Oi, aš tikrai be jokių pataikavimų pasakysiu – man patinka Panelė. Turbūt per visus savo gyvavimo metus tai yra mano vientisai vienodai visada mėgstamas žurnalas. Tik Panelė suranda tokių temų ir tokių žmonių, kokių neranda ir neparašo kiti. Tiesa, ir kiti kai ką žurnalai randa ir parašo, ir laida Stilius taip pat, ir šiaip yra daug gerų naujienų, bet pasakykite, juk vis tiek Panelės žurnalas ypatingas. Man ypatingas todėl, kad aš jį atsimenu nuo tada, kai ji buvo Moters priedas. Žinant, kad aš savo moteriškų žurnalų skaitymo karjerą pradėjau nuo žurnalo Ieva senų senovėje… tai manau, nieko nuostabaus, kad Panelę skaitau nuo pirmo numerio. Ir kaip aš apsidžiaugiau, kai mane pakvietė duoti interviu ir nusifotografuoti šventiniam numeriui. Va taip. „Labas, Beata, – sakė Orijus Gasanovas, vyriausiasis Panelės žurnalistas, – žurnalui panelė 19 metų, ir mes norime pavaizduoti ant viršelio laimingą šeimą, tokia a la Panelės šeimą…“ Tai aišku man nereikėjo labai ilgai galvot ir spėliot, kokiam vaidmeniui būsiu pakviesta… žinoma, kad mamos.
Bet visai nepradėjau grąžyti rankų, kad, oi visi galvoja, kad aš esu tikra tetutė ir mama. Juk mama yra the best personažas, taip??? Mama visada yra mama… mamą visi myli??? Taip??? Tai va, aš priėmiau tai kaip komplimentą. Net jei ir mano „sūnus“ tik keleriais jaunesnis, koks skirtumas? Mes visi personažai… Tai va, praktiškai tobula šeima, dvi gražuolės dukterys (viena graži manekenė su attitude Ugnė Bražionytė, kita moody hipster trendy blogerė Rūta Gyvytė), sūnus – gražuolis a la Justin Timberlake ten viršelyje, bet iš tikro – Vaidas Baumila. Na, o tėtis – grand verslininkas Ignas Staškevičius. Tai man tikrai garbė ir laimė pabūti tokioje kompanijoje.
Ir ką aš supratau, kodėl Panelė yra aukštumoje tiek metų. Todėl, kad jie yra viena šeima, ir ten tiesiog vyrauja geras jausmas ir meilė, ir kūrybingi syvai, ir geri juokai, ir laisvumas liejasi laisvai. Tai va, bet tą šeštadienį, kuris prakiuro lietum vidury fotosesijos ir pablykčiojo žaibais, praleidau super smagiai. Fotografacijos vyko įspūdingame Algio name, ir tos kokios gal netgi penkios valandos (pasidažymas ir pasipuošimas, ir tiek herojų) nėra vienos minutės reikalas.
O kokio gražumo ir fainumo yra Algio ir Jurgos dukra Paula (trys metai )… „Oi tu, Beata…“, – ji man sakė kokius šimtą kartų… Jei turite tris minutes, peržiūrėkite šį filmuką... ten ir Paulą pamatysite, kaip mes viena kitaip – oi tu Beata, oi tu Paula – čiulbaujam.
Man buvo labai smagu susipažinti su jaunom merginom, kurios gimė tais metais, kai aš jau ėjau į mokyklą ir rašiau rašinius. Abi buvo tylios, gražios, mielos ir mandagios. Ignas Staškevičius – gi tikrai daug pasiekęs žmogus, turiu pasakyt, kad truputį jaudinausi.
Jau kuris laikas norėjau nusipirkti jo knygą „Maratono laukas“, nes vis perku knygas apie bėgimą. Tikiuosi, kad kai perskaitysiu jų atitinkamą kiekį, staiga pakilsiu ir nubėgsiu iki Grigiškių neatsisukdama ir nesustodama… Pamatysim, bet kadangi Igno knygos neradau dviejuose knygynuose, o iš interneto neužsisakiau, tai ėjau tuščiomis, bet užsiminiau, kad norėčiau. Ir va, štai jums pamoka – jei paprašysi, tai ir gausi, ir GAVAU. Su autografu…
Kai jau perskaitysiu šitą (bus trečia apie bėgimo džiaugsmą), tai tikrai turėsiu nubėgti iki Kauno… ha ha ha, ok iki Grikiškių, kad ir iki artimiausios Maximos užteks… ir dar žinote, žmogus ir didis, ir pasiekęs, o kuklus ir malonus. Ir štai, kurgi nepasigirsiu, jis turėjo mano knygą… WOW, ir aš dar padovanojau vieną, tą kur kepinių, nes knygų mainai turi būti tikrai mainai.
Tai va, štai tokie įspūdžiai – patys geriausi. O žurnalas jau turėtų būti išleistas. Skuosiu, bėgsiu kiek galėsiu, kad galėčiau įsigyti…
Labas, Beata,
jei mano lietuvių kalbos žinios manęs neapgauna, pavadinime yra klaida – žodis „vis tiek” rašomas atskirai 🙂