Avižinis kisielius turi beveik magišką reikšmę senose Lietuvos Kūčių tradicijose, kaip rašoma N. Marcinkevičienės „Metuose”, avižinis kisielius, iki XX amžiaus vidurio buvo privalomas Kūčių vakarienės patiekalas. Jį virdavo kaip auką protėviams, vėjui ir stichijoms, ir palikdavo per naktį ant palangės. Jo gaminimo procesas neatsiejamas nuo kerėjimų ir užkalbėjimo elementų.
Prisimenama, kad kai motina virdavo kisielių, tai vaikai turėję basi bėgti aplink ir kartoti užkalbėjimai. Šie užkalbėjimai turėjo lemti vaikų greitumą ir sveikumą.
Avižinį kisielių išvirti nėra taip paprasta tai kaip paprastą su krakmolu sutirštintą kisielių, bet jo skonis begalo švelnus ir malonus.
Avižinis kisielius
Reikės:
Gaminimas
Avižinius dribsnius pirmiausia gerai perplauname vandeniu. Tada suberiame į dubenį, užpilame šiltu vandeniu, įdedame ruginės duonos ir paliekame 12-14 valandų, kad įrūgtų. Geriausia dubenį uždengti rankšluoščiu.
Paviršiuje susidariusį skystį nupilame į kitą indą, ant tirščių dar užpilame 1,5 l vandens ir perkošiame per sietelį. Skystį perpilame į puodą, įberiame žiupsnį druskos ir maišydami verdame, kol sutirštėja.
Tada įdedame medaus paskaninimui. Galima įdėti sutrintų ir perkoštų per sietelį bruknių ar spanguolių sulčių, kad nudažytų kisielių. Gerti galima šiltą arba supylus į dubenį laikyti vėsiai, kad sutirštėtų. Kartais jis gali būti beveik želė konsistencijos, galite praskiesti vandeniu, jei norite skystesnio.
Arba supilkite į dubenį, iš kurio ir valgysite, nes jis tinkamas ir šaukštu kabinti bei į burną dėti.
Jei neturite kantrybės ar laiko eiti per visus čia nurodytus etapus, galite tiesiog virti kisielių įprastą – tarkime spanguolių, ir sutirštinti jį ne krakmolu o avižiniais miltais, tai bus visai nebloga alternatyva. Žodžiu, grąžinkime avižinį kisielių ant Kūčių stalo.
Mūsų krašte(žemaitijoje)ši kisielių darydavo tiršta,jį skanindavo druska, pipirais,o valgydavo užpilta pakepintais aliejuje svogūnais ir kanapėmis su karštomis bulvėmis,būdavo labai skanu….
Mano tėvų namuose, Suvalkijoje, tėtis lig šiol verda avižinį kisielių. Bet kaitina ir suka tol, kol jis būna tvirtas, galima valgyti su šaukštu / šakute, Kūčių vakare kartus us aguonpieniu, ne pasninko dienomsi – pašildyti keptuvėje su trupučiu sviesto, česnako, pipirų. Man labai patinka (archainis delikatesas), moku jį virti ir pati, bet, deja, mano šeimyna net neragauja ;). Labai svarbu teisingai užraugti, kad duona būtų ne rūgšti, o avižos – tikros, ne dribsniai.
Baba visuomet virdavo tokį kisielių. Tai būdavo jos „firminis kūčių patiekalas”. Kilusi ji iš Zarasų, tad, paskaičius komentarus, panašu, kad tai visos Lietuvos tradicija, – nėra kažkokio išskirtinio regiono 🙂
Šiais metais bandžiau ir aš. Baba jau sena ir autentiškas receptas nuplaukė kažkur su jos atmintimi… Bet iš vaikystės gerai pamenu, kad raugdama avižinius dribsnius ji būtinai įmesdavo su duonos plutele medžio angliuką! Gyvenant daugiabutyje, Vlniuje, tą angliuką gauti tikrai nebuvo taip paprasta. Gerai pamenu, kad vardan gero kisieliaus baba būtinai turėjo gauti gerą medžio anglies gabalėlį. Kam jis reikalingas – aš nenutuokiu, bet gal jūs žinot?
Pagal šį receptą kisielius gavosi toks „šaukštu kabinamas”, bet netirštas. Babos kisielius būdavo kietesnis ir savo konsistencija labiau panašus į žele. Skonis man panašus, bet baba išpeikė mano kisielių 🙂 manau, kitąsyk reikės ilgiau paraugint (laikiau 12 val.) Kisieliumi liko sužavėtas mano 8 mėnesių sūnelis 🙂 Dėjau druskos, tai bijojau duot, bet neduot praktiškai sunkiai sekėsi – atiminėjo, žiojosi ir prašė dar ir dar 🙂
Besiruošiantiems gaminti galiu tik patart, kad užvirinti kisielių reikia nuolatos maišant! Praktiškai neatsitraukt nuo puodo, nes labai greitai prisvyla, jei nemaišyti.. Šito recepte neparašyta! Skanu valgyt su „kvieteliais” (virtais daigintais kviežiais medaus sirupe).
Aš kilusi iš Suvalkijos. Mano namuose kisielius verdamas taip Mano močiutė ir mama visada virdavo avižinį kisielių. Prieš kokias dvi ar tris dienas (tai priklauso ar turėsite šiltą vietelę tai reikės trumpesnio laiko, o jei namai vėsesni tai reikės truputį ilgesnio laiko) avižinius dribsnius (Šiuo metu kitokių avižų neturiu) užpilti šiltu vandeniu ir dar įdedu truputį kvietinių miltų. Vandenio nereikia daug, panašiai, kad apsemtų kruopas ir dar truputį. Jei pridėsim daug vandenio kisielius verdant nesutirštės. Įdedu plutelę ruginės duonos. Padedu šiltesnėje vietoje, kad viskas truputį rūgtų. Prieš verdant nusunkiu tirščius per merlių ar sietelį ir tą skystį dėti virti ant silpnos ugnies pastoviai maišant.. Virti kol matosi pasikeičia pilka spalva, kisielius ima blizgėti. Valgom šiltą, užsigeriant pasaldintu vandeniu. Labai tinka ir tiems kas skundžiasi virškinimu.
Va va, pas mumis irgi per merliuką išspausdavo tirščius, tai nereikėdavo jokių tirštinimų, būdavo kaip želė, aišku ir jo rūgštelė skanesnė, kai parūgsta 2-4 dienas. Į patį kisielių jokio cukraus ar medaus, bet valgydavom su saldžiu vandeniu arba dabar atradau, kad su trintom spanguolėm su medum skonis pasakiškas. 🙂