Kas dar neskaitėte, dalinuosi mintimis. Ir, aišku, receptu pagal temą.
Kaip dažnai valgote vieni? Kažkodėl pietūs ir pusryčiai vienumoje neatrodo toks ypatingas dalykas, veikiau – kasdienybė: nepakilus nuo kompiuterio, prisėdus ant suoliuko ar apmąstant naujausias darbovietės paskalas. Na, o vakarieniavimas vienumoje ir ne šiaip namie, bet, pavyzdžiui, restorane?
Aš visai neseniai buvau trumpoje kelionėje ir vakare svarsčiau, eiti valgyti vienai ar likti užkandžiauti kambaryje. Nereikia prisigalvoti priežasčių, kad atseit pavargusi ir nenoriu lįsti iš patogaus, minkšto
viešbučio chalato. Nėjau dėl vienos svarbios priežasties: kaip aš dabar atrodysiu restorane viena? Ar tik nedings man apetitas, ar nepradėsiu gailėtis savęs ir graudžiai verkti į lėkštę? Aš vakarieniauju viena!!! Niekur iš kambario neisiu, valgysiu su teliku. Paprastai vakarienė mano namuose triukšminga, nesvetimas ir nuolatinis valgytojų kabinėjimasis prie maisto: „Mama, kas čia? Man neskanu…“ Vakarieniavimas dviese, kai geriau pagalvoji, taip pat yra iššūkis. Esu ne sykį ir ne du mačiusi besimezgantį ir suputojantį konfliktą prie gretimo stalo (net nesiginu: taip, aš esu cekava Zosė ir to nesigėdiju). Vieną kartą pora šalia taip dėl kažko susipyko, kad ji atsistojo ir demonstratyviai išėjo iš restorano, o jis iš paskos… Tai akivaizdus patvirtinimas, kad problemų kyla tik tada, kai vakarieniaujama dviese. O vienam jokių bėdų – su savim nepradėsi juk koliotis? Bet vis tiek į restoraną eiti vienam kažkaip
nesmagu. Beje, ši problema iš dalies išsprendžiama ten, kur stovi dideli bendri stalai: prie jų sodinami ir vienišiai, ir kompanijos. Ir jei nori susipažinti – prašom. Bet pažintys geriau mezgasi prie taurės „Negroni“ (toks kokteilis iš kampario ir džino) nei prie keptos plekšnės. Štai anąkart su bičiule buvom pasodintos prie didelio stalo. Čia jau smagiai dorojo padėklą austrių, keptą sviestažuvę ir butelį „Chablis“ ūsuotas dėdė (tikrai – su didžiuliu pasitenkinimu visas gėrybes ir visą butelį vyno: nemeluoju, aš kaip cekava Zosė stebėjau) – nei mes, nei jis neturėjome jokio noro net persimesti žvilgsniais. Mes buvom užimtos savais reikalais, jis – maistu. Juk, tiesą sakant, maistui reikia atidumo ir dėmesio. Kai jis ne blaškomas, o skiriamas tik maistui, valgymas vienumoje tampa tikrų tikriausiu išbandymu. Todėl nenuostabu, kad taip vakarieniaudami stengiamės prasiblaškyti: griebiamės kad ir televizoriaus arba skaitinio. Neseniai vienas interneto rašytojas labai didžiavosi, kad skaito visur: ir ten, kur paprastai būname visai vieni, ir prie stalo, ir kiekvieną minutę, kai tik gali. Skaito spaudą, knygas, skalbimo miltelių instrukcijas, oro gaiviklių sudėtį… Aš nematau jokio reikalo tuo didžiuotis – šio pagyrų puodo protas nuolat vibruoja kaip
kokia skalbimo mašina. Ir nors gerai žinau, kaip malonu valgyti ir skaityti, pati stengiuosi šito vengti. Nes tuomet galvoje neužsilaiko gauta informacija ir nepastebi, ką ir kaip suvalgei. Patys žinot: priešais teliką labai greitai dingsta salotos, mėsos gabalas, obuolys, riešutai ir visa dėžutė saldainių. Tik alkis – ne.
Kitą vakarą aš valgiau viena viešoje vietoje be teliko, knygos, draugo ir net be jokio įdomaus vaizdo pro langą. Tik aš ir mano lėkštė. Be jokių dėmesio trukdžių atrodė, kad maistas niekada nesibaigs, ir kiekvienas kąsnis buvo toks skanus kaip pirmas. Man net paskaudo žandikaulis nuo kramtymo.
