Inga Dundulienė. Inga apie ją pasakoja taip: „Ypatingiausias mano virtuvės patiekalas – pieniška voveraičių sriuba. Net nepamenu, kodėl ir kaip ją pradėjau virti. Tik žinau, kad pirmą kartą draugams pasiūliusi pieniškos sriubos, pamačiau surauktus veidus. Bet paragavę prašė pakartoti. Dar vienos porcijos paprašo visi, kuriems šios sriubos patiekiu.

Pieniškos voveraičių sriubos sezonas trumpas: trunka tik tol, kol galima įsigyti šviežių voveraičių, žirnelių ir bulvyčių. Nors pati grybauti labai mėgstu, tokia šventė – gana reta. Tad voveraites ir kitas miško gėrybes dažniausiai perku turgeliuose iš senolių. Parduotuvėje ištisus metus parduodami švieži ar šaldyti produktai niekada nesuteiks šiai sriubai svarbiausio – vaikystės, vasaros pradžios, atostogų gamtoje ir gaivumo skonio. “

Ir tikrai – Ingos verdama pieniška voveraičių sriuba yra tarytum bilietas atgal į vaikystės vasaras. Kai ją ragavome su „Beatos virtuvės“ komanda, buvome tarsi užliūliuotos pasakiško švelnumo. Kad jūs žinotumėte, kiek meilės ir jaukumo telpa į Ingos sriubos samtį! Ne veltui svečiams visuomet nepakanka vienos porcijos.

Inga su mumis pasidalijo receptu, kuriam visai nereikia tikslių normų: „Visko dėkite tiek, kiek jums atrodo, kad reikia, ir kiek mėgstate. Aš šią sriubą darau tirštą. O pagrindinis mano patarimas: nepagailėkite voveraičių!“

Gaminame:

1. Smulkiai supjaustytas bulves ir morkas tiesiog užverdame silpnai pasūdytame vandenyje. Beriame voveraites. Aš jų labai nesmulkinu, nes šiuo atveju tai ne prieskonis – verdame voveraičių sriubą.
2. Suminkštėjus bulvėms ir morkoms, suberiame žirnelius ir įdedame sviesto su žolelėmis.
3. Trumpai paverdame ir į puodą įpilame pieno – užbaltiname sriubą.
4. Įpilame sriubos į dubenį ir užbarstome smulkintų krapų.