Intensyviai stebėdama savo valgymo vienumoje procesą, niekaip nesupratau, kaip iš pirmo žvilgsnio vidutinė porcija staiga virto nesuvalgoma futbolo aikštele. Maistui reikia dėmesio ir atidumo. Sakykite, kiek sykių jam atsidavėte visa savo esybe? Retai? O gal visada? Kada paskutinį kartą vakarienės
metu jūs buvote vienas, tiksliau – dviese: tik jūs ir jūsų lėkštė? Nesiklausėte žinių, neaptarinėjote praėjusios dienos, nesiskundėte gyvenimu tarp kąsnių ir nemėginote derėtis su vaikais, kad suvalgytų daugiau ar mažiau, nesitaškytų ir nečepsėtų?.. Baigsiu rašinėlį receptu, kuris vienodai gerai tinka ir didelei kompanijai, ir vienišiui. Tai – keptas Lietuviškas sūris. Jo autorė – mano draugė Vilma.
Vakariene kaip vakariene, bet pusrycius valgyti viena as tiesiog dievinu. Nepatingiu ir prancuzisko skrebucio issikept, vaisiu kalno susikrauti pries save. Ir megaujuosi… Labai. Man patinka pabuti su savim. Na, ir su maistu, naujos dienos kvapu… Fantastika.
Vakariene – taipogi. Ji turi tokio kazkokio brandumo jausma – neskubi, nesneki, neskaitai nieko ir niekaip kitaip galvos neuzkemsi. O tiesiog valgai ir megaujiesi. As apskritai laikausi nuomones, kad kiekvienam zmogui verta ir netgi REIKIA pabuti vienam, tad tos gana retos akimirkos musu tokiam socialiam pasauly, kai gali valgyti vienas, man yra ypatingos ir skanios. 🙂 Siulau progai pasitaikius pabandyti!
Tikrai nepamenu, kad kada nors buciau valgius viena arba kaip Beata sakot, dviese su lekste… visada kas nors panosej, tai televizoirus, tai kompiuteris, tai knyga… reikes kada pabandyti 🙂 Labai idomu pasidare 🙂
:)… taip…. na….. visi kada nors atranda tą Vienatvę.. taip, aš tai darau… 🙂
Seniau ir as svarsciau, kaip as atrodysiu viena restorane, bet dabar daznai valgau viena. Ypac,kai viena keliauju i kita miesta. Ne karta viena buvau ir gastronominiuose restoranuose ir galiu pasakyti,kad man tai netgi pradejo patikti 😉
aš norėčiau patikslinti — nevalgau viena restoranuose vakarienės, bet šiaip valgau viena… t.y. tik aš ir nebent katinas.. o ne Draugas ar Šeima… situacija aš +lėkšė pažįstama.. asketiškai… todėl ir skaniausia, kai valgai ką nors paprasto… nors kartais išeina ir gausiau kas nors… ir vyno įsipilu į troškinamą mėsą ))). …. viena mieste gal valgiau prieš kokius 10 metų… kai studijavau.. tada tikrai rizikuodavau pasinerti į rezignaciją – viena, koks blogas gyvenimas ir pan…
Oj aš kaip tik šia tema kalbėjau su drauge neseniai. Pas mus prisimenu ir nelabai padoru buvo, ar ne, valgyti vienai, tarsi „išėjo į žvejybą”. Bet aš tokio komplekso niekada neturėjau. Irgi dievinu pusryčiauti viena, kai visi dar miega , kai neįjungtas telikas, kai neįjungtas kompas, kai lėtai pabundi ir pabunda tavo skonis. Kol įkaista kavos aparatas, kol suplaku capuccino pūtas… ir štai atsisėdu ir kaifuoju. Svarbiausia, kad kofeinas mane pažadintų anksčiau nei mano dukra 😀 . Dėl valgymo namuose vienam, na kartais tingisi dėl savęs (MYLYMOSIOS) stengtis ir kloti baltas staltieses, gaminti… bet kartais norisi kažko tokio skanaus, kad nors ir vienai reikia valgyti, visvien gamini. O restorane tai nuostabiai galima pavalgyti ir vienam, ištirti maistą, ir atsipalaiduoti.
Geras straipsnis tikrai.
🙂 Gerb. p. Giedre, na ka padarysi, labai gaila, kad jums sugadina nuotaika tie netaisiklingi ir neaiskus ”naujadarai”. Niekur neprisigaudau, susigalvoju automatiskai. Lietuviu kalba mokejau ne labai gerai o PUIKIAI, gaila, bet negimtoji kalba uzsimirsta labai greitai, kai nera vartojama. Jeigu rasyciau knyga, tai desimt kartu pasitikrinciau ir dar du kartus tikrintu kalbos stiliste ir zinove. O rasau ne knyga o receptu uzrasiukus, kuriuos rasyciau, net jei niekas ju neskaitytu tik sau kaip archyva. 🙂 Kad nesigadintu nuotaika skaitykite ten, kur esate tikra gauti norima kokybe. Aciu uz komentara, bet jo vieta Beatos bloge, gal netinkama 🙂 Atsiprasome Beatos!
Fantastiškai išmokta kalba, nesivaržykite, o dižiuokitės, juk lietuviškai prabilti kai kurių tautų atstovai neįstengia nei po kelių dešimčių metų